Rūta Rutkelytė
Buvusi Seimo narė
Norėjau pasidalinti apie neviltį slaugos sistemoje, nepagarbą senoliams ir jų kančias, o ši tema atvedė iki supriešintos Lietuvos.
Ką reiškia „MANKURTAS“?
„MANKURTAS“ – sąvoka, kilusi iš kirkizų rašytojo Čingizo Aitmatovo romano „Diena, ilgesnė už šimtmetį“, man žinoma pavadinimu „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Ir reiškia žmogų visai praradusį savo atmintį, ryšį su praeitimi bei kultūra, praradusį savo kaip žmogaus tapatybę.
Žmonės Mankurtais buvo paverčiami tam, kad jie visiškai būtų paklusnūs savo šeimininkams.
Ir dabar kartais vyresnės kartos žmonės naudoja šį terminą, norėdami vienu žodžiu nusakyti žmogų, kuris prarado savo kultūrinį identitetą, kurį lengva valdyti, be vargo galima juo manipuliuoti.
Paklausite, apie ką ji čia?
Kad suprastume, kur link mes esame, švelniai tariant, „kreipiami“, reikia pradėti iš toli.
Kaip žmogus tapdavo Mankurtu, aprašyta minėtoje knygoje. O viskas būdavo atliekama taip:
Pirma, vergas būdavo nuskutamas plikai.
Tada, tą pliką galvą apvyniodavo šviežiai nulupta kupranugario oda. Apvyniodavo tampriai, kad visiškai priglustų prie kaukolės.
Vergas su tuo „šalmu“ būdavo laikomas saulės kaitroje keletą dienų. Nuo karščio ir įtempimo odos audiniai pradėdavo džiūti ir trauktis, vis stipriau spausdavo galvą, kol sukeldavo nepakeliamą skausmą.
Galiausiai, šiuo procesu smegenys būdavo pažeidžiamos, ir auka prarasdavo savo atmintį. Ir ne tik atmintį, prarasdavo savo žmogiškąjį identitetą ir tapdavo bevaliu…paklusniu.. absoliučiai valdomu…
Tikslas buvo sukurti be skrupulų valdomus vergus, kurie nieko neprisimintų apie praeitį, apie save, ir tokiu būdu net neturėtų jokio impulso priešintis savo ponams.
Tai apie ką aš čia?
Apie paminklų griovimą, apie mūsų tautos rašytojų ir poetų išniekinimą ir siekį ištrinti juos iš mūsų atminties, siekį ištrinti mūsų pačių žmogiškąjį identitetą.
Griauname Petro Cvirkos paminklą, priekaištaujame, kad Salomėja Neris rašė tarybų valdžiai, Justinas Marcinkevičius ir tas neįtiko.
O mes, tada Baltijos kelyje, stovėjome dėl to, kad jie mus užaugino…
„Tu žiedelio nenumauk, „Akmenys paplentėm kauks,
Nenukirpk kasų, Sužaliuos lazda,
Ilgai laukus, dar palauk, Lauk manęs, kai nebelauks
Grįšiu iš tiesų.“ Niekas niekada.“
Salomėja Nėris
Arba, J. Marcinkevičiaus malda eilėmis:
„O Nemune, Šventoji mūsų upe,
Tu savo vandenis gėluosius didžiąja neapykanta paverski
Kada ateis prie tavo kranto jie
Ir kryžių ant kardų padėję,
Puls rankų kruvinų į upę plauti-
Te neapykanta pavirtę vandenai
Nudegins jiems rankas ligi alkūnių.,
Kad niekados daugiau nebepaimtų
Kairioji kryžiaus, dešinioji – kardo
O Nemune, šventoji mūsų upe!“
(Herojinė poema „Kraujas ir pelenai“)
Tai tie patys mokytojai mokyklose, kurie taip pat dirbo tarybinėse mokyklose, bet sugebėjo tarp eilučių mums į galveles įdėti supratimą, kas yra propaganda, t.y. kas formuoja mūsų pasaulėžiūrą ir vertybes norima kryptimi, ir kad realybė yra dviguba…
Režisieriai kūrė tokius spektaklius, kad teatras mus mokė mąstyti ir susivokti, kas vyksta. Režisierius Jonas Jurašas Kauno dramos teatre, aktorė Rūta Staliliūnaitė – visi jie dirbo tarybų valdžiai.
