Ligita Juknevičiūtė
Kuo daugiau esu viešumoje, kuriu trumpus ir ilgesnius video, tuo daugiau sulaukiu komentarų. Neseniai skaičiau Džordanos Butkutės postą apie tai, kaip ji pavargo nuo piktų komentatorių ir pasiuntė juos velniop, nebeapsikentusi. Taigi, kaip suprantat, kuo žmogus garsesnis, o jei dar sėkmingesnis, tuo daugiau jis sulaukia kritikos ir bandymų jį sumenkinti, pažeminti, priminti senas nuodėmes ar tiesiog sugadinti nuotaiką. Jei esat tiesiog žmogus, tai jus bandys sumenkint, o jei esat labai galingas, bandys net sunaikinti.
Kodėl taip yra? Radau vieną paaiškinimą, lygtai psichologinį, tris priežastis, kodėl žmonės jūsų nekenčia, pavyzdžiui, nepažįstami, lyg ir neturintys svarbios priežasties nekęsti, juk nieko bloga jiems nepadarėte, nepavogėt iš jų nieko anei nenuviliojot vyro.
Taigi, yra trys tokios reakcijos priežastys. Jūsų nekenčia, nes norėtų būti kaip jūs, o nesigauna. Jūsų nekenčia, nes iš tikrųjų nekenčia savęs, todėl tą neapykantą nukreipia į kitą. Jūsų nekenčia, nes mato jumyse grėsmę.
Kadaise, kai buvau visai jauna ir tik pradėjusi karjerą televizijoje, per vieną draugę išgirdau, kad manęs nemėgsta viena tuo metu garsi dainininkė. Labai nustebau, sakau, kodėl ji manęs nemėgsta, juk net nepažįsta. Tada dar šventai tikėjau, kad, jei susipažinčiau, mes iškart taptume draugėmis. Atsakymas buvo labai keistas: „nemėgstu jos, nes „šūdą mala“.
Tąsyk nesupratau, ką tai reiškia, dabar manau, kad tai buvo tas variantas, kai tai dainininkei gal irgi norėjosi vaidentis televizijoje, bet nesigaudavo taip dažnai, kaip man, todėl ir jautė man kažkokią nepaaiškinamą neapykantą.
Štai įkeliu į feisbuką video apie Graikiją, juokaudama rodau, kad metus laiko vaikštau su šlepetėm, neva koks „brangus“ pragyvenimas Graikijoj, net nereikia žieminių batų. Maniau, bus visiems juokinga. Vieni krizena, pagauna kampą, kiti pradeda kuo rimčiausiai mane mokyti, kad eičiau dirbti, kad nusipirkčiau batus, kad grįžčiau į Lietuvą, ir išvis, kodėl darau gėdą Lietuvai su tokiais postais.
Taigi, kodėl tos pagyvenę moterys, o prie jaunimo postų ir jauni žmonės, rašo tokius komentarus, tiesą sakant, visiškas nesąmones, ir dar persmelktas pykčiu? Pirmiausiai todėl, kad Lietuvoj gyvena labai daug nelaimingų žmonių, piktų, amžinam aukos būvyje, visažinių ir bukų. Deja, tai tiesa, nesupykit. Gal dėl klimato, niūrios atmosferos, valstybinės politikos, karo grėsmės, gal dėl ištisus dešimtmečius valdžios vykdytos kiršinimo politikos.
Taigi, nelaimingiems žmonėms suveikia visi trys faktoriai. Norėtų pezėti tokius vėjus, kaip aš, gal net gyventi Graikijoj, kur šilta, bet nesigauna, kažkokios priežastys verčia gyventi įprastai, bet su amžinu nepasitenkinimo jausmu.
Nekenčia savęs, nes kažkas nesusiklostė, kažkas nuvylė, ir tvarkytis su savo jausmais, būsenomis nėra noro nei jėgų, tad geriau likti piktu bukena, kuris lieja tulžį ir gadina nuotaiką kitiems.
Trečioji priežastis, mato kitame grėsmę. Mato grėsmę sau, nes matydami kitą žmogų laimingą ir atsipalaidavusį, pasijunta nesaugiai, nejaukiai, nes giliai viduje supranta, kad irgi taip galėtų, kad nėra pasiteisinimų savo apsileidimams ir dvasinei juodumai, kad bet kuris žmogus iš ekrano yra patyręs ne ką mažesnių, o gal net didesnių gyvenimo smūgių, bet kažkaip stebuklingai, o iš tikrųjų su Dievo pagalba ir sąmoningomis pastangomis išliko ramus, linksmas ir gražus jei ne išore, tai bent vidumi, vadinasi, visi taip galėtų, jeigu norėtų, jei tokia būtų intencija.
Kas yra malda? Malda yra intencija, kreipimasis į Dievą su prašymu. Kokie gali būti prašymai? Noriu naujų batų, noriu, kad nudvėstų X, noriu, kad AŠ būčiau šviesoje, ramybėje, viltyje, tikėjime ir pasitikėjime Tavim, Viešpatie, iki galo. Jaučiat skirtumą? Ko norim, ko prašom, tą ir gaunam. Ir jeigu jau nubudus mūsų mintys nueina ne ten, kur šviesa, jeigu net melstis nesugebam su prašymu, kad mus vestų į gerumą ir harmoniją, tai toks ir yra mūsų gyvenimas.
Aš seniai supratau, kad nieko savo gyvenime negaliu sukontroliuoti. Todėl atsipalaidavau ir pasitikiu Dievu. Vienintelis, dalykas, ko jo prašau, tai vidinės ramybės ir pasitikėjimo Dieviškuoju planu, kas beatsitiktų. Ir jei pajuntu, kad kitas žmogus ar situacija, aplinkybės mane nervina, erzina, kad jaučiu neapykantą, tai pirmiausia klausiu savęs, kodėl man kyla tokie jausmai? Ką AŠ galiu padaryti, kad to nejausčiau, o ne ką tam žmogui turiu pasakyti ir ko iš Dievo jam užsakyti, kad AŠ geriau pasijusčiau.
Viskas išorėje priklauso nuo to, kaip MES jaučiamės. Jeigu mes esam ramybėj ir harmonijoj, matom gerus dalykus net beviltiškoj būty, tai toks yra ir mūsų gyvenimas, taip mes matom kitus žmones, arba, blogiausiu atveju, išmokstam nebūti ten, kur mums blogai, nebendrauti su tais, kurie vagia mūsų ramybę ar dėmesį.
Labai linkiu visiems komentuojantiems feisbukuose, prieš rašant kažką bloga, prieš mokant kitus, paklausti, kodėl aš taip darau? Kodėl aš nekenčiu kito? Kodėl įsivaizduoju, kad jam reikia mano pikto žodžio? Jei sąžiningai į tuos klausimus atsakysit, jei pereisit per tuos tris punktus, gali būti, kad vietoj klavišų spaudinėjimo pasirinksit pasivaikščiojimą miške, maldą, atsiversit knygą ar iškepsit kokį pyragą ir juo pavaišinsit seniai matytą draugą.
Sėkmės visiems, aš jus visus apkabinu. Nesakysiu, kad myliu, nes besąlygiškai myli tik Dievas, o mes bent jau mokykimės būti ramūs ir palaikantys vieni kitus, nes šią pamoką visi turėsim išmokti, norim to ar nenorim, jei ne šiam, tai kituose gyvenimuose.
