Nors Anykščiuose vykstantis 4-asis sunkiosios muzikos fesivalis buvo puolamas dėl tariamo jo „velniškumo“ bei dėl to, jog festivaliui suteikta vieta – Dainuvos slėnis, kuris yra netoli miesto kapinių, festivalis vis tiek prasidėjo liepos 12 dieną, ir tęsiasi toliau (paskutinė festivalio diena – liepos 15-oji), žiūrovams suteikdami geros muzikos staigmenų.
Festivalio teritorija yra padalinta į kelias zonas. Iš viso įrengtos keturios scenos. Festivalis pritraukė ir roko muzikos gerbėjus – yra įrengta roko scena bei jaunųjų muzikantų paieškos scena, pavadinta „metalo klinika“, kurią organizuoja fizikos mokslų daktaras, muzikantas Rimtautas Piskarskas. Jaunieji talentai gali ne tik pagroti scenoje – gausiai susirinkusiems draugams ir atsitiktiniams žiūrovams, bet gali pasiklausyti ir paskaitų apie grojimą, muzikos aparatūros tinkamą naudojimą, gitarų derinimą, kurias veda R.Piskarskas.
Metalo scena šiais metais įrengta kuo toliau nuo konflikto objekto – miesto kapinių, ir gali trukdyti nebent palapinių miestelio gyventojams, kurie, aišku, jokiu triukšmu nesiskundžia, nes ir atvažiavo pasiklausyti triukšmingos, sunkios muzikos.
Roko muzikos scena įrengta kitoje Dainuvos slėnio pusėje, tačiau šioje scenoje pasirodo progresyviųjų roko krypčių grupės. Pirmąją festivalio dieną roko snenoje pasirodė tiek metalo, tiek ir progresyvaus roko grupės. Antrąją dieną jau grojo post- metalo, post-hardkoro, psichodelinio roko grupės. Žiūrovus ypatingai nudžiugino „braliukų“ latvių grupės „Saundarcade“ pasirodymas. „Braliukai“ ne tik stebino nuoširdžiu įsijautimu į muziką, bet scenos gale įrengtame ekrane visą savo pasirodymo laiką latviai demonstravo animacinį filmą, kuriame pynėsi baltiškieji ir mitologiniai motyvai.Ypač paįvairino šios grupės pasirodymą vienas norvegas – jis lingavo palei sceną užsidėjęs žirgo kaukę ir šitokiu būdu dar labiau sumitologizavo latvių pasirodymą. Žirgas – mitinė būtybė tiek baltų, tiek ir kitų tautų mitologijose. Ne vienas festivalio lankytojas yra pasipuošęs kokius nors mitiniu simboliu – arba kauke, arba kaip nors išsipaišę veidą, naudoja kokias nors neįprastas aprangos detales. Tačiau to, kuo festivalio organizatorius netgi per teisėsaugos įstaigas kaltino vietos tikinčiųjų saujelė, nė iš tolo nėra – tariamas „velniškumas“ susiveda į paprasčiausias sunkiosios muzikos propagavimo formas, kurios yra glaudžiai susiję su etninėmis ir mitologinėmis mąstymo struktūromis.
Tas pats pasakytina ir apie festivalio pavadinimą – festivalio kritikai bandė uždrausti festivalį vien dėl to, jog jis esą skirtas velnio garbinimui. Tačiau „Velnio akmuo“ yra Anykščių sinonimas – Anykščiai turi savo įkūrimo legendą, kuri tiesiogiai susijusi su velniu. Velnias esą norėjo sudaužyti miesto bažnyčią, ir nešėsi akmenį, ir nebepakėlė, paleido iš rankų ir tas akmuo iškrito jam iš letenų. Tas akmuo – Puntuko akmuo – ir dabar tebėra Anykščiuose, o Anykščiai pirmiausia ir asocijuojasi su garsiuoju akmeniu.
Organizatorių pasirinktas festivalio pavadinimas kaip tik reklamuoja kurortinį miestą, bet ir atvirkščiai kritikų nuomonei, jog garbina velnią – sufleruoja, jog joks akmuo, nes ir velnio, negali sudaužyti tikėjimo idealais. Joks metalo festivalis negali nugalėti šimtamečių tradicijų, su jomis nekonkuruoja, joms neprieštarauja. Atvirkščiai – tikintieji galėtų ne kovoti prieš šį festivalį, o kaip tik pasiūlyti pasirodyti krikščioniškojo roko ir metalo grupėms. Tarp festivalio lankytojų ne vienas yra pasikabinęs krikščionišką kryželį, taip pat niekaip pomėgio metalo muzikai nesieja su tikėjimu tamsos jėgomis.
Vietos verslininkai lygiai taip pat nesupranta vietos tikinčiųjų iniciatyvų – melstis, kad festivalis neįvyktų. „Vienintelis kartas metuose, kai miestą užplūsta šitiek žmonių – ir reikia džiaugtis, o ne kovoti“, – dalijasi viešbučio „Keturi kalnai“ darbuotojai. Šiame viešbutyje apgyvendintos pagrindinės festivalio grupės, vešbutis džiaugiasi tokiu festivalio organizatorių dėmesiu.