Bet spektaklis „Barbora Radvilaitė“, sulaukęs didžiulio pripažinimo ir rezonanso, ir kurį pastatė režisierius Jonas Jurašas, atliko savo darbą! Mankurto dangčio tarybų valdžiai užmauti ant mūsų galvų nepavyko, nors movė 50 metų…
„Kiek rovė neišrovė, kiek skynė, neišskynė
todėl kad tu – Šventovė, todėl, kad tu – tėvynė…“
Ar kartais tai ne Just. Marcinkevičiaus eilėraštis „Lopšinė gimtinei ir motinai“?
Ir gerai atsimenu, kaip greit supratome, kas yra Ezopo kalba, ir ką nori mokytojai, poetai, rašytojai, skulptoriai mums pasakyti, nes pasakyti viešai ir atvirai buvo uždrausta.
Kartoju: visi jie „dirbo tarybų valdžiai“…
Tai apie ką aš čia? Be jų, kuriuos dabar verčia nuo pjedestalų, NEBŪTŲ MŪSŲ, NEBŪTŲ buvę BALTIJOS KELIO.
Be jų mes būtume tapę Mankurtais be atminties, be tapatybės, be savo tautinio identiteto, su išdžiovintomis smegenimis.
PROPAGANDA
Propagandos tikslas yra paveikti žmonių nuomonę ir elgesį, ir ji naudojama politiniais, ideologiniais tikslais (žinoma, ir komerciniais).
Propaganda iškraipo arba selektyviai pateikia faktus, siekiant suformuoti tam tikrą įsitikinimą arba manipuliuoti publika.
Ir pateikiama propaganda įvairiais būdais: tekstais, vaizdais, muzika, filmais ir, žinoma, išmetant ar paneigiant tam tikrus autorius, poeziją, romanus, žodžiu, kažkieno kūrybą.
Propagandai būdingas ne tik selektiškumas, bet ir emocinis paveikumas bei kartojimas, taip įkalant į galvą tai, kas norima.
Propaganda – modernus šių laikų įrankis, siekiant, kad smegenys išdžiūtų, kad taptume mankurtais.
Pvz., tų, kurie manosi turintys netradicinę seksualinę orientaciją, visame žemės rutulyje priskaičiuojama apie 8-9 procentus. Europoje – apie 6 procentus, Lietuvoje „nėra dokumentuota, tačiau manoma, apie 3-6 procentus.“
Dabar paklauskime, kiek yra senolių Lietuvoje, ir kiek neįgaliųjų. Viso apie 600 000-700 000 tūkstančių. Procentais – apie trečdalis gyventojų!
Taigi, senolių ir neįgaliųjų 30 procentų, o tų, kurie yra netradicinės seksualinės orientacijos, apie 3 procentus.
Tų, kurie turi tik 5% dalyvumo, tų, kurie visai nebepaeina, kuriuos reikia pamaitinti, kuriems reikalinga pilna šimtaprocentinė individuali slauga, Lietuvoje priskaičiuojama 5-6 %. O tokių, kuriems dalyvumas yra 20%, nominaliais skaičiais priskaičiuojama apie 528 000 – nei daug, nei mažai, ar ne? Bet įspūdinga!
Ir štai, kiek daug mes girdime ir matome žiniasklaidoje arba mūsų tėvų ir senelių problemas. Kiek girdime viešai, kaip sunku susigaudyti slaugos sistemoje artimiesiems, kad jie žinotų savo senolių teises? Negirdime.
Bet mes daug girdime apie netradicinės seksualinės orientacijos žmonių problemas..
Kitas pavyzdys: žiniasklaida moko, kaip „žmoniškai“ rūpintis gyvūnais, pvz., šunimis (šunis aš myliu, ir jais rūpinuosi), bet kur patarimai, informacija apie slaugą? Kartais užtrunka pusę metų, kol artimieji apskritai susigaudo, kur ieškoti pagalbos ir kokios yra neįgaliųjų teisės. Kai muša šunį, garsiai skelbiama (ir teisingai), bet kai skriaudžia senolį, mūsų „humaniškoje“ sistemoje – tyla. Arba vienpusiška, selektyvi informacija apie karą…
Džiovina smegenis, ir deja, ne taip jau retai jos išdžiūsta.
