Rūta Rutkelytė
NAUJAUSIOS MADOS Tendencijos SMURTO Kultūroje
Koks rūpestis – draudžiamas smurtas šeimoje. Tai yra, kai niekas nemato, pulti moterį negražu, nevalia, įstatymai neleidžia. Nes nebus žiūrovų. Bet viešai Olimpiadoje prašau – mėgaukitės – tegu vyras talžo moterį be jokios gėdos…
Romos imperijos laikais aukštuomenė grožėjosi gladiatorių kovomis. Atsilikėliai – tada vyras vyrą daužė. Po 2000 metų to nebeužtenka. Dabar kita mada naujųjų laikų Koliziejuje – Olimpiadoje.
Vyras tvatina moterį, o vakarų aukštuomenė smaginasi.
Kas toliau – gal sekančioje Olimpiadoje išvysime pakeltą nykštį, kuris anų laikų Koliziejaus spektaklyje reiškė: pribaigti varžovą, kitą gladiatorių – vyrą.
Ta visų neapykanta prieš visus taip apsėdo ir išdžiovino visų smegenis, kad vyrai pamiršo, jog karas, t.y. smurtas tūkstantmečiais buvo vyrų užsiėmimas. Žinoma, ne vyrų su sijonais.
Vyriška moteris šiandien yra visų, ypač vyrų, idealas. Pvz., visuotinis šaukimas į kariuomenę… Pvz., moteris armijoje įveikia visus vyrus – konkurentus, kaip filme su Demi Moor, kuri įstoja į JAV karinio jūrų laivyno spec. pajėgų dalinį ir įrodo, jog moterys gali būti lygiai tokios pat stiprios kaip vyrai (filmas G.I.Jane,1997). Pvz., negimdyti vaikų, auginti barzdas, žodžiu, niekaip nenusileisti vyrams.
Tame gal ir būtų racijos – tuomet koks sijonuotas vyras bijos moterį užpulti. Tik klausimas, ar tai įmanoma ir ar verta?
Kad gamta neužprogramavo moters apsiginti pačiai, bet tam sukūrė vyrą su kelnėmis, mes XXI amžiuje užmiršome. Ne, neužmiršome, o mums kaip kaži kokius modernius „skiepus“ suleido, ir mes patikėjome.
AMAZONĖS – iššūkis PATRIARCHALINEI sistemai
Amazonės garsėjo kaip įgudusios raitelės. Jos buvo lygiavertės ar netgi pranašesnės už galingus graikų herojus, tokius kaip Heraklis.
Amazonės mitas atsirado kaip antitezė patriarchalinei visuomenei ir moteriai skirtam vaidmeniui.
Vos ne utopinis moterų lygybės simbolis!
Bet stiprios amazonės, nors ir garbinamos kaip ir šiais moderniais lakais, kartu buvo laikomos pavojumi „natūraliai tvarkai“, kurioje dominuoja vyrai. Todėl graikų herojai dažnai moteris nugalėdavo, taip įrodydami patriarchalinės visuomenės viršenybę.
Šiais laikais moterys irgi išaukštintos: stiprios, pasižyminčios skvarbiu protu ir vyrišku charakteriu, tampančios premjerėmis, prezidentėmis, parlamentų pirmininkėmis, sėkmingomis verslininkėmis.
Archeologiniai radiniai įrodė, kad moterys iš tiesų galėjo kariauti šalia vyrų. Kas vėliau išprovokavo smurtą prie moteris ir netgi jų naikinimą.
Dabar irgi kyla pavojus visai kariaujančiai vyrijai, kurie garbina karą. Jų idealas Nietsche’s „Baltoji bestija“ – galios ir žiaurumo simbolis. Vyrai baigia visą pasaulį apsupti karais, kuriems nėra ir nebus galo, nesvarbu, kokiais argumentais remiantis.
Silpnieji – atgyvena, našta visuomenei, pvz., seneliai ir neįgalieji, kurių išlaikymui ir priežiūrai „išmėtoma“ daug lėšų.
