Partijų veidai arba didžioji rinkėjų apgaulė
Ada Sabaitytė
Ir vėl rinkimai! Iš vienos pusės, tai yra tikra nelaimė mums visiems, o iš kitos – tai labai įdomus visuomeninis reiškinys, kuris vadinamas demokratijos įgyvendinimu masėse. Šį visuomenės gyvenimo reiškinį galima vertinti ir nagrinėti įvairiais požiūriais, atlikti daugybę vadinamųjų pjūvių ir, vadovaujantis skirtingų tyrimų duomenimis, daryti įvairias išvadas.
Dažniausiai rinkimų medžiagą nagrinėja politologai (čia tokia gan senstelėjus profesija, bent jau jos dabartinė versija) ir daro įvairias politines išvadas bei įžvalgas. Tačiau būtų labai gerai, jei pabandytume į rinkimus pažiūrėti kiek kitaip: per žodžius ir mūsų kalbą. Tokiu atveju, visų pirma, turime atmesti viską, kas mums yra sakoma šiuo klausimu, ir savarankiškai pabandyti suprasti, kas tai yra?
Tačiau tam, kad tai suprastume, turime išsiaiškinti kelių žodžių apibrėžimus:
1. Kas yra rinkimai?
2. Kas yra politinės partijos?
3. Kas yra politikas?
Iš pateikiamų apibrėžimų matome, kad:
1. ,,Rinkimai yra pagal iš anksto nustatytas taisykles atliekama procedūra, kai valstybės piliečiai iš kelių kandidatų renka savo atstovus ar pareigūnus, kuriems bus pavesta valdyti valstybę“.
2. Lietuvos politinės partijos, pagal 1990 m. rugsėjo 25 d. Seimo priimtą Politinių partijų įstatymą, yra įsteigtas ir turintis pavadinimą viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas yra tenkinti savo narių politinius interesus, padėti reikšti jų politinę valią, siekti dalyvauti įgyvendinant valstybės valdžią ir savivaldos teisę.
3. Interesas – (vok. Interesse < it. interesse – nauda): svarbus, rūpimas dalykas; reikalas; nauda.
4. Politikas – asmuo, kurio nuolatinė veikla yra politika ir kuris dalyvauja partijų ar vyriausybės aukščiausiųjų organų darbe, turi įgaliojimus priimti politinius sprendimus.
5. Ir pabaigai tik primenu, kad politika yra valstybės valdymo menas, vadinasi, visi politikai turėtų būti menininkai! Ar kaip nors kitaip?
O karalius – tai nuogas?!
Kai visus tuos reikšminius žodžius susidėliojame tokia tvarka, staiga pamatome, kad karalius, mieli ponai rinkėjai, taigi yra nuogas! Juk dalykas labai paprastas: jei atmetame visus ,,lia lia lia“, kuriuos nuolat girdime, tai apie rinkimus galima sakyti taip:
-rinkimų metu piliečiai iš kelių kandidatų renka savo (?) atstovus, kuriems savo vardu paveda valdyti valstybę;
-tuos kandidatus, iš kurių renkamasi, pateikia partijos, kurių tikslas yra ,,tenkinti savo narių politinius interesus“;
-asmuo, dalyvaujantis partijų darbe, yra vadinamas politiku ir jo nuolatinė ir pagrindinė veikla yra politika, o politika yra valstybės valdymas!
Kadangi partijų tikslas – tenkinti savo narių politinius interesus, todėl jos ir sudaro kandidatų sąrašus iš toje partijoje įtakingiausių ar/ir turtingiausių savo narių, turinčių politinių ambicijų ir siekiančių naudos sau arba siauram asmenų ratui. Ir tai yra labai teisingas ir trumpas kelias į turtus, nes šiaip koks verslininkas, gamintojas, augintojas ar kokia kita panašia veikla užsiimantis žmogus turi dirbti, kažką gaminti, kurti, teikti paslaugas – visai tokiai veiklai reikia žinių, pastangų, reikia įdėti nemažai darbo ir kitų išteklių.
