Ligita Juknevičiūtė
Jeigu jau likimas atnešė mane į Graikiją, o aš tikiu likimu, noriu pasidalinti dar viena įžvalga čia, kuri galbūt galėtų būti patraukli ir Lietuvai.
Graikai labai myli savąją Eladą, didžiuojasi jos istorija. Ir ne tik ta didinga istorija, o tiesiog istorija, nevertinant jos ir neskirstant į gerą ar blogą. Tuoj viską paaiškinsiu.
Net mažuose kaimeliuose kavinėse gali pamatyti ant sienos nuotraukas su vaizdais iš tos vietos praeities. Nereikia būti ministru ar kino žvaigžde, kad tavo nuotrauka atsidurtų garbingiausioje restorano vietoje. Istorija yra istorija, mes jos nesirenkam, mes ją galim tik priimti tokią, kokia ji buvo. Kaip nesirenkam savo tėvų.
Taigi, užsukę į ledainę ar taverną, kavinę kokiam nors Derveni kaime ar Kalavritoj, pamatysite ten ikonas ar bent vieną šventą paveikslą, tada savininkų ir jų tėvelių, vaikų nuotraukas, o tada paveikslus arba nuotraukas, kaip ta vieta atrodė prieš 50 ar šimtą metų, kažkokius vietinius tose nuotraukose, senukus, vaikus, žmones, sėdinčius prie tos tavernos, kažkokią stotį ar traukinį, ar miestelio vaizdą nu kalvos. Viskas įrėminta, sukabinta ant sienų. Paprasta, jauku, nuoširdu. Tikra.
Atėnuose viskas rimčiau. Čia tavernos didžiuojasi tuo, kad jose lankėsi kokios nors kino, sporto, politikos ar šiaip garsenybės, ir dažnoj vietoj sienos yra nukabinėtos tokiomis nutraukomis. Ir tai ne keletas nuotraukų, o dešimtys, šimtai, yra tavernų, kur tų nuotraukų jau nėra kur kabinti, gali valandų valandas ten sėdėdamas tyrinėti istoriją, tokią gyvą ir tikrą.
Yra Atėnuose kavinė „Melina“, skirta garsiai graikų aktorei Melinai Merkuri, ji vienu metu buvo ir Graikijos kultūros ministrė. Kavinę seniausiame Atėnų rajone Akropolio papėdėje, Plakoje, įkūrė jos draugai. Sienos nukabinėtos Melinos nuotraukomis su jai brangiais žmonėmis, kultūros žmonėmis, Salvadoru Dali ir įvairiomis garsenybėmis, akimirkomis iš kino festivalių, filmavimų, plakatai, ir nors ši įstabi moteris, Džo Daseno pamotė, jau iškeliavus anapus, jos atmintis pagarbiai saugoma, net biustas jos garbei stovi netoliese.
Sekmadienį mes irgi ten apsilankėme, kadaise praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje kino režisierius Artūras Pozdniakovas su Melina Merkuri buvo susitikęs, kaip suprantu iš Artūro pasakojimų, jiedu su režisieriumi Vytautu Žalakevičiumi buvo pas ją Atėnuose namuose, tarėsi su graikais dėl bendradarbiavimo kuriant filmą, Melina lankėsi ir Maskvos kino festivalyje. Sekmadienį kavinė „Melina“ buvo sausakimša, o vasarą tai ir viduj, ir lauke būna pilna žmonių.
Kitoje gatvelės pusėje, tiesiog priešais, yra taverna su gyva muzika „Graikas Zorba“, tai ši taverna skirta garsiajam filmui pagal to paties pavadinimo Nikos Kazandzakio romaną . Žmonės eina pro šalį, skaito pavadinimą, nori pasijusti kaip tas romano herojus, užeina, prisimena filmą arba paklausia, apie ką jis. Vėl istorija, pagarba savo kūrėjams, garsinusiems ir tebegarsinantiems Graikiją.
Tai man dabar kyla klausimas, ar mes Lietuvoj turim kuo didžiuotis, ar kas mus garsino ir tebegarsina? Ar nugriausim paskutinius paminklus, primenančius tą siaubingąjį sovietmetį, kaip jau beveik patys tuo įtikėjom? Kodėl mūsų kavinė „Vaiva“ taip ir netapo, pavyzdžiui, kavine, skirta meno žmonėms, arba tik Vaivos Mainelytės kūrybai? Ar mūsų Vaiva Mainelytė, Donatas Banionis ar kino režisieriai, poetai ir rašytojai, dailininkai ir visi kūrėjai, sportininkai, Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, Sabonis, „Hiperbolė“ ir „Nerija“ garsino Lietuvą? Ar kenkė Lietuvai? Juos mylėjo žmonės? Iš jų kūrybos sėmėsi stiprybės ir vilties, noro gyventi, mylėti savo Tėvynę? Ar visa eilė nuostabių talentingų menininkų nusipelnė bent jau kavinių su nuotraukomis ant sienų?
Pasakykit man, kur Lietuvoj yra tos kavinės ar restoranai ne tik su sermėginiais beasmeniais tautiniais elementais ar Kijevo kotletais, kuriuose rinkosi tie žmonės, bet ir su nuotraukomis iš Lietuvos praeities? Su kolūkiais ir melžėjomis? Su šokių ansambliais arba senais tiltais ir malūnais? Juk turim tų nuotraukų, tai kas trukdo jas kabinti? Jomis didžiuotis, pasakoti, kad štai, tai mūsų istorija, tokia, kokia buvo, o ne ta, kokia skirta būti tik muziejuose. Mūsų istorija ir mes patys. Nepagražinti ir nepajuodinti? Tokie, kokie esam ir kokie buvom. Mes, mūsų tėvai, seneliai…
Jei aš atidaryčiau kavinę kur nors Švenčionių rajone, tai tikrai ją nukabinėčiau tomis melžėjomis ir kolūkių pirmininkais, išnykusiais dvarais ir nugriautomis fermomis, bažnyčių atlaidais ir pionieriškais vaizdeliais, šienapjūtėmis ir gyvąja, nepagražinta istorija, kodėl ne??? Ar tik Smetonos laikų nuotraukos yra apie mus? Visa kita turi būti ištrinta?
Tiesa, Druskininkuose ponas Malinauskas tai pabandė daryti, bet juk nebūtina viską daryti taip pat. Galima kitaip, paprastai ir nuoširdžiai. Ar tie visi naujieji verslininkai ir restoranų įkūrėjai neturi savo praeities, tėvelių, šaknų? Juk turi. Tai kodėl mes nematom Lietuvos viešosiose vietose NUOTRAUKOSE, tik muziejuose? Juk nuotrauka atskleidžia realybę be žodžių ir didelių paaiškinimų, interpretacijų. Gėda? Ar mes gėdijamės savo istorijos ir savo šaknų?
Deja, taip. Ir tai yra begalinio provincialumo požymis. Kai norėdami būti labai mandri ir šiuolaikiški, mieliau ant Trakų pilies kabinam Ukrainos vėliavą, nei savo. Kai mūsų viešos vietos yra tokios pat, kaip visur Europoj, bet be jokio savitumo, svarbu, ne prastesnės negu TEN.
O gal kažkas tikslingai ir sąmoningai trina Lietuvą su visa jos istorija iš žemėlapio, prisidengdami keista pasaulio Lietuvos sąvoka? Bet nėra pasaulio Lietuvos, Lietuva yra ten ir tokia, kokia yra, ji ne Madagaskare ir ne Graikijoje, ji ten tarp Latvijos ir Lenkijos kažkur. Su savo istorija ir kolūkiais, sovietmečio aktoriais ir dainininkais. Dar gyva. Ar pavyks ją išsaugoti?
Nuoširdžiai sakau, nežinau. Bet viltis dar yra. Viltis yra visada.
