Ligita Juknevičiūtė
Taip pavadinčiau mūsų laikmetį, perfrazuojant Jono Avyžiaus romaną „Sodybų tuštėjimo metas“.
Turėjom visažinių per pandemiją, dabar praktiškai tie patys bando sau ir mums pasirodyti, bandydami apsimesti, kad supranta, kas vyksta pasaulyje ir rimtais veidais aiškindami, kas bus, ko tikėtis, ką pasakė politikas X iš tikrųjų, o ką turėjo omeny, o kaip dar elgsis ir kas čia bus pasaulyje ir su mumis.
Ne tokie protingi bando iš paskos kaip papūgos irgi kažką imituoti, vaidinti saliamonus, netgi dievus ir įtikinti save ir kitus, kad viskas kontroliuojama.
Mielieji, mes nežinom ne tik, kas iš tikro vyksta pasaulyje ir tarp galingųjų, kur link suka pasaulio istorija, mes net nežinom, kas vyksta už kaimyninės sienos, brolio ar geriausio draugo šeimoje. Žmonos nesuvokia, ką iš tikro mąsto ar veikia jų vyrai, kai jos nemato, ar net sėdėdami prie to paties stalo per vakarienę, juk šiuolaikinės technologijos leidžia tuo pačiu metu linksėti galva žmonai ir pirštais skrolinti ekraną, žiūrint į pusnuoges gražuoles arba atrašinėti meilužei, tad apie kokią situacijos kontrolę pasaulyje ar bent artimiausiame giminės rate galim kalbėti?
Taigi taip, nesuvokdami, kas vyksta artimiausiam rate, mes vis tiek įsivaizduojam ar bent bandom įtikinti save ir kitus, kad suprantam geopolitinius įvykius ir netgi kaip Dievas galim juos valdyti ir prognozuoti. Juk pamenat Volando dialogą su Berliozu M. Bulgakovo romane „Meistras ir Margarita“, kaip ateistas įnirtingai bandė įrodyti, kad žmogus pats valdo savo likimą ir kuo tas įrodinėjimas baigėsi? Aha, Berliozas tiesiog prarado galvą. Kaip simboliška – jei žmogus nenori savo galvos naudoti tam, kad garbintų Dievą, vadinasi, ji jam nelabai ir reikalinga?
Taip ir šiuolaikiniai karo krankliai ir specialistai geopolitiniais klausimais, kaip begalvės vištos, leidžia kažkokius beprasmius garsus, dedasi rėmelius su rusiškais keiksmažodžiais, šlovina valstybes ir jų prezidentus, o ne Viešpatį, nors patys suvokia, kad situacija visiškai neaiški, ir tai jau ne tik juokinga, tai jau kvepia visišku nukvakimu.
Sekmadienį Graikijoj vyko karnavalai, tad gretimam Kamari kaime eisenos priekyje važiavo toks karinis džipas, jame šėlo feikinis Zelenskis, Trampas ir dar kažkoks politikas, lygtai Starmeris, o lyg ir šiaip dėdė su kostiumu, iš paskos važiavo didžiulė skulptūra, vyras su barzda, apsirengęs karine uniforma, panašus į Fidelį Kastro, kurio rankose kabėjo parašiutas su užrašu Taika. Ironizuojant, kad karas gali atnešti taiką.
Negali. Karai baigiasi tik tada, kai bent viena pusė nebeturi nei resursų, nei nori kariauti. O kol tų norų ir interesų yra, tol liejasi kraujas. Kaip taisyklė, tų, kurie yra idealistai, arba tų, kuriuos jėga sukiša į autobusiukus ir išveža į frontą – jei nematėt tokių vaizdų iš Ukrainos, tai jau greit jų bus pilnas net lietuviškas internetas, įtariu.
Ir kol kažkas šlovina ne Dievą, o kokią nors valstybę arba žmogų, tol neišvengiamai eina į kančią. Žiūrėkit, juk niekur jokiuose šventraščiuose neminima jokia Ukraina, joks Zelenskis ir jokia Amerika. Niekur nepasakyta, kovok už Luganską, atiduok arba pasiimk Krymą, dievink Zelenskį, nekęsk Putino arba Trampo, eik kariauti už kažkokią žemę ar idėjas. Pasakyta – neturėk kitų dievų, tik mane vieną. Bet kai kas nusprendė vietoj Slava Bogu, šaukti slava Ukraine.