Tuo tarpu politikoje – viso to nereikia. Be to, patekti ,,ant lakų“ labai norisi, nes ten bus galima įgyvendinti ,,savo politinius interesus“, kurie, kaip matome, yra tiesiogiai konvertuojami į pinigus, nes valdžia ir pinigai yra persipynę tarpusavyje.
Tokios sąlygos sukuria ydingą sistemą, kurioje valstybė tampa įkaite ir optimizuoto biznio objektu, kai asmuo valstybės valdymo meną paverčia savo pragyvenimo ir klestėjimo šaltiniu, nors tokie santykiai labiau primena parazitavimą, negu valdymą, nes partietis, per rinkimus patekęs valdžion, iškart ima gauti nepamatuotai didelį atlyginimą ir kitas privilegijas, kurių jis neužsidirba – jo prabangai pinigus „sumeta“ visi valstybės piliečiai.
Be to, jei tas politikas yra kuo nors reikšmingas partijų politbiurams, tai jis dar gauna asmeninę paramą rinkimų kampanijai vykdyti. O tie pinigai didele dalimi yra skiriami iš tų ,,dotacijų“*, kurias valstybė, valdoma tų pačių partijų atstovų, teikia ,,savoms“ partijoms. O tie
pinigai yra iš mokesčių mokėtojų kišenės!
Jaunimas, kuris „ruso nematęs“
Tuo tarpu partinis jaunimas – partjaunimas (plg. komjaunimas) tą ,,paramą“ priima kaip savaime suprantamą veiksmą. Puikus to pavyzdys yra toks konservatorius Justinas Urbanavičius (ir ne tik jis). Per praeitus rinkimus atkreipiau dėmesį į tai, kad, pvz., šis jaunuolis iš Kauno rajono, buvęs krikščionių demokratų partijos skyriaus pirmininkas, sėkmingai prijungęs tą krikščionišką partijos pavadinimą prie konservatorių partijos pavadinimo ir, matyt, todėl gavęs aukštą vietą rinkiminiame sąraše (?), iš savos partijos gavo tokią paramą rinkiminei propagandai skleisti: 5000,00 + 2000,00 + 640,00 = 7640,00 eurų. Dar prie paramos prisidėjo tokia jauna ir simpatiškai atrodanti konservatorė Marija Vinciūnienė – ji, kaip skelbia VRK, Justinui Urbanavičiui paaukojo 40,00 eurų.
Tačiau įdomiausia ne tai, o tai, jog šis vyrukas, kuris savo rinkiminiuose plakatuose, kaip ir visa konservatoriškoji partija, baudžiasi visus mus ,,Ginti ir auginti“, savo nuosavai rinkiminei kampanijai nepaaukojo anei vieno euro (įrašas ,,asmeninės kandidato lėšos“ skelbia, kad Justinas Urbanavičius savų lėšų panaudojo 0,00 euro).
(Bet ir teisingai daro vyrukas: kodėl mėtyti pinigus iš savo kišenės, kai mužikai cypdami sumes savo kruvinai uždirbtus pinigus aukštojo pono gerovės laipsniui padidinti. Nors, jei partija nebūtų tiek nusmukusi, jos nariai nors padorumo dėlei turėtų prisidėti ir nuosavais pinigais prie tų savo rinkiminių reklamų).
Tačiau trauk jį devynios tą konservjaunuolį Urbanavičių – žmogus maksimaliai optimizuoja savo rinkimines išlaidas: nuo kiekvieno kampo Kauno rajone, dabar į mus byloja ponas Justinas ir sako, kad mus ir gins, ir augins, ir vėl gins… Tik neaišku, ar tas ,,Ginti“ yra nuo žodžio ,,gainioti“ ar nuo žodžio „gynyba“?
Bet ką čia apie tą Justiną Urbanavičių – juk jis su tomis dotacijomis elgėsi visai kaip jo partinis (buvęs) bendražygis Kristijonas Bartoševičius – toks taip pat gražus, smagus konservatoriškojo jaunimo atstovas, kuris irgi prie savo rinkiminės propagandos neprisidėjo anei vienu centu iš nuosavos kišenės!
