Įvyko tai, kas turėjo įvykti, kad ir kaip didelė dalis ES valdančiųjų to nelaukė ir netgi bijojo, jau nekalbant apie tuščių kostiumų šlapias kelnes Lietuvoj.
Aišku, kad dar per anksti manyti, jog prasidėję procesai taps negrįžtami ir prieštaravimų kamuolys pradės vyniotis. Kaip tik, panašu, kad tas kamuolys tik dar labiau painiodamasi vyniojasi didyn, kietyn ir painyn.
Šiaip gal čia būtų nieko tokio, dalinantis pasaulį į tam tikras daugiapolio pasaulio įtakos sferas, jei tas priešiškumas tradiciškai būtų tarp istoriškai priešiškų šalių – imperijų. Dabar gi aiškėja tendencija, kad priešiškumas auga tarp kažkada turėjusių draugiškus, bendrus interesus ir, atrodo, pakankamai pragmatiškai sprendusių iškylančias problemas.
Bet, kaip dažniausiai būna, kai situacija prastėja, pajamos mažėja, o išlaidos auga, neišspręstų problemų tik daugėja, tada priešų imama ieškoti tarp savų. Konkrečiai turiu minty mūsų „vyresnius brolius“ amerikiečius ir jaunesnius „vyresnius brolelius“ britus. Pastarieji nevengia demonstruoti, kad gali veikti savarankiškai, neatsižvelgdami į JAV interesus Artimuosiuose rytuose, o šiuo metu, pasinaudodami valdžios perdavimo JAV padėtimi, ir rytų Europoje, kas neliks be atsako, manau, iš vyresniųjų. Kol kas tai – tik kalbos apie teritorijos plėtimą saugumo tikslais, kurios, visai tikėtina, gali materializuotis realiu nepriklausomybės nuo karūnos siekiančių tautų spendimu.
Kad sukandę dantis britai tam pritars, matosi iš didelių, aukštas pareigas einančių ponų kalbų: nei žodelio nepritarimo ar nepasitenkinimo, nei žodelio apie pokarinių sienų neliečiamumą ir valstybių teritorijų vientisumą. Net juokas neima, kai atsakymas į klausimą apie Krymo priklausomybę ne tik, kad nulemdavo žmogaus likimą Lietuvoj, bet ir įtraukimą į tam tikrus „sąrašus“, kurie niekuo nesiskiria nuo sąrašų nemokamai kelionei į šiaurės rytus savo laiku.
Niekas tikros Lietuvos istorijos nežino, bet kad buvo visko tik ne taip, kaip dabar mums bando pasakoti istorijos vadovėliai, tai akivaizdu. Buvo ir slaptųjų tarnybų neršto, ir savų kaimynų įnašas, neaišku, iš pavydo ar iš keršto, ar iš noro pasitarnauti už „gardaus valgio šaukštą“, buvo ir idėjinių, ir atvykusių su misija.
Iš kur mums sužinoti tiesą, jei valstybėje niekada apie tai nebuvo sąžiningos, išsamios, istoriniais faktais pagrįstos kalbos, todėl nėra ir nacionalinio sutarimo tarp skirtingų tautų bei susitarimo tarp savų, tik buvusių skirtingose barikadose, anei vienu bendros sudėtingos istorijos klausimu. Vienos manipuliacijos žmogaus sąmone. Ir visiškai nevykęs prezidento pareigas einančiojo noras „nebūti vaiku“, mat jis tariasi žinąs mūsų istoriją ir iš jos pasimokęs. Įdomu, kokiu būdu? Stojimu į TSKP Sąjūdžio išvakarėse? Ar aiškiaregystės keliu?
Tai kaip teisingai atsakyti į klausimą: kieno Grenlandija? O Panama? O Kanada? O Arkties ašigalis? Teisingo atsakymo būti negali pasaulyje, kuriame gaisrų sezono metu vandens hidrantai nudažyti gražia šešiaspalve vaivorykšte, tačiau be lašo vandens, o gaisrininkams sumažinti atlyginimai taupymo tikslais. Arba naujo/buvusio prezidento inauguracijoje svarbiausias klausimas buvo prezidento žmonos plačiabrylė skrybėlė, o ne tai, kad D.Trampui paskelbus, jog egzistuoja tik dvi lytys, salė pakilo iš vietų, kaip per Sąjūdžio suvažiavimą 89aisiais, išgirdus tiesos žodį.
Analogiją pavartoju tik šia prasme, kas paskui iš to išvirto ir kaip iš neutralios valstybės vizijos, tapom 6% „naudos“ teritorija – kitas klausimas.
Visgi vilties, kad Mėnulio peizažo Lietuvai pavyks išvengti, suteikia keletas dalykų:
Tai, kas vyksta už Atlanto, ir prioritetas jų vidinių problemų sprendimams, bei komanda, kuri tai darys.
Tai, kad ginklų sandėliai tušti, ypač ES, o perspektyva papildyti – tik po 10 metų.
Tai, kad Europa nebeturi pramonės, panašu, ir su žalia energetika nepaėjo.
Tai, kad žudantis pinigų kranelis jau sustabdytas pirmos dienos prezidento įsaku, o didžiausias trūkumas fronte yra žmonių.
Tai, kad Kinija yra svarbiau ir pirmiau.
Ir tai, kad Rusijai vadovauja Putinas.
Emilija Sagienė