Nu tai, laba diena, štai ir turim, ką turim. Jeigu esat bent kažkiek tikintis žmogus, turbūt suprantat, kad Dievui greičiausiai visai neįdomu, ar Ukraina praras kokius penkis šimtus kvadratinių kilometrų žemės, ar ne, jeigu to reikia bent jau paliauboms, kad nustotų žūti žmonės.
Pats Zelenskis, prieš tapdamas prezidentu, dievagojos, kad jam nei vienas lopinėlis Ukrainos žemės nevertas žmogaus gyvybės. Paklausiu dar paprasčiau: ar yra pasaulyje motina arba tėvas, kuris už gabalą žemės, net jei ji yra nuosava kokio nors Pakruojo sodyba arba visas miegamasis Vilniaus rajonas, net senamiestis, sutiktų atiduoti savo vaiko gyvybę? Be lozungų ir iškilmingų ceremonijų, va taip, paimtų ir sutiktų ? Ar Dievui reikalinga tokia auka, ar tai – tik žmonių susikurtos idėjos, kad turim teisę ir net pareigą vieni kitus žudyti dėl žemių, dėl teritorijų, kurios iš principo mums net nepriklauso, nes ne mes tą žemę sukūrėm, ne mes ją su savim išeidami ir pasiimsim?
Taigi, vienintelis dalykas, kuris įdomus Dievui, yra tas, ar mes suvokiam savo ribotumą ir tuo pačiu galybę, kurią įgyjam vienybėje su Juo? Ar mes bent stengiamės labiau mylėti, negu neapkęsti? Ar mes kasdien meldžiamės Dievui, ar kažkokioms idėjoms ir baimėms, kurias mums primeta manipuliatoriai ir susikuriam patys? Ar suvokiam, kad mums padėti visada gali tik Dievas, mūsų artimieji ir mūsų pastangos išsaugoti tą ryšį tarpusavyje, o ne Vakarai, Rytai ar sugebėjimas nekęsti kokio nors politiko.
Taigi, atėjom į tokius laikus, kai esam ir pakankamai laisvi priimti sprendimus, pavyzdžiui, eiti kariauti, ar ne, ir tuo pačiu vis labiau spaudžiami pripažinti savo bejėgiškumą ir atsigręžti į Dievą. Kitaip nebebus, net jei kažkas ir labai tiki, kad karas baigsis kokia nors pergale, ir viskas bus kažkaip teisingai arba pagal planą.
Tikrojo plano nežinom niekas, ir kai tik tai suvoksim, kai tik pastatysim vertybinę piramidę taip, kaip ji turi stovėti, tik tada, tikėtina, atgausim dvasinę ramybę.
Kaip atrodo ta piramidė? Prisiminkim ir išmokim dar kartą. Pirmoj eilėj Dievas . Su Jo pagalba, su malda ir savo ribotumo suvokimu kuriama vidinė ramybė ir stiprybė. Krentant lėktuvui pirmiausia užsidedam deguonies kaukę sau, sukuriam stiprų ryšį su Dievu, su savim, stengiamės išlikti ramūs, sąmoningi, džiugūs, pasitikintys Dievu. Keliam vibracijas, kaip banaliai tai beskambėtų. Tada šeima, darna ir taika tarp šeimos narių, vienas kito palaikymas, vengiant konfliktų dėl ideologijos ar noro pademonstruoti savo viršenybę, tariamą protingumą. Tada bendruomenė, sociumas. Tada visa kita.
Siūlau pabandyti atkurti tą taiką pirmiausia savyje. Gal pavyks, o jei bus norinčių kariauti ir toliau, tai bus jų pasirinkimas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Aš renkuosi naudoti galvą tam, kad šlovinčiau Dievą ir Taiką. Ir eilinį kartą linkiu visiems ramybės.