Labai panašu, kad ši partija išaugino jaunų, plėšrių ir labai godžių jaunųjų partveikėjų būrį.
Atsimenate praeito ir dar praeito dešimtmečio godas, kai į mases buvo paleista frazė: „reikia, kad ateitų jaunimas, ruso nematęs“? Štai ir atėjo. Ir atėjo su trenksmu!!! Gal ir gerai – ko norėjom, tą ir gavom!? Ir dabar į rinkimus drąsiai žengiančios konservatorių su krikščionimis ir dar demokratais partijos rinkiminis ,,veidas“ yra labai iškilūs veikėjai – ne, ne Šimonytė ir net ne Gabrieliukas Landsbergiukas – šitie ne tokio masto veikėjai – tiesiog smulkios žuvelės, o virš jų, kaip ir virš visos tos labai krikščioniškos partijos, lyg milžiniški molochai**, iškyla tokie veikėjai, kaip KRISTIJONAS BARTOŠEVIČIUS, ŠARŪNAS STEPUKONIS… Matyt, šie asmenys simbolizuoja pačios partijos esmę, jėgą, galias ir vertybes, nes kaip kitaip paaiškinti tokią begalinę globą ir užuojautą bei visokeriopą politinę pagalbą, ką mato visa visuomenė! Juk kitiems žmonėms pakaktų padaryti 1/100 dalį tų nusikaltimų, kokius padarė šie veikėjai – iš kalėjimo neišlįstų, o čia: privatus gyvenimas, apykojė ir laisvė – eik, kur nori, daryk ką nori! O dar Algis Ramanauskas
Partijos ir jų veidai
Kita politinė partija, ištikima konservatorių (TS-LKD) ginklanešė ir palaikytoja – Laisvės partija. Kas simbolizuoja šią partiją? Kažkodėl dingojasi, kad jos „rinkiminis“ veidas galėtų būti Ieva Pakarklytė su Daniele Morgana. Šios dvi politikės gana aiškiai rodo savo nuostatas: Danielė Morgana skelbia, kad ji pasikeitė savo vardą ir pavardę, nes ,,Būna, kai žmogus jaučiasi blogai savo kūne, su savo vardu, su savo pavarde ar plaukų spalva, todėl pakeičia. Žmonės keičia net lytį, jei nesijaučia savimi ir susitapatinę su savo tapatybe. Buvo gražus vardas, bet jis tiesiog buvo ne mano“.
Ieva Pakarklytė karjeros Seime pradžioje buvo surengusi šunidžių antpuolį ir laisvino vargšus šunis, bet ta istorija tiesiog pakibo ore, ir kokie žingsniai buvo padaryti vėliau, po tų šunų išlaisvinimo ir pakankamai prisiašarojus prieš TV kameras, istorija nutyli.
Šiaip, logiška pasakojimo pabaiga būtų tokia: „ir Pakarklytė parsinešė namo keletą išlaisvintų iš vergovės šunų ir laiko juos ant sofos, savo namuose, kaip ir kiti tos akcijos dalyviai“, bet panašu, kad yra ne taip. Panašu, jog teismo sprendimu tie šunys buvo grąžinti teisėtiems jų šeimininkams, t.y. atgal į vergovę, o palaikymo grupė nukreipė savo dėmesį į tokias svarbias temas ir sritis, kaip Trijų jūrų (Intermarium) iniciatyvą, Jaunųjų politikos lyderių veiklą bei seksualinės ir reprodukcinės sveikatos apsaugą ir teises, o vargšai šunys ir toliau tempia vergovės jungą!
Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera: Laisvės partija tuo metu gavo daug politinių dividendų ir pateko Seiman kaip jauna, veržli ir vergaujančius šunis mylinti partija. Na, o Danielė Morgana ir Ieva Pakarklytė užsiėmė kita aktualia veikla.