Tik neapsigaukite viešai skelbiamu rūpesčiu jais, nes realiam pasaulyje jie tiesiog „dusinami“ psichotropiniais vaistais. Arba dar pavyzdys, našlės pensija 38 eurai, o ką tai reiškia, jei pas gydytoją vizitas kainuoja 130 eur. Valstybinė sveikatos sistema beveik išnaikinta, kuriamos viena po kitos privačios gydymo ir slaugos įstaigos, kurios prieinamos tik stipriesiems.
O kiek yra privačių ir kiek valstybinių Sveikatos įstaigų Lietuvoje? Statistika stulbina – 200-300 valstybinės, daugiau nei 1000 – privačios.
Moterys, beje, prigimdė ir priaugino tiek vaikų, kad žmonija neišsitenka ant žemės rutulio: anot globalistų, žmonių yra tiesiog per daug.
Taigi, moterys – kvailos, blondinės, barakudos, temoka gimdyti vaikus. Ir ką su jomis daryti, su tomis silpnomis moterimis?
Vienoms užauginome barzdas, kad taptų vyrais(?), kitas išvarėme į valdžios bokso ringą – ir dažniausiai jos bevaikės, be šeimos…
O ką daryti su likusiomis? Akmenimis užmėtyti būtų nemadinga – tarsi pasenęs protėvių apdaras.
Reikia šiuolaikiško būdo jas priversti justi savo vietą: nebūti moteriškomis, galimai negimdyti, priversti jas atsižadėti savo moteriškos tapatybės.
MOTERŲ NAIKINIMAS
Moterų užmušimas tam tikrose epochose ir kultūrose buvo legalizuotas ir toleruojamas. Šios praktikos dažnai buvo įtvirtintos patriarchalinėse visuomenėse, kur moterų teisės buvo stipriai ribojamos.
SENOVĖS GRAIKIJOJE
Senovės Graikijoje ir Rome vyrai turėjo teisę nužudyti žmoną už neištikimybę.
VIDURAMŽIAI
Dėl neištikimybės Viduramžiais vyravo tokia pat teisė be teismo nužudyti žmoną. Moterys-raganos viduramžiais būdavo viešai deginamos ar kitaip žudomos teisiškai sankcionuotomis egzekucijomis.
ISLAMAS
Islamo šalyse moterį galima buvo žudyti, jei pažeisdavo tradicines socialines normas.
NAUJIEJI AMŽIAI
Europoje iki pat XVIII amžiaus kai kur buvo leidžiama muši ar net užmušti žmonas, jei tai buvo reikalinga „šeimos tvarkos palaikymui“.
***
Taigi, dėl šeimos garbės, dėl moralinių normų pažeidimo, dėl raganavimo ar neįprastų sugebėjimų, dėl kontrolės – nes moterų nelojalumas ar taisyklių nesilaikymas kėlė grėsmę patriarchalinei visuomenės tvarkai – senais laikais smurtas prieš moteris buvo teisėtas.
Dabar XXI amžius. Senais kriterijais vadovautis nederama. Deja, peršasi išvada, kad moterys vis dar tebekelia pavojų patriarchalinei sistemai, nors visais varpais jų teisės „ginamos“. Tačiau mušti moteris kai kam norisi tiesiog dėl traumuotos psichikos. Yra tik vienas ypatumas. Privačiai negalima, nebemadinga, netgi draudžiama, bet būtinai, kad visi viešai matytų, kaip atliekama egzekucija – tuomet ne tik galima, tuomet stebima iš tribūnų kaip sporto šaka. Tereikia vyrui užsimauti sijoną.
TIKRI VYRAI
Himnas, ištraukos:
„Nes ar yra žmogus, kuris
Galėtų taip aukštai pakilti
Kaip kad pakyla Moteris,
kada ji naują žmogų kuria?
xxx
Tada pajuto Rasiuka,
jog ši maža, silpna būtybė,
sujungė ją su žvaigždėmis,
Kad ji – kaip visata beribė.
xxx
Ir pagaliau ji pastebėjo:
Aukščiausio sostą ant kalvos,
Nesivaržydama priėjo,
Net nepalenkusi galvos,-
O ir kodėl ji lenktis turi?
xxx
NE, tai kūrėjai susitiko
Jinai – gyvybės, jis – mirties.“
Just.Marcinkevičius (Poema „Kraujas ir pelenai“)
O štai dabar barzdotos moterys negali „danguje uždegti dar vienos žvaigždės“. O vyrai su sijonais, kurie ne tik kad negina moters – vyrai Olimpiados tribūnose ramiai stebėjo egzekuciją -, bet talžo ją kaip kokiam moderniam Koliziejuje.