SENATVĖ BE ORUMO
Mes, senatvinį neįgalumą, nedalyvumą turinčių senolių artimieji, kalbame tarp savęs, pasakojamės trilerių vertas istorijas, verkiam apsikabinę ir guodžiam vienas kitą… kartais net gatvėje. Suteikiame vieni kitiems informaciją.
Vienų istorijos, kaip senolį mėtė iš ligoninės į ligoninę. Iš kardiologinio ir psichosomatinų skyrių, paskui, kadangi ligoninė neturi kardiologo, vėl į kitą ligoninę, ir vėl…ir vėl…Net nespėjant nuvažiuoti iki tos ligoninės, gali sužinoti, kad artimasis jau… kitoje vietoje. Kitų prisiklausai tokių dalykų, kaip randi lovoje apsikakojusį, šlapią, alkaną, nes maistas pastovėjo, nepajėgė pavalgyti, ir maistą išnešė. Beje, yra ir nuotraukų, jei kas netiki. Patys medikai sako, kad vietos keitimas ligoniams įvaro šoką, ir reikia kelių savaičių, kol atsigauna…
Dar kitų pasakojimai: jei slaugos reikalingas asmuo bando skųstis ar prašytis pagalbos, tai – per daug valgo, tai per dažnai tuštinasi, ir apskritai, ko jis iš viso nori? Jis turi gulėti ramiai, nejudėdamas, neturėti jokių poreikių, nors valstybė jau išrašiusi sprendimą, kad tas asmuo turi specialius poreikius, arba tik kelių procentų dalyvumą, kitaip sakant, jam priklauso ir jam reikia priežiūros kaip naujagimiui, tik jis sveria gal devyniasdešimt kilogramų.
Žodžiu, slaugos namai nepriima, o jeigu priima, tai artimojo gali bet kurią minutę neberasti, nes išvežė į „stebėjimo palatą“, suprask, į durnių skyrių turinčią ligoninę, nes šis turėjo per daug poreikių. Pavyzdžiui, tuštinosi ne vieną kartą per dieną, o keturis, nes norėjo, kad maudant su juo elgtųsi kaip su žmogumi, o ne su gyvuliu… Kaip toj gerai žinomoj visiems istorijoj „Gegutės lizdas“.
Mano patirtis: mes esame privačioje slaugoje, bet slaugome pačios nuo ryto iki vakaro, nes, girdi, valstybė moka ne už individualias paslaugas. Kad aš moku tūkstančiais, tai nesiskaito…
Valstybės institucijų nustatytas poreikis individualiai slaugai priklauso tik namuose ir tik dienos metu. O ką daryti, jei senolis dėl tam tikrų indikacijų sumaišė dieną su naktimi, jei artimieji neturi namie pritaikytų patalpų tokiam ligoniui prižiūrėti?
Budėjome namuose ir naktį, ir dieną, pavirtome zombiais labai greitai, kitą dieną darbingumo nebėr…
Yra tokių artimųjų, kurie palieka senolius ar neįgaliuosius namuose vienus ir išeina visai dienai į darbą.
Arba. Valstybė tokio neįgaliojo buvimą slaugos namuose apmoka tik 120 dienų, o tiems, kurie neturi tiek lėšų, kur eiti po 4 mėnesių? Į kapus? Žiniasklaida rašė, kad senolis šaukėsi pagalbos ir sakė: „Mergaitės, aš mirsiu“. Slaugės atsakymas buvo: „Duok, Dieve“.
Dar vieną istoriją girdėjau iš moters, kuri išsivežė mamą namo, nes po 4 mėnesių baigėsi valstybės išmokos ir ji neturėjo galimybių susimokėti…
Dar viena istorija: mano vaikystės draugės žento istorija. Mokėjo patys, tuomet pardavė namą kaime už 45 000 eurų, kad mama galėtų būti prižiūrima (jo šeima gyveno ne Lietuvoje), bet ta suma vieną dieną baigėsi ir vėl reikėjo mokėti iš santaupų ir atlyginimo. Gerai, kai turi iš ko mokėti, o jeigu neturi?
Taip, yra dar ligoninėse slaugos skyriai, bet nė vienam nelinkėčiau ten pakliūti.
