Laisvės partija be perstojo mums piršo invazines „vertybes“, pateikdama jas kaip „vakarietišką“ pažangą. Tai, kad tauta paliko šią pedokratija užsikrėtusią grupelę už praeinamumo prie mandatų dalybų ribos, teikia viltį, kad tarp rinkėjų nedaugėja svetimpročių. Gal pagaliau lietuviai atgaus savivertės jausmą ir supras, kad tiek Rytuose, tiek ir Vakaruose siekiama savų, o ne Lietuvos interesų tenkinimo.
Pavienių individų pilietinei daugumai peršama „vertybinė“ politika, pasirodo, yra kūrybinis produktas tų, kurie nepajėgūs suvokti, kas yra vertybė. Vienas beveik kaip Žygimantas apsėstas „vertybinės politikos“ idėjų į klausimą, kas yra vertybė, tegalėjo atsakyti, jog tai viskas, kas nukreipta prieš Rusiją. Taip ir likau nesupratęs, kas žmonėms buvo vertybės, iki Rusijos valstybės susikūrimo.
Labai norėtųsi, kad mūsų tautiečiai pagaliau atgautų savigarbą ir savivertę. Ar ne metas suprasti, jog reikia skaityti ne tik svetimųjų mintis, bet ir patį Gyvenimą? Svetimpročiais mes jau pakankamai pabuvę, tad metas suvokti, kad yra du žmogaus vertingumo kriterijai – tai gebėjimas būti savimi ir žmogaus ryšys su žmogumi.
Beje, vertybėmis reikėtų laikyti daiktinius bei informacinius nežmogiškosios gamtos ir žmonijos kūrinius, kuriais tenkinami materialiniai ir dvasiniai žmonių poreikiai.
Jonas Ivoška
