Dr. Ryšardas Burda
Dažnai keliamas klausimas „Kieno Krymas?“Rusijos ar Ukrainos. Kai kurie politikai atsako, kad „tik ne mano“ ir taip išvengia tiesioginio atsakymo. Tačiau kriminologai žino, kad tai yra markeris pažymėti, kas yra savas, o kas yra svetimas. Tai žmonių skirstymo, skaldymo ir diskriminavimo būdas.
Priminsiu, šis klausimas užduodamas Rusijos piliečiams, norintiems gauti vizą ar leidimą gyventi Lietuvoje. Todėl klausinėtojai, užduodantys klausimą Lietuvos piliečiui, a priori laiko jį užsieniečiu. Tik gavus, klausinėtojo požiūriu, vienintelį teisingą atsakymą – Ukraina, Tautietis tampa pripažįstamas Lietuvos piliečiu.
Politikai privertė VSD rašyti opusus apie tai, kad neteisingai atsakęs į klausimą rusas yra grėsmė nacionaliniam saugumui. Todėl klausinėtojas vykdo saugumiečių darbą, tačiau tarp Lietuvos piliečių. Tai grąžina mus visus į stalinistinius tarybinius laikus ir sąrašų į Sibirą sudarymo laikus.
Teisiniu požiūriu Krymas yra okupuotas Rusijos ir tai reiškia, kad Krymo teritorija de facto valdoma Rusijos. De jure – Ukrainos, ir tarptautinės bendruomenės, tame tarpe ir Lietuvos valdžios, požiūriu, Krymas yra Ukrainos.
Tačiau tai nekeičia de jure pakeistos Rusijos nacionalinės teisės (RF konstitucijos). Rusija pakeitė savo konstituciją ir įtraukė ne tik Ukrainos Krymą, bet ir Donbaso, Luhansko, Zaporožės teritorijos į savo sudėtį.
Taigi dvi de jure pozicijos ir viena de facto pozicija sprendžiama karinio konflikto metu. Rašau karinio konflikto, kadangi nei Rusija, nei Ukraina nepaskelbė viena kitai karo. Net kai Ukraina atakavo Rusijos teritoriją (Kursko sritį), Rusija nepaskelbė karo Ukrainai. Todėl teisiniu požiūriu karo nėra, o yra ginkluotas konfliktas, kurį Rusija vadina specialia karine operacija. Taigi, iš esmės turime konfliktą dėl teritorijos. Todėl, kol vyksta šis konfliktas, klausimas, kieno teritorija, yra beprasmis, net nepakeičia kovos lauko situacijos.
Klausinėtojai, užduodami klausimą, pamiršo Lietuvos Respublikos Konstituciją, kad kiekvienas turi teisę į savo nuomonę. Tą nuomonę pilietis suformuoja atsižvelgiant į tai, kokia informacija jam pasiekiama.
Antra, kai klausinėtojai kiekvieną kartą stigmatizuoja už netinkamą atsakymą ir klijuoja vatniko, prorusiško asmens, radikalo ar ekstremisto etiketę, jie ne tik vykdo politikų įpirštą nurašymo kultūros politiką (cancel culture), bet ir pažeidžia LR Konstituciją, draudžiančią diskriminuoti piliečius už požiūrį.
Tas pats vyksta ir su kitais klausimais: ar palaikai Stambulo konvenciją, ar esi už partnerystę, ar Rusija kelia grėsmę Lietuvai, ar pritari skirti 4 proc. gynybai, ar už taiką ar karą, ar už abortus, ar reikia moterims atostogų kritinėmis dienomis ir t.t.
Todėl tik tikrai demokratinėje valstybėje žmonių neskirsto į savus ir svetimus, o totalitarinėje valstybėje tai yra taisyklė.
Jungtinės tautos negali išspręsti šio konflikto, kadangi JT taikdarius gali siųsti tik Saugumo tarybos sprendimu, kurioje Rusija turi veto teisę. Todėl šiandien vis dažniau kalbama apie JT Saugumo tarybos narių išplėtimą. Nereikia būti Edgaru Keisi, kad išpranašautum JT žlugimą po Saugumo tarybos pasikeitimo.
Antrojo pasaulinio karo santvarka griuvo ir dabar vyksta naujos santvarkos dėlionės. Nuo Lietuvos valdžios priklauso tik viena – ar geopolitinio karo skeveldra nesmogs Lietuvai, o klausimas „Kieno Krymas?“ užduodamas per anksti.