Todėl Laisvės partijos politinis veidas yra tos dvi veikėjos, o pasiekimai yra ,,lengvųjų narkotikų legalizavimas“, nutiesiant kelius sunkiųjų narkotikų legalizavimui, nes tyrimai, atlikti JAV, rodo, kad lengvieji narkotikai yra tik prievilas, po kurio visi metasi ant sunkiųjų narkotikų.
Amerikoje šiuo metu padėtis po tokių narkotikų įteisinimų, kokius mums įvedė tos laisvos panelės, vyriokai ir dar/arba ne visai neapsisprendę veikėjai, yra nebekontroliuojama, todėl valstijos viena po kitos atšaukinėja tuos įteisinimus.
Liberalų sąjūdis – taip pat tylieji konservatorių užvadėliai. Kas būtų jų veidas? Veikiausiai ta šachmatų grosmeisterė Viktorija Čmilytė, atėjusi iš KGB darbuotojų giminės/šeimos, o pati partija, uoliai sekanti konservatorių pėdomis, panašu, kad visai prarado bet kokį savitumą ir dabar visai nebesvarbu, ką plepa jų atstovai, nes visa tai tėra tuščių puodų žvangėjimas.
O pasiekimai tokie patys: lengvųjų narkotikų įteisinimas, t.y. prekybos jais liberalizavimas. Ir dar: tos partijos gelmėse glūdi, nugulęs ant dugno, toks garbingas veikėjas, kuris, būdamas Seimo pirmininku, lekiojo už mūsų ir jūsų pinigus, dviem juodom mašinomis (juk lekia ne tik ponas Viktoras, bet ir jo apsauga!) Noreikiškės- Vilnius ir Vilnius – Noreikiškės! Matyt prisilekiojo, tai dabar tykiai ilsisi liberalų
glėbyje. Kas žino, kiek ilgai jis jiems, tiems liberalams, bus reikalingas?
Beveidžiai valstiečiai
Dar visai neseniai Valstiečių ir žaliųjų sąjungos, vedamos R. Karbauskio, partijos veidai buvo Skvernelis + Širinskienė – du užkietėję teisės ir teisių specai. Dabar tie veidai išsibėgiojo po kitas partijas, todėl, panašu, kad valstiečiai liko beveidžiai. Tačiau didingi darbai, kuriuos jie nuveikė Lietuvos liaudžiai, kalba už save patys.
Valdant šitiems pusiau žaliems valstiečiams, buvo sugriauta miškų ūkio sistema, kuri 2017 metais buvo pripažinta geriausia pasaulyje ir miškai – geriausiai tvarkomais. Bet konservai gudruoliai, seniai galandantys dantį ant tų miškų, vaikų ir kt., užstūmė tai Karbauskio partijai visus nemalonius dalykus, kurių pasekmėmis dabar puikiai naudojasi, t. y. ,,graibo grietinėlę“.
Beatodairiškas miškų kirtimas prasidėjo karbauskininkams palaiminus, kaip ir masiški medžių kirtimai miestuose ir visur kitur.
Iki tol veikusi vaiko teisių apsaugos tarnyba taip pat buvo suardyta ir įsteigta puiki, norvegiško pavyzdžio įvaikinimo tarnyba bei priimti Barnevit pavyzdžio vaikų tarnybos įstatymai, leidžiantys be jokių skrupulų konfiskuoti vaikus ir atiduoti (?) juos bet kam, kas turi pinigų, įvaikinimui užsienin, tuo pat metu pasakojant, kokia katastrofiška demografinė padėtis yra šiuo metu (dalijant savus vaikus į kairę ir į dešinę, tikrai demografinė padėtis gali ženkliai pasitaisyti). O dar veikėjas Veryga!
Taigi, žalieji valstiečiai, nors labai energingai įlėkė politinėn padangėn, bet veido šiuo metu neturi, o darbai kalba patys už save: aišku, tai ne narkotikų įteisinimas, kaip konservatoriškame – liberaliame bloke, bet vis vien nieko gero!
