Laisvės kovos laimėtos tada, kai atsisakyta būti įbaugintais

Lijana Lekavičienė
Šilutės rajono savivaldybės tarybos narė

Ar pastebėjote, kad vis kažko bijome – tai koronoviruso, tai skiepytis, tai nesiskiepyti, tai nesidėti kaukių, tai būti be kaukių, tai pasakyti, kad pasiskiepijai… o, neduok Dieve, nesutaps nuomonės kitais šiandien aktualiais klausimais… Ar neatrodo, kad baimė vis labiau tampa ne tik natūralia reakcija į grėsmes, bet ir sąmoningai naudojamu kontrolės mechanizmu? Juk tai viena stipriausių emocijų, turinti galią formuoti visuomenės elgseną ir net jos ateitį.

Baimę lengva pasėti, mat ji veikia instinktyviai. Natūraliai bijome ekonominio nesaugumo, karo, sveikatos krizės ar socialinių pokyčių. Bijodami tampame lengviau prognozuojami ir pasiduodame taisyklėms. Net jei jos mums nenaudingos. Tereikia sėti baimę ir jau sumažinamas poreikis priešintis ar net savarankiškai ir kritiškai mąstyti.

Šiandien baimė eksploatuojama įvairiuose kontekstuose. Pažiūrėkime, kas vyksta politikoje. Kalbos apie nuolatinį pavojų iš išorės netyla, o kur dar vidinės grėsmės – vis daugiau sunkiai besiverčiančių ar net skurdžiai gyvenančių. Organizuojamos „Maisto banko“ , „Maltiečių sriuba“ ir kitos nuostabios akcijos. Tačiau… Šios akcijos parodo ne tik tautiečių gerą širdį, bet ir valstybės bejėgiškumą išspręsti problemą, kuri šiandien akivaizdi. O dabar dar skalambija apie mokesčių didinimą. Ramina – jei negalės kažkas susimokėt – mokestį atidės, o realiai taip ramiai gali net ir iškraustyti labiausiai pažeidžiamus iš jų pačių namų. Žmonės susiėmę už galvų… Bet… Bijo.

Regionuose netrūksta nuleidžiančių rankas ir uždarančių verslus. Eini gatve, pvz., kad ir Šilutėje, daugybė patalpų su užrašu „Išnuomuojama“, o juk čia veikė smulkus verslas. Žmonės kūrė darbo vietas sau ir ne tik. Dabar susirasti darbą vis sudėtingiau. Žmonių gyvenimus kausto vėl baimė – baimė prarasti darbą, netekti finansinio saugumo. Tai vėl kai kuriuos verčia taikstytis su neteisybe, mažomis algomis ar blogomis darbo sąlygomis. O kur dar baimė būti atstumtam. Tai priverčia vėl bijoti – pokyčių, rizikos, kitokios nuomonės išsakymo…

O kiek baimės daigų išsėja žiniasklaida. Čia neigiamos naujienos dominuoja, nes jos kelia didesnį emocinį atsaką ir skatina žmones būti nuolatinėje įtampoje, o tai naudinga ne tik reitingams, bet ir manipuliacijoms.

Baimė skatina dažnai visuomenę daryti impulsyvius sprendimus – pirkti daugiau, paklusti valdžios sprendimams ar net užsidaryti savyje. Pavyzdys: juk dar visai neseniai per COVID-19 pandemiją žiniasklaida skleidė labai daug baimės – ne tik realias grėsmes, bet ir hiperbolizuotus scenarijus. Žmonės buvo taip įbauginti, kad kai kurie net bijojo išeiti į lauką ar matytis su artimaisiais. Tai palengvino griežtų ribojimų priėmimą be kritiškų diskusijų.

O kaip su geopolitine baime? Kasdien girdime žodį „Karas“. Lietuva yra šalia Rusijos. Tad natūralu, kad grėsmės suvokimas čia labai didelis. Tačiau, ar pastebėjote, kad kai kurie veikėjai (tiek politikai, tiek žiniasklaida) šią baimę eskaluoja iki tokio lygio, kad žmonės pradeda jaustis bejėgiai ir pasiduoda nuolatinio nerimo būsenai. Pasitelkiama baimės retorika: „Karas neišvengiamas“, „Lietuva bus pirmoji auka“, „Turime ruoštis blogiausiam“. Tai kelia paniką, o kartu ir pasitikėjimą tais, kurie žada „apsaugoti“, net jei jų sprendimai riboja laisves.

Jau matome, kas politikoje demonstruoja „stiprią ranką“. Tik kas išties slypi po tomis demonstracijomis?

Kas vyksta, kai visuomenė sukaustyta baimės? Baimė ilgainiui veda į pasyvumą, konformizmą ir visuomenės susiskaldymą. Bijodami žmonės mažiau domisi politika, mažiau kovoja už savo teises ir tampa priklausomi nuo „gelbėtojų“ – tų, kurie siūlo tariamai saugius, bet ribojančius sprendimus. Kol žmonės bijo, jie nekelia klausimų, nekuria alternatyvų, neorganizuoja permainų. Jie tiesiog laukia, kol kas nors nuspręs už juos. Ir taip trypčiojame vietoje, nes valdo baimė.

Kaip nuo to išsivaduoti? Pirmiausia atsiribokime nuo emocinės manipuliacijos. Nebijokime rizikuoti, veikti, eiti pirmyn ir suvokti, kad viskas yra mūsų rankose. Tik nepatogūs klausimai, pilietinis aktyvumas, asmeninė iniciatyva griauna baimės sistemą. Prisiminkime tai, kad laisvės kovos laimėtos tada, kai atsisakyta būti įbaugintais.

Suprantu, kad baimė ir naudinga, įspėjanti apie realų pavojų. Bet negali tai tapti gyvenimo norma lyg pančiai.

Kuo labiau suprasime, kada mumis manipuliuojama, tuo mažiau baimė bus naudojama kaip kontrolės mechanizmas.
Pasikartosiu – kritinis mąstymas, pilietinis aktyvumas ir bendruomeniškumas yra raktas į mažiau sukaustytą ir suskaldytą visuomenę, kuri sugeba neliguistai priimti ir kitokią nuomonę.