Dr. Ryšardas Burda
2007 metais gruodžio 5 d. Seimas priėmė nutarimą, patvirtindamas Seimo laikinosios tyrimo komisijos J. Abromavičiaus žūties tyrimo aplinkybėms nustatyti išvadas. Šiame nutarime septynis kartus buvo panaudotas žodis terorizmas.
Komisijos svarbiausia išvada skamba taip: „J. Abromavičius, dirbdamas krašto apsaugos sistemoje, sparčiai kilo karjeros laiptais. Buvo veiklus, aktyvus, turėjo daug informacijos apie valstybėje vykdomus nusikaltimus. Apie tai kalbėjo viešai, žadėjo informuoti atitinkamas valstybės institucijas.
Tęsdamas tarnybą VSD, toliau aktyviai rinko informaciją apie rezonansinius nusikaltimus ir įvykius (SKAT savanorių maištą, Bražuolės tilto sprogdinimą).
Po tarnybos VSD J. Abromavičius toliau bendradarbiavo su AOTD ir kitomis teisėsaugos institucijomis, perdavė joms savo surinktą informaciją apie buvusius ir esamus KAM sistemos kariškius ir asmenis, galėjusius prisidėti prie rezonansinių nusikaltimų. Dėl to šių nusikaltimų organizatoriams tapo pavojingas ir tai galėjo lemti jo žūtį.
J. Abromavičiaus nužudymą galima vertinti kaip žmogžudystę, įvykdytą teroristinės organizacijos požymių turinčios grupės asmenų, kurie turėjo ir tebeturi ryšių su kai kuriais politinių Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių), Krikščionių demokratų ir buvusios Demokratų partijos tuometiniais ir dabartiniais vadovais bei kitais šių partijų nariais“.
ES Ribojamąsias priemones su teroro aktais susijusiems asmenims ir subjektams pirmą kartą priėmė 2001 m. gruodžio mėn., po tų metų rugsėjo 11 d. įvykdytų teroristinių išpuolių. Taigi Lietuvos politikai puikiai žinojo, kad teroristiniu aktu siekiama:
-stipriai įbauginti gyventojus;
-neleistinai priversti vyriausybę ar tarptautinę organizaciją atlikti kokį nors aktą arba nuo jos susilaikyti;
-rimtai destabilizuoti ar sunaikinti pagrindines politines, konstitucines, ekonomines ar socialines šalies ar tarptautinės organizacijos struktūras.
Taip pat ES priimtomis rezoliucijomis teroristams buvo nustatomos finansinės, policinės ir teisminės sankcijos. Pavyzdžiui, ISIL/ „Da’esh“ ir „Al-Qaida“ yra šie draudimai: draudimas keliauti asmenims, asmenų, grupių ir subjektų turto įšaldymas, draudimas leisti į sąrašą įtrauktiems asmenims, grupėms ir subjektams naudotis lėšomis ar ekonominiais ištekliais.
Klausimas: ar panašios sankcijos buvo nustatytos Lietuvos organizacijai, pripažintai „teroristinės organizacijos požymių turinčios grupės asmenų“? Ne. Ji liko politinėje padangėje.
Visi prieš visus
Dar daugiau – šiuolaikinėje žiniasklaidos erdvėje būtent ši politinė jėga pakeičia terorizmo sąvokos sampratą, pakeičiant jos subjektiškumą. Paaiškinsiu paprastai.
Nuo 1963 metų pirmosios JT priimtos Konvencijos dėl nusikaltimų ir kai kurių kitų aktų, daromų orlaiviuose, buvo nustatoma, kad teroristais laikomi fiziniai asmenys ir organizacijos. Su teroristais kovoja valstybės ir jos struktūros. Dabar gi mums visiems kalama į galvas, kad valstybės yra teroristės. Tai reiškia, kad prieš valstybes galima taikyti tas pačias priemones, kurios taikomos prieš fizinius asmenis ir paprastas organizacijas.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo viskas gerai. Iš tiesų šis vadinamasis terorizmo naratyvas visiškai naikina JT konvencijas kovoje su terorizmu. Skaido pasaulį ir sukelia tikrąjį chaosą tarptautiniuose santykiuose.
Iš vienos pusės pasaulyje atsirado tarptautinė politinė anarchija, kai bet kokia valstybė, o ne JT, gali kitą valstybę apšaukti (pavadinti) „teroristine valstybe“. Iš kitos – tarptautiniai mechanizmai kovoje su tarptautiniu terorizmu nustojo veikti.
Dar daugiau – valstybės pradėjo naudoti teroristines organizacijas savo tikslais prieš geopolitinius priešininkus.
Tautos terorizavimas
Kita vertus, situacijoje, kai globalus pasaulis skilo ir ne be Lietuvos politinio elito pagalbos, žinoma, akimirksniu dingo ir globali Lietuva. Kartu metodai, kurie buvo naudojami kovoje prieš terorizmą, buvo perkelti į Lietuvos nacionalinę teisę.