Labai džiaugiasi festivaliu ir miesto taksi įmonės. Tiek taksi vairuotojai, tiek ir viešbučiai draugiškai bendradarbiauja, dalijasi klientais ir informacija – kas kiek neįprasta mūsų susipriešinusioje visuomenėje. Pavyzdžiui, vienos taksi įmonės dirba tik dienos metu, kitos – naktį. „Dieniniai“ taksi nurodo naktį dirbančių vairuotojų telefonus. Tas pats pasakytina ir apie viešbučių bendradarbiavimą – festivalio metu tiek dėl dalyvių skaičiaus, tiek ir dėl to, jog Anykščiuose vasaros sezonu kiekvienais metais yra nemažai turistų, sunku rasti laisvų kambarių. Tačiau viešbučiai, neturintys kambarių, pasiūlo paskambinti į kitą viešbutį. Viešbutis „Puntukas“ taip festivalio lankytojams rekomendavo viešbutį „Keturi kalnai“, kur laukė neįprasta staigmena – viešbutyje gyvenantys ganėtinai garsūs užsienio muzikantai.
Kitos pramogos
Festivalyje yra pasirūpinta pačiais mažiausiais – yra įrengta kompiuterinių žaidimų pavėsinė. Tėvai, norintys pasiklausyti mėgiamą metalo ar roko grupę, gali ramiai palikti vaikus žaisti žaidimų. Taip pat yra penki komplektai šachmatų, kuriais nuo ryto iki vakaro žaidžia visi norintys – nuo mažiausių iki senjorų.
Feativalyje galima pamėginti tapyti ir paišyti – kviečiama „išlieti save“. Taip pat šeštadienį nuo ryto vyko futbolo varžybos – ne tik spontaniškai įrengtoje futbolo aikštelėje, bet ir festivalio teritorijos pakraščiuose. Netyčia užsižiopsojęs žiūrovas pajusdavo beatsitrenkiantį futbolo kamuolį – bet niekas nepyksta, atmosfera – kaip septintojo-aštuntojo dešimtmečio roko festivaliuose Europoje. Žmonės atsipalaidavę, džiugūs, draugiški, ilsisi po visą festivalio išmėtytuose minkštasuoliuose.
Taip pat šeštadienį vyksta „proto mūšis“ – dalyvauja apie dešimt komandų. Žmonės, nors ir pavargę nuo muzikos ir stovyklavimo gamtoje, aktyviai atsakinėja į sudėtingus klausimus.
Festivalio organizatoriai pritaikė nuolaidą anykštėnams – su gyvenamosios vietos deklaracija, bilietas kainavo tik pusę kainos. Todėl viso festivalio metu tarp iš visos Lietuvos atvykusių jaunuolių galima buvo pastebėti ir garbaus bei vidutinio amžiaus žmones, kurie, pasibaigus programai, išvyko automobiliais. Akivaizdu, jog festivalis, nors nėra orientuotas į vyresnę puliką, pritraukė įvairaus amžiaus žmones. Šventė – kad ir kokia ji būtų – visuomet yra šventė, o anykštėnai, kurie yra tikri aukštaičiai – yra linkę džiaugtis gyvenimu.
Festivalis sėkmingai vyksta, nes sulaukė vietos valdžios dėmesio – Anykščių rajono savivaldybė prisidėjo ženklia suma ir moraliniu palaikymu.
Festivalio sėkmė susijusi ir su muzikos grupių geranoriškumu – Didžiosios Britanijos grupė, vainikuosianti festivalį – „Anathema“, buvo sukalbami tiek derinant kompaktinių plokštelių, tiek marškinėlių, tiek ir savo pasirodymo užmokestį. Koncerte pasirodžiusios Švedijos, Norvegijos, Latvijos grupės nuo scenos pirmiausia išsakė džiaugsmą – jog jiems suteikta galimybė koncertuoti Lietuvoje. Lietuva, kurioje vėluoja roko ir metalo festivalių vajus bent keliais dešimtmečiais, tampa Europos roko ir metalo renesanso Meka – Europoje jau praūžę masiniai sunkiosios muzikos festivaliai, o Lietuvojs šiuo metu sunkiosios muzikos judėjimas kaip tik įgauna pagreitį. Todėl europiečiai iš gilių roko muzikos tradicijos šalių taip džiaugiasi galintys sudalyvauti roko ir metalo festivaliuose.
Festivalis baigsis rytoj, liepos 15-ąją, Metalo klinikos atrastų naujų talentų pasirodymu, pavadintu skambiai „Grok ir kriok“.
Metalo klinikos organizatorius R.Piskarskas prisipažino, jog paskutinę dieną eis pažaisti šachmatais. „Noriu pavirsti festivalio lankytoju ir pasidžiaugti kartu su visais“, – džiugiai ištarė fizikos mokslų daktaras ir sunkiosios muzikos atlikėjas Rimtautas Piskarskas.
Kristina Apanavičiūtė