Jei šį reginį būtų stebėję tikri vyrai, gal būtų pakilę ir išėję iš to Koliziejaus, iš tos šiuolaikinės orgijos egzekucijos metu. Moterims tuomet nereiktų augintis barzdų, ar tapti amazonėmis, kad save apsigintų.
Ar dar reikalingos moterys, kurios gimdo, kurios nepraradę ryšio su būtimi – anot, Just. Marcinkevičiaus – nepraradę ryšio su žvaigždėmis, kurios išsaugojo empatiją ir atjautą, kurios pripildytos širdies emocijų, ir joms ne gėda, kad jos ne premjerės, ne prezidentės, o šeimos saugotojos? Kad ji graži, kad žavinti ir viliojanti ne savo barzda, bet tikromis moteriškomis linijomis?
Ar vyrai, ar ir tos „barzdotos“ moterys visą visuomenę įsuko į tą karo visų prieš visus mašiną, visur tvyro priešiškumo ir neapykantos gaidos, o gal netgi mirties kvapas. Gal mums reikia tikrų vyrų su kelnėmis ir norinčių grožėtis moterimis su šilkiniais sijonais?
GERŲ ŽINIŲ PASIUNTINĖ
Žinote, kuo norėčiau būti? Būti gerų žinių nešėja – Moteris ant žirgo. Bijau rašyti, Taikos nešėja, nes šį žodį jau draudžiama vartoti.
Moteris ant žirgo nuo seno simbolizuoja harmonijos ryšį su būtimi. Istoriškai moteris ant žirgo gali byloti ir apie moters drąsą, jėgą ir ryžtą. Jeigu tai būtų drąsa ir ryžtas už gyvenimą – taip, bet ne už karą, ir ne į bokso ringą.
Šis vaizdinys gali būti ir dvasinės kelionės ar transformacijos simbolis.
Bet man labiausiai priimtinas toks apibūdinimas:
Moteris ant žirgo – tai laisvė nuo propagandos ir politinių manipuliacijų, ji savarankiška tiek, kad gali vadovautis savo galva ir širdimi.
O dar skambiau man skamba, kad Moteris ant žirgo – Pasiuntinė – gerų permainų nešėja, galinti reikšti lemtingą momentą, lūžio tašką įvykių tėkmėje…
Žinote, kuo norėčiau būti?
Pasiuntine ant žirgo ir nešti gerą žinią, kad karas baigėsi, kad grėsmių nebėra, kad vyrai vyrais…, o moterys apgintos…
Ašį ašį laikyk, – man šaukia treneris iš kito lauko galo, – krūtinę į priekį, neįsitempk, atsipalaiduok, mėgaukis! Neši gerą žinią, pirmyn!
Reiks ieškoti šilkinės suknelės, tinkančios į balną įsėsti…
Taikos, gyvybės, harmonijos, džiaugsmo ir meilės Pasiuntinė – MOTERIS ant ŽIRGO.
O aš, atlėkdama zovada ir nešdama geras žinias, sudainuočiau „Libiamo“ iš operos Traviata (Giusepe Verdi). Vienoj rankoj neščiau vėliavą su Vyčiu, kitoj – taurę šampano. Nes ši daina dainuojama, keliant tostą už meilę ir laimę. Žirgas, prisiėmęs mano euforiją, neštų mane pats, net nereiktų vadelių laikyti. O kaipgi kitaip, man žirgas – vyriškos energijos simbolis!
O karo krankliai tegu krankia… kol pasprings…
Truputį plagijuodama, bet tikrai žinau, kad atleistina,
KELIU TOSTĄ:
UŽ MOTERIS, VYRAI!