Tačiau Lietuvos elito mentaliteto savybė – valdyti šalį – yra kriminalinio pobūdžio. Pagal posakį, žmogų galima valdyti tik per meilę ir baimę. Su meile elitui smarkiai nepasisekė, kadangi ji buvo trumpa. Atrodo, meilė truko tik nuo 1989 rugpjūčio 23 d. (Baltijos kelio) iki 1993 m. liepos 31 d. (Pakaunės savanorių maišto). Taigi, panašu, liko tik baimė, kurios dėka galima valdyti Lietuvos žmones.
Baimė, kaip terorizmo pagrindinis elementas, tapo valdžios įrankis tvarkyti vidaus reikalus. Pakeistoje terorizmo sampratos paradigmoje pasikeičia nusikaltimo subjektas – juo tampa valstybė ir jos gyventojai. Pasikeičia vektorius: ne žmogus (ar organizacija) prieš valstybę, o valstybė prieš žmogų.
Dabar teroristo, kuris reikalauja iš valstybės politinių ar ekonominių nuolaidų, nėra, nes jo vietą užima pati valstybė. Terorizmas nukreiptas į vidų – prieš Lietuvos valstybę, kadangi auka nesikeičia – tai civilis žmogus, Lietuvos pilietis.
2012 metais pasikeičia Žvalgybos įstatymas, Baudžiamasis kodeksas, Administracinių nusižengimų kodeksas, kuris pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo sudarė sąlygas vykdyti plataus masto žmonių persekiojimus dėl požiūrio, įveda cenzūrą Lietuvoje. Iš esmės įveda Lietuvoje 1950-1954 metų JAV makartizmo santvarką.
Šios kadencijos Seimas priėmė vadinamąjį Lietuvos sankcijų įstatymą. Tačiau jis, pasirodo, daugiau skirtas ne tiek sutramdyti blogio ašies valstybes (Šiaurės Korėją, Kiniją, Rusiją, Iraną, Baltarusiją ir t.t., pagal norą), kiek terorizuoti Lietuvos piliečius ir Lietuvos verslininkus.
Lietuvos teisėje plačiai naudojamos politologinės sąvokos – tokios, kaip „totalitarizmas“, „autoritarinis režimas“, „sovietinis“, „kremlinė žiniasklaida“. Viešojoje erdvėje žiniasklaida naudoja stigmatizuojančias sąvokas: „kremliaus ruporas“, „vatnikas“, „prorusiškas“, „keliantis grėsmę“, „ekstremistas“, „karas“ ir pan. Tai parodo, kad žmonių požiūris į tam tikrus tarptautinius ar vidaus politikos procesas tampa valstybės reguliuojamas.
Valstybė aktyviai dalyvauja „atšaukimo kultūros“ politikoje, kurioje toleruoja ir skatina žmonių rūšiavimą į savus ir priešus. Skatina atsikratyti žmonių iš valstybės tarnybos ir nutraukti darbo santykius su asmenimis, kurie nepalaiko esamo elito politinių pažiūrų. Lojalumas valstybei pakeistas lojalumu konkrečiam politiniam elitui.
Išvada
Visi šie požymiai rodo, kad Lietuvoje naudojami piliečių bauginimo metodai, kurie atitinka teroristinių aktų siekiams.
Šis metodas labai plačiai naudojamas hibridiniame kare. JAV Nacionalinės apsaugos universiteto Strateginių studijų centro ekspertas F. Hoffmanas hibridinį karą apibūdino kaip priešininko gebėjimą tuo pačiu metu panaudoti konvencinius ginklus, asimetrinius veiksmus, terorizmą ir kitas priemones mūšio lauke, siekiant politinio tikslo.
Šiuo metu Lietuvoje vyksta hibridinis karas: informacinis karas, ekonominis karas, ideologinis karas, istorinių naratyvų karas, kibernetinis karas, migracinis karas, diplomatinis karas (sutarčių denonsavimas), konvencinis karas (karių siuntimas instruktorių pavidalu į karo zonas) ir pan. Visuose šiuose karuose nėra vietos demokratijai ir diskusijoms.
Baisu tai, kad, kariaujant su tikromis grėsmėmis ir tikrais priešais, vis dažniau tas pats ginklas atsukamas į valstybės vidų. Pagrindinė to priežastis – elito korupcija, tarnavimas išorinėms globalioms jėgoms ir valstybėms bei negebėjimas išskirti tikrų Lietuvos nacionalinių interesų.
Valstybės institucijos dar 2018 metais konstatavo, kad pagrindinė grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui kyla dėl agresyvių Rusijos intencijų ir veiksmų ir Rusijos tikslų – pakeisti globalią jėgų pusiausvyrą ir dominuoti sau prisiskirtoje interesų zonoje, įskaitant Baltijos regioną. Nekvestionuodami nustatytų grėsmių, užduosime vieną kliausimą: ar naudodami teroristinius metodus prieš Lietuvoje gyvenančius žmones Jūs tikrai tikitės juos sutelkti pasipriešinimui ir karui?