MIRUSIŲJU SLAUGOS NAMAI
Kai mano tėvą nualino tiek, kad jis nebegalėjo atmerkti akių, mes nutarėme mokėti už slaugą privačiuose slaugos namuose bei pačios budėti, kiek išgalime. Ir žinote ką, jis jau į žmogų panašus, dainas dainuoja. Netikit, duosiu įrašą paklausyti…
Sako, Rūtyti, Auksas, važiuok namo, pavargai. Arba – Rūta Žalioji, tu pati darbščiausia…
Verkdavome apsikabinę, kai aplankydavau vienoje ligoninėje, visas šonas nuo apačios iki viršaus mėlynas, ašaros jam kaip pupos byra, jėgų papasakoti, kas nutiko, nėra. Nes kai per daug žmogus turi poreikių, tai jam suleidžiami psichotropiniai vaistai, kad jis liktų be amo, arba migdomieji, kad tiesiog miegotų.
Žodžiu, atėjo diena, kai visas tas įstaigas pavadinau „MIRUSIŲJŲ slaugos namais“, nes, neduok, Dieve, senolis sujudės ir ko nors paprašys. Jie – senoliai – VISI! – turi žinoti savo vietą, mirusiojo statusą ir netrukdyti personalui „dirbti“ savo darbą. Tik kaži kas tas slaugių ir slaugių padėjėjų darbas?
ROMOS imperijos žlugimo priežastis – IŠTVIRKIMAS
Į klausimą, ką daryti, DI (dirbtinis intelektas) atsakė: diskutuokite, kelkite klausimus, eikite į demonstracijas.
Na, netradicinės seksualinės orientacijos atstovai gali demonstruoti ir demonstruotis, ir deramai, ir ne…
Senoliai, turintys dalyvumo vos kelis procentus, gali būti „pagauti“, nufotografuoti apsikakoję, nuogi ir net įpykę, mėlynais šonais, arba pririšti… Bet ar kam rūpi jų teisės? Ir nesvarbu, kad jų dešimtis kartų daugiau visuomenėje, nei tų, kurie patys savimi gali pasirūpinti – nueiti pas psichoterapeutą, kreiptis į gydytoją, organizuoti demonstracijas…
Ar tai nėra žaidimas propaganda, norint sureikšminti vienų problemas kitų sąskaita?
Arba kuo turi užsiimti valdžia? Nereikšmingais dalykais? Savo malonumui? Ar gavus valdžią, atsiranda noras parodyti savo viršenybę prieš piliečius?
Pvz., buvę ministrai užsiima alkoholio pardavimo laiko ribojimais. Kokią teisę jie turi riboti mano galimybes nusipirkti vyno, kurio išgeriu per Naujuosius, ar, kai reikėjo išsiverkti, palaidojus savo artimą žmogų… Žodžiu, 2 kartus į metus. Ir vietoje to, kad rūpintųsi tais, kurie mokėjo visą gyvenimą mokesčius, ir kuriems priežiūra priklauso, jie užsiima draudimais nusipirkti vyno.…
Tie, kurie turi priklausomybes, pirma, jų draudimais neatgrasysi, o antra, jie randa kitokio gėrimo ir kitur, ne parduotuvėse. Taigi, kam tie bergždi užsiėmimai, nebent kad patys, turėdami priklausomybę, save apsaugotų nuo galimybės nusipirkti alkoholio, kaip kartais daro tie, kurie viską pralošia – paprašo, kad jų neįleistų į lošimo namus.
Žodžiu, gal savo asmenines problemas valdžios vyrai ir moterys galėtų spręsti, neprimesdami visai visuomenei savo pakraipų ir nuokrypių?
Vakarų civilizacija bandė susinaikinti jau ne kartą. Man ryškus pavyzdys, kai žlugo Romos imperija. Kai seksas ir žudymas buvo turtingųjų ir valdančiųjų pramogos. Ar nieko jums neprimena? Arba Olimpinių žaidybių atidarymas, garbinimas tų, kurie save „praradę“…
Dabar visokių propagandos triukų ir influencerių pagalba bandoma užmauti „dangtį“ ant mūsų galvų, kad nesiblaškytume, kad eitume nurodytu keliu. Kad rūpintumės svetimomis problemomis ir kariautume svetimus karus. Kad pamirštume savo praeities genijus, kad nebemokėtume rūpintis senais savo tėvais.
Šis vakarų civilizacijos etapas gresia būti paskutinis, nes Romos imperijos laikais nebuvo atominