Prancūzija yra viena iš Europos Sąjungos šalių, kuri turi labiausiai išvystytą nacionalinę strategiją.
Šiuolaikinę Prancūzijos nacionalinę strategiją padėjo suformuoti du svarbiausi 19 amžiaus įvykiai. Pirmasis įvykis – tai 1815 m. Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto pralaimėjimas Septintajai antiprancūziškai koalicijai, ir pasaulyje dominuojančios jūrinės valstybės Didžiosios Britanijos įsigalėjimas. Prancūzijos imperinė valdžia centrinei Europai buvo galutinai panaikinta. Nors Napoleono pralaimėjimas nesunaikino Prancūzijos karo laivyno ir imperinės galios, tačiau stipriai suvaržė Prancūziją, kuri daugiau jau negalėjo viena stoti į kovą prieš Britaniją. Tad Prancūzija jau turėjo surasti priešingų interesų suderinimo – kompromiso pagrindą, kuris pabaigtų kelis šimtmečius besitęsiantį karo stovį Europoje.
Antrasis svarbus įvykis, turėjęs įtakos šiuolaikinei Prancūzijos nacionalinei strategijai, tai 1870 – 1871 m. Prancūzijos – Prūsijos (kuri buvo Vokietijos dalis) karas, kuomet Prūsija, sudariusi karines – gynybines sutartis su keturiomis Vokietijos žemėmis, nugalėjo Prancūziją. Karo rezultatai leido realizuoti Otto von Bismarcko planą – suvienyti Vokietiją. Po pralaimėjimo, pagal Frankfurto taikos sutartį Prancūzija turėjo pripažinti ne tik prarastos teritorijos dalį Vokietijai, (Elzasą ir 1/3 Lotaringijos), bet ir susivienijusios Vokietijos sutartį, kuri reiškė Vokietijos tvirtą jungtinę jėgą Prancūzijos rytiniuose frontuose. Susivienijusi Vokietija perėmė iš Prancūzijos dominavimą Europoje.
Prancūzija, 19 a. pradžioje tapusi galingiausia Europos žemyno valstybe, kuri stengėsi dominuoti Europos tarptautiniuose santykiuose, po 1871 metų prarado prestižą Europos tarptautiniuose santykiuose. Nuo to laiko Prancūzijos strategijos problema tapo susivienijusi Vokietija.
20 a. pradžioje Prancūzija jau vėl turėjo didelius karinius pajėgumus, ne mažesnius, nei Vokietijos, tačiau Prancūzija kare prieš Vokietiją (kuri buvo sudariusi Trilypę sąjungą) pasirinko kitą strategiją – 1904 m. Prancūzija subūrė anti-vokišką koaliciją (Entente Cordiale) su britais, kuriems vokiečių karo laivynas taip pat kėlė grėsmę.
Prancūzija sudarė sąjungą su Britanija pirmiausia dėl to, kad britų laivynas galėjo blokuoti Vokietijos laivyną ir atbaidyti Vokietiją pirmą pradėti karą. Antrasis Prancūzijos sąjungininkas prieš Vokietiją tapo Rusija, kuri karo atveju vien jau savo dydžiu galėjo grasinti Vokietijai antru frontu. Būdama sąjungoje su Britanija ir Rusija, Prancūzija manė, kad išsprendė savo strateginę problemą. Tačiau toks Prancūzijos požiūris buvo ne visiškai teisingas.
Prancūzijos sudaryta sąjunga su Britanija ir Rusija neramino Berlyną, tad jis nusprendė, kad Vokietija pirmiausia turi smogti Prancūzijai, kad netektų vienu metu kariauti dvejuose frontuose. Pgal Vokietijos gen. Alfred von Schlieffen’o sudarytą karo planas, buvo numatyta greitai nugalėti Prancūziją ir rytų fronte iš gynybos pereiti į Rusijos puolimą.
Taigi, abiejuose – I-ame ir II-ame Pasauliniame kare, Vokietija vis dėlto sugebėjo sutriuškinti Prancūziją pirmą.
I-ojo Pasaulinio karo metu prancūzai išsigelbėjo nuo vokiečių tik per antrą Marne mūšį 1918 m., kuomet į pagalbą prancūzams atskubėjo amerikiečiai. Prancūzus nustebino vokiečiai tuo, kad jie sugebėjo atsilaikyti prieš Rusiją, Prancūziją ir Britaniją dviejuose – vakarų ir rytų frontuose. Susilpnindama Rusiją, Vokietija turėjo laisvus dalinius, kuriuos galėjo perkelti į Prancūziją. Tačiau 1917 m. JAV intervencija į I-ąjį Pasaulinį karą pakeitė kariaujančių jėgų balansą ir taip išgelbėjo prancūzus muo vokiečių.
II-ojo Pasaulinio karo metu buvo panašus ginkluotųjų pajėgų išsidėstymas ir buvo priimti tie patys strateginiai sprendimai. Tąkart mūšiuose prie Marnės Prancūzija vėl buvo Vokietijos nugalėta ir užimta. Tačiau Prancūzija ir vėl buvo išgelbėta anglo-amerikiečių karinių pajėgų, kurios išlaisvino Prancūziją nuo vokiečių.
Po II-ojo pasaulinio karo Prancūzijoje iškilo generolas ir politikas Šarlis de Golis (Charles de Gaulle), kuris vėliau tapo ir Prancūzijos prezidentu. Būtent generolas Šarlis de Golis pirmasis suformulavo naująsias Prancūzijos nacionalines strategijas.
Gen. Šarlis de Golis pripažino, kad globaliniame lygmenyje Prancūzija viena nepajėgi varžytis su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir Tarybų Sąjunga. Tuo pačiu metu jis norėjo, kad Prancūzija esant būtinybei sugebėtų veikti savarankiškai.
Naujos gen. Šarlio de Golio nacionalinės sstrategijos sukūrimo motyvas buvo dalinis prancūzų nacionalizmas, kitas motyvas buvo nepasitikėjimas amerikiečiais. Pokarinė JAV ir Europos gynybinė politika, kurios rezultate buvo sukurta NATO, buvo sukurta siekiant izoliuoti Tarybų Sąjungą. Ši strategija buvo padiktuota prielaida, jei Tarybų Sąjunga puls, Europos pajėgos, palaikomos amerikiečių, sustabdys puolimą, o per tą laiką JAV siųs pastiprinimą į Europą. Kaip kraštutinę priemonę, JAV garantavo panaudoti atominį ginklą, kuris galėtų sustabdyti įsivaizduojamą Tarybų Sąjungos puolimą.
Tačiau gen. Šarlis de Golis ne visiškai pasitikėjo Amerikos saugumo garantijomis, dalinai dėl to, kad jis nelaikė šių garantijų racionaliomis. JAV turėjo (kaip ir dabar) savų interesų Europoje, tačiau tai nebuvo egzistenciniai jos interesai. Gen. de Golis netikėjo, kad JAV galėtų rizikuoti atominiu karu prieš TSRS, siekiant apsaugoti Vokietiją ir Prancūziją. Nors galima buvo rizikuoti konvencinėmis pajėgomis, bet jų galėjo nepakakti. Tad gen. Šarlis de Golis tikėjo, kad, jei Vakarų Europa paprasčiausiai remsis Amerikos hegemonija be nepriklausomų Europos karinių pajėgų, Europa besąlygiškai atiteks Tarybų Sąjungai. JAV garantijas gen. de Golis laikė blefu.
1945 m. vos tik atejus į valdžią vienas iš gen. Šarlio de Golio prioritetų buvo blokuoti komunistinį judėjimą Prancūzijoje, kurioje jau egzistavo didelė komunistų partija. Jos lyderiai atliko svarbų vaidmenį besipriešinant nacistinei Vokietijai. Gen. Šarlis de Golis manė, kad Prancūzijos komunistinė vyriausybė gali reikšti nepriklausomos Europos pabaigą. Vakarų Vokietija – iš vakarų pusės apsupta Prancūzijos komunistų ir iš rytų pusės TSRS Raudonosios armijos, – būtų visiškai izoliuota ir bejėgė. Tuomet Tarybų Sąjunga užsitikrintų dominavimą Europoje.
TSRS ir JAV įsigalėjimas Europoje Šarliui de Goliui buvo galvosūkis, ką pasirinkti. Dėl Prancūzijos nacionalinių interesų leisti “humaniškesniems” amerikiečiams įsitvirtinti Europoje, gen. Šarlio de Golio manymu, buvo labai rizikinga, kadangi generolas bijojo, kad amerikiečiai negalės laiku atvykti į Europoje kilusį karinį konfliktą su pakankamomis pajėgomis. JAV interesas Europoje buvo toks pat, kaip ir Britanijos – valdyti jėgų balansą Europoje. Jo manymu, kaip Britai Napoleono karuose, taip ir amerikiečiai nenorėtų pradėti karo pirmi, kol patys Europiečiai nepradės kariauti su Tarybų Sąjunga.
Gen. Šarlio De Golio nuomone, amerikiečiai panašiai elgėsi I-ojo ir II-ojo Pasaulinio karo metu – JAV tik 1944 m. viduryje atėjo į pagalbą Prancūzijai vaduotis nuo vokiečių. Gen. De Golis suprato Prancūzijos nacionalinius interesus, tačiau jis netikėjo, kad JAV nacionaliniai interesai buvo identiški Prancūzijos interesams.
Nežiūrint to, Šarlis de Golis suprato, kad Prancūzija viena prieš Tarybų Sąjungą neatsilaikys. Jis taip pat žinojo, kad nei Vakarų Vokietija, nei Britanija taip lengvai nesudarys su Prancūzija sąjungos, skirtos suvienyti Europą į vieną aljansą, kuris galėtų save apginti.
Tad gen. Šarlis de Golis perėjo prie kitos geresnės strategijos, t.y. sugalvojo sukurti nepriklausomas Europos karines branduolines pajėgas, kurios atremtų Tarybų Sąjungos puolimą Prancūzijos teritorijoje be JAV pagalbos. Gen. Šarlis de Golis tikėjo, kad Prancūzijos branduolinis arsenalas galėtų atbaidyti Tarybų Sąjungą ir sustabdytų jos puolimą prie Reino upės, jei ši įsiveržtų į Vakarų Vokietiją.
Taigi, Prancūzija vystė branduolinio ginklo programą, kol sukūrė atominį ginklą ir tapo pasauline atominio ginklo valstybe.
Tačiau giliai viduje gen. Šarlis de Golis įžvelgė kitus pavojus. Pranzūcija, atsidūrusi tarp JAV ir TSRS, bei tarp Europos atskirų valstybių, kurios vienoje pusėje dominavo Tarybų Sąjunga, kitoje pusėje JAV – NATO aljansas, gen. de Golis matė Prancūzijos likimą kaip atiduotą dviems supervalstybėms, todėl jis nieko nepasitikėjo.
De Golis buvo įsitikinęs, kad siekiant apsaugoti Prancūziją, turi būti suburta trečioji jėga Europoje, kuri galėtų suvaržyti abejas supervalstybes – JAV ir TSRS.
Europos alternatyvi saugumo koncepcija nebuvo išskirtinė gen. de Golio strategija. Tvirtų saugumo ryšių sukūrimas su aljanso nariais (greičiausiai su NATO) ir kai kurių rūšių ekonominių sąjungų sudarymas (su ES pirmtaku EEB) iš esmės jau buvo peržiūrimi Europos ir ypatingai Prancūzijos, kaip priimtinas būdas pabaigti tarpusavio karinį-ekonominį lenktyniavimų, prasidėjusį nuo 1871 metų.
Tad remiantis gen. de Golio suformuota nacionaline strategija, 1950 m. Prancūzija pasiūlė Vokietijai sujungti abiejų valstybių anglių ir plieno išteklius į vieną organizaciją. 1951 m. Prancūzija ir Vokietija įkūrė Europos anglių ir plieno bendriją, kurios pagrindu vėliau susikūrė Europos Sąjunga.
Gen. de Golis palaikė Europos ekonominę integraciją, kaip ir nepriklausomas Europos gynybines pajėgas – NATO. Tačiau jis atmetė bet kokią idėją, kuri varžytų Prancūzijos suverenitetą. Jo manymu, suverenių valstybių pasirašytos ekonominės sutartys galėtų būti papildytos, perrašytos, ir jei reikia, panaikintos. De Golio manymu, Europos konfederacija ar federacija nacionaliniame lygmenyje su Europos Sąjungos vasltybėmis reikštų Prancūzijos suvereniteto atidavimą ir savarankišką sprendimų priėmimo praradimą.
Todėl de Golis pirmiausia nusitaikė į NATO struktūras, kadangi jos reikšmingai ribojo Prancūzijos suverenumą. NATO karinis vadų komitetas buvo pajėgus vadovauti karinėms pajėgoms sudarytoms iš įvairių nacijų; karo metu NATO aukščiausiasis vadas Europoje – aišku, amerikietis – visada galėjo automatiškai perimti vadovavimą NATO pajėgoms.
Gen. de Golis iš esmės nenusitaikė į NATO principus, jis palaikė NATO struktūrą, bet jis niekaip negalėjo sutikti su tuo, kad Prancūzijos kariai bus automatiškai susieti su NATO karo planu ar vadovaujami ne prancūzo. Prancūzijai tai buvo nepriimtina. Todėl 1966 m. Prancūzija išstojo iš NATO.
Šioje situacijoje gen. de Golio požiūris išsiskyrė nuo kraštutinės Europos integralistų vizijos, kurie tolimoje ateityje matė besiformuojančias Jungtines Europos Valstybes. Gen. de Golis buvo atviras Europos nepriklausomų valstybių sąjungai, bet ne Europos federacijos sukūrimui, kurioje Prancūzija taptų provincija.
Gen. de Golis suprato tą silpnybę, kuo gali tapti Europos Sąjunga, kurios nacionaliniai interesai visuomet dominavo. Kaip bebūtų, de Golis norėjo, kad Prancūzija dominuotų Europos reikaluose, ir jis žinojo, kad tai įmanoma padaryti tik sąjungoje su Vokietija, pamirštant I-ojo ir II-ojo Pasaulinio karo psichologines pasėkmes.
Gen. Šarlio de Golio politikos perėmėjai priėmė jo argumentus, kad Prancūzija turi siekti savo nacionaloinių interesų, bet ne tokios maniškos nepriklausomybės. Jie sukūrė strategiją, kaip gen. Šarlis de Golis buvo pasakęs, “Prancūzija be sąjungininkų negali tikėtis prilygti pasaulio supervalstybėms. Prancūzijai reikia būti sąjungininke su kitomis Europos valstybėmis ir pirmiausia su Vokietija”. Šio naujo Prancūzijos – Vokietijos aljanso pagrindas turėjo būti ekonominis ir karinis. Tačiau iširus Tarybų Sąjungai išsisprendė šios karinės sutarties būtinybė. Nuo pat Šaltojo karo pabaigos Prancūzijos prezidentai Jacques Chiracas ir Nicolas Sarkozy tikėjo, kad de Golio vizijos gali būti pasiektos tik per ekonominius ryšius.
Taigi, Prancūzijos nacionalinė strategija leidžia suprasti, kodėl Prancūzija kartu su Vokietija labai priešinosi 2003 m. JAV invazijai į Iraką. Kaip ir gen. Šarlis de Golis buvo numatęs, Prancūzija bijojo JAV hegemonijos įsigalėjimo Europoje. Invazija į Iraką leido JAV įtvirtinti savo ekonominius interesus Irake ir nukonkuruoti Prancūziją. Tad 2009 m., siekdama susigrąžinti pasaulinės supervasltybės statusą, Prancūzija sugrįžo į NATO aljansą.
Kaip parodė NATO karas prieš Libiją, Prancūzija vėl siekė dominuoti tarptautiniuose reikaluose – Paryžius organizavo karinės koalicijos šalių vadovų susitikimą – “Paryžiaus konferenciją”, Paryžius pirmasis pripažino Libijos sukilėlių vyriausybę – Libijos Nacionalinę Pereinamąją Tarybą (dar tuo metu, kai sukilėliai realiai jokios valdžios net neturėjo), taip siekdamas pirmas įtvirtinti savo ekonominius interesus Libijoje.
Nors Prancūzija stipriai priešinosi tam, kad NATO karinis komitetas perimtų vadovavimą karinėms operacijoms prieš Libiją, tačiau turėjo nusileisti, nes Prancūzija suprato, kad be sąjungininkės JAV Prancūzija nebūtų laimėjusi karo Libijoje.
2012 balandžio 22 d. Prancūzijoje buvo išrinktas naujasis prezidentas, socialistų partijos lyderis Francois Hollande. Iškart po išrinkimo F. Hollande išvyko į Berlyną susitikti su Vokietijos kanclere Angela Merkel. Susitikimo metu Hollande pristatė naują taupymo politikos strategiją Prancūzijai ir Europai, kuri padėtų išeiti iš Europos Sąjungą apėmusios skolų krizės, ekonominio augimo skatinimo priemonių pagrindu.
Prancūzijos naujojo prezidento pasirinktas pirmasis vizitas į Berlyną patodė, kad Prancūzija toliau sieks dominuoti Europos reikaluose tuo metu, kai Vokietijos dominavimas mažėja. Neatsitiktinai prieš išvykdamas į Berlyną susitikti su Vokietijos kanclere A. Merkel, Paryžiuje kalbėdamas Eliziejaus rūmuose F. Hollande pabrėžė: „Vokiečiams kalbėsiu apie mūsų žemyno poreikį tokiame nestabiliame pasaulyje ginti ne tik savo vertybes, bet ir Prancūzijos interesus“.
Šiame Prancūzijos nacionalinės strategijos kontekste Hollande ir lankėsi Vokietijoje. Prancūzijos ekonomikos poreikiai yra skirtingi, nei Vokietijos, tad Prancūzijos ir Vokietijos ekonominiuose susitarimuose turi būti turi būti išlaikyta pusiausvyra, kad jie būtų įvykdom ir netaptų pavojingais abiems šalims.
Ironiška tai, kad Prancūzijos prezidentas Hollande yra socialistas ir ideologinis gen. de Golio idėjų priešas. Tačiau yra žinoma, kad daugelis naujų prezidentų nekuria naujų nacionainių strategijų, bet paprasčiausiai pritaiko egzistuojančias nacionalines strategijas tam momentui. Tad neabejotina, kad ir naujasis Prancūzijos prezidentas Hollande toliau vykdys Šarlio de Golio politiką – Prancūzija toliau sieks išlaikyti galingiausios pasaulyje valstybės statusą.
Prancūzija ir toliau siekia dominuoti Europos Sąjungos ekonominiuose reikaluose.
Prancūzija aktyviai dominuoja ir Sirijos kariniame konflikte, kuriame Paryžius Sirijoje siekia pastatyti Prancūzijai lojalią vyriausybę. Prancūzija politiškai ir ginklais remia Sirijos teroristus, pasivadinusius “sukilėliais” ir siekiančius nuversti Sirijos prezidentą Bashar al-Assadą ir jo vyriausybę. Paryžius pas save suoganizavo Sirijos opozicionierių konferenciją ironiškiu pavadinimu “Sirijos draugai”.
Naujasis Prancūzijos prezidentas Holland’e taip pat neatmetė galimybės, kad Parcūzijos karinės pajėgos pirmos prodės bombarduoti Siriją.
Taigi, keičiasi valstybių prezidentai, bet nacionalinės strategijos dažniausiai lieka tos pačios, kurias ir tokiau vykdo nauji prezidentai.
