Linas Armalys, alternatyvaus nebankinio verslo finansuotojo „Noviti Finance“ vadovas
Skolinimasis per pastaruosius metus, pakilus EURIBOR, brango, tuo tarpu verslo skolinimą skatinančių priemonių, prieinamų per finansinius partnerius, mažėjo. Ar situacija gali keistis po rinkimų?
Peržvelgus sėkmingai pirmajame ture pasirodžiusių partijų programas, galima įžvelgti dvi ryškias tendencijas.
Pirma, kalbama apie planus kurti valstybinį banką, tokiu būdu tikintis išspręsti verslo kreditų prieinamumo rinkoje problemą. Antra, matomas partijų dėmesys inovatyvaus verslo skatinimui ir investicijų pritraukimui. Apžvelkime šias tendencijas detaliau, pradedant nuo valstybinio banko idėjos.
Politikai turi lūkestį, kad valstybinis bankas palengvins ir išspręs bene visus verslo finansavimo prieinamumo iššūkius – t. y. verslo finansavimo bus daug ir jis bus pigus. Tačiau sprendžiant, ar valstybinis bankas yra geriausias sprendimas, pirmiausia vertėtų įsigilinti, kuriems verslo segmentams finansavimas šiuo metu sunkiai prieinamas ir kas už jį moka daugiausia. Deja, tokios diskusijos kol kas negirdėti.
„Noviti Finance“ teikia verslo kreditus jau 8 metus, todėl, mūsų akimis, rinką galima dalinti į du didelius segmentus: smulkios įmonės iki 10 darbuotojų, kurių yra 82 proc., bei visos kitos įmonės, turinčios daugiau kaip 10 darbuotojų. Kreditų prieinamumas ir kreditavimosi sąlygos bei kaina šiems segmentams kardinaliai skiriasi ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.
Tradiciniai finansuotojai į vadinamąsias mikroįmones nesiorientuoja, nes šių įmonių pageidaujama paskolos suma yra santykinai maža, jos neturi nekilnojamojo turto užstato, įmonių balansuose būna mažai kapitalo ir turto. Dėl didesnės rizikos paskolos tokioms įmonėms taip pat reikalauja procentiškai didesnės nuosavo kapitalo alokacijos. Šių paskolų pelningumas yra mažesnis, o sąnaudų patiriama daugiau. Taigi nėra argumentų, kodėl bankai turėtų būti ypač aktyvūs šiame segmente.
Galima teigti, kad ne išimtis bus ir valstybinis bankas. Politikų pastangos dažnai nukreiptos įlieti milijardus eurų į ekonomiką, bet smulkiausios Lietuvos įmonės toli gražu nėra lengviausias būdas tai padaryti. Jeigu vidutinė paskolos suma yra 20 tūkst. eurų, su 1 mlrd. eurų būtų galima finansuoti 50 000 Lietuvos įmonių. Joks naujai įsteigtas bankas nepajėgs kokybiškai išduoti dešimtis tūkstančių smulkių verslo kreditų. Kadangi valstybinis bankas sieks maksimaliai efektyviai išnaudoti savo ribotus išteklius (tiek finansinius, tiek žmogiškuosius), smulkiausias verslas liks paraštėse lygiai taip pat, kaip liko dažnoje politinėje programoje.
Situaciją galėtų palengvinti valstybinės priemonės, kurios nukreiptų esamus rinkos kredituotojus būti aktyvius dirbant su smulkiuoju verslu, tačiau Lietuvoje į mikroverslą orientuotų verslo priemonių vienetai ir jos nėra prioritetinės.
Kita šių metų rinkiminių programų tendencija – padaryti Lietuvą pirmaujančią robotizacijos ir dirbtinio intelekto srityse. Tai yra gerai – tačiau dauguma iš 100 000 Lietuvos verslų veikia tradicinėse srityse, ir tai yra labai mažos įmonės.
Dažno verslininko akimis, Lietuva pirmiausia turi būti šalis, kurioje lengva atsidaryti ir turėti bandelių kepyklą mažame miestelyje, ne tik robotų gamyklą Vilniaus priemiestyje. Sveika ekonomika su efektyvia kreditavimo rinka bus tuomet, kai tokia kepyklėlė galės lengvai pasiskolinti savo kasdienei veiklai reikiamus 10 ar 20 tūkst. eurų. Stambus verslas ir dabar neturi problemų pasiskolinti milijonines sumas, nes į jį orientuojasi visi bankai. Nebent per valstybinį banką tai norima padaryti ne rinkos sąlygomis, „beveik nemokamai“ mokesčių mokėtojų sąskaita.
Trūksta ne tik priemonių smulkiajam verslui – mūsų politikos padangėje trūksta pastangų paskatinti esamus rinkos kredituotojus finansuoti smulkias Lietuvos įmones. Galbūt kai kurios priemonės galėtų šį skolinimąsi atpiginti, kitos – padėti suvaldyti didesnę segmento riziką. Būtų šaunu Lietuvoje pirmiausia skaičiuoti ne išdalintus milijonus ar milijardus, bet finansuotas įmones. Tada situacija galėtų pradėti reikšmingai gerėti.
