Jonas Ivoška
Dažnas piktinasi, kad visos valstybinės institucijos, tarp jų ir Konstitucinis teismas šiurkščiai pažeidinėja Tautos priimtą pagrindinį įstatymą – LR Konstituciją. Tačiau kai užsimeni apie konstitucinės reformos reikalingumą, dažnas nesupranta, kam reikalinga kitokia Konstitucija, jeigu Lietuvoje pagrindinio įstatymo pažeidinėjimas jau tapo mūsų gyvenimo norma. Tenka sutikti, kad konstitucines nuostatas žymi dalis mūsų valdininkijos nelaiko vertybėmis.
Išties keista, kad mūsų tauta, savo valstybinės santvarkos modeliu pasirinkusi demokratinę respubliką (Konstitucijos 1 str.), kuri negalima be teisės viršenybės, nesiima jokių procedūrinių veiksmų konstitucinei santvarkai apginti. Tuo pačiu kyla pagrįstas klausimas, kodėl Konstituciniam teismui gana dažnai išeinant už jam Konstitucijos 102-uoju ir 105-uoju straipsniais suteiktų funkcinės kompetencijos ribų, kas reiškia kėsinimąsi į konstitucinę santvarką, Seime, kaip Tautos atstovybėje (Konstitucijos 55 str.), tylu lyg pamuštame tanke.
Maža to, Seimas, kaip didžiausias galias valstybėje turinti bendrosios kompetencijos institucija, pati „šluostosi kojas“ į Konstituciją.
Štai Konstitucijos 60 straipsnis Seimo nario pareigas laiko nesuderinamomis su jokiomis kitomis pareigomis valstybėje, o Konstitucijos 63 straipsnio 7 punktas įsakmiai nurodo, kad Seimo nariui perėjus dirbti darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis, jo kaip Seimo nario įgaliojimai nutrūksta. Tačiau tikrumoje, Seimo nariui perėjus dirbti į Vyriausybę ministru pirmininku ar ministru, jam suteikiamas (paliekamas) darbo kabinetas Seime su Seimo nariui skiriamomis kanceliarinėmis išlaidomis ir, Seimo nariams balsuojant posėdžiuose, jam (Vyriausybės nariui), kaip pagal Konstituciją netekusiam įgaliojimų Seime, leidžiama balsuoti ir jo balsas melagingai priskaičiuojamas Seimo nariams priimant sprendimus.
Nežiūrint, kad Konstitucijos 67 straipsnio 9 punktas nustato Seimui pareigą prižiūrėti Vyriausybės veiklą, Vyriausybės nariams, dalyvaujantiems Seimo darbe, suteikta galimybė prižiūrėti patiems save. Ar tai neprasilenkia su protingumo kriterijais?
Negalima nutylėti, kad Vyriausybės nariai, dalyvaudami Seimo darbe, daro antro laipsnio Konstitucijos pažeidimą, nes Konstitucijos 99 straipsnis nustato: „Ministras Pirmininkas ir ministrai negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų (…) taip pat gauti kitokį atlyginimą, išskyrus jam nustatytą pagal pareigas Vyriausybėje bei užmokestį už kūrybinę veiklą“.
Garbieji Lietuvos piliečiai, ar Jums tikrai neaišku, kodėl Lietuvoje nesilaikoma Konstitucijos? Atsakau! Lietuvos Respublikos Konstitucija, priimta 1992 metais, neturi savigynos mechanizmo. Tie, kas ją priėmė – Lietuvos piliečiai, neturi teisinių svertų ginti savo valstybės konstitucinę santvarką.
Tai, kad Konstitucijos 3 straipsnyje numatyta, jog kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, yra deklaracinė apgaulė, kadangi Konstitucijoje nenumatyta piliečiui jokių jo priimto akto gynimo priemonių ir procedūrų. Todėl laisvas priemonių pasirinkimas bet kada gali virsti vandens patrankų ir guminių kulkų „lietumi“ ir „riaušininkų“ bylomis.
Tik nauja LR Konstitucija, kurioje pilietis, kaip pirminis ir pagrindinis valstybės subjektas, turėtų realias teisines galimybes ginti savo valstybės konstitucinę santvarką (toks naujos LR Konstitucijos projektas yra parengtas), ženkliai prisidėtų prie pilietinės daugumos interesų įgyvendinimo.