Spąstai patikliems piliečiams
Taigi, kas rinkėjui pateikia tuos ,,kelis kandidatus“? Juos iškelia ne žmonės, o sisteminiai dariniai, vadinami PARTIJOMIS. O kas yra tos partijos? Kaip jau minėjau aukščiau: partija reiškia ne partijos politinius interesus, o ,,savo narių politinius interesus“. Ratas užsidaro. Taigi, matome spąstus patikliems piliečiams. O kad žmonės lengviau lįstų į tuos spąstus, yra pametami keli masalai, išreiškiami tokiais žodžiais: ,,visuotinė demokratija“, ,,savivalda“, kurias įgyvendindami ,,valstybės piliečiai iš kelių kandidatų renka savo atstovus valdyti valstybę“.
Taip, teisė žmonėms, kaip ir suteikta – paviršutiniškai žiūrint, nieko neprikiši. Keisčiausia, kad žmonės tuo ir tiki, bet įstatyme matome visai netikėtus teiginius, kai sakoma, kad tas ,,viešasis juridinis asmuo (t.y. partija), turi labai rimtą tikslą: ,,tenkinti savo narių politinius interesus“.
Tokia formuluotė, nusakanti visą šito veiksmo esmę, verčia rimtai susimąstyti: jokia demokratija ar rinkėjų atstovavimu čia net nekvepia, o jei kažkiek kvepia, tai tik dėl labai paplitusios žmogiškos savybės, kai žmogus siekia susitapatinti su kokiu nors matomu ir jam svarbiu arba patraukliu žmogumi, kuris garsiai pareiškė savo mintis vienu ar kitu klausimu ir tos mintys rado atgarsį klausytojų galvose.
Taigi, eidami į rinkimus mes turime būti kurti politinių sirenų**** dainoms, bet jokiu būdu ne akli – ne klausyti politinių trelių, ką kalba „profesionalūs politikai“, o tiesiog žiūrėti darbus – ką kas yra padaręs. Ne „savo partijos narių interesams“, bet jums. Tautai. Valstybei. Lietuvai.
Šiandieniniame gyvenime Lietuvoje yra registruotos 27 partijos, iš jų veikiančios – 24, kitos partijos yra likviduojamos arba joms pradėta likvidavimo procedūra.
* Dotacija (angl. Dotation) – lėšų suma, paprastai skiriama iš valstybės biudžeto ir fondų įmonės ar asmens pelningai veiklai palaikyti. Dotacijomis žemės ūkio produkcijos gamintojams siekiama kompensuoti jų galimus nuostolius dėl sąnaudų nepadengiančių rinkos kainų. Dotacijomis palaikoma neefektyvi gamyba, jomis perskirstoma gerovė, todėl jų teikimas yra ekonomiškai žalingas. (Rūta Vainienė „Ekonomikos terminų žodynas“).
** I Molochas – (Biblijoje lot. Molochus < hebr. Molech) – semitų požeminio pasaulio dievybė; daugelio Artimųjų Rytų tautų (Kartaginoje, Kenaane) garbintas kaip ugnies valdovas; monarchijos laikų izraelitai jam aukodavo belaisvius ir vaikus; nors M. minimas Senajame Testamente Pirmojoje Karalių knygoje (IKar 11,5) ir laikomas atitinkančiu žydų Jahvę, Mozės įstatymai griežtai draudė bet kokias aukas ~ui.,
II Molochas – (plg. Molochas I): 1. piktybiška, galinga, nepermaldaujama, nepasotinama jėga, reikalaujanti gyvų žmonių aukų; 2. driežas, gyvenantis Australijos dykumose; dygliuota oda saugo jį nuo gyvačių ir kitų grobuonių; puolamas galvą kiša tarp kojų ir išlenkia nugarą.
*** teisinimas, neteisėtų dalykų pripažinimas teisėtais, pvz., teisei priešingos veiklos paskelbimas teisėta, dekriminalizacija ar pan.
****Sirenos (Σειρήνες) – graikų mitologinės būtybės – pusiau moterys, pusiau paukščiai. Pasak Homero „Odisėjos“, savo dainomis viliodavusios jūrininkus į pakrantės uolas, kur jų laivai suduždavę.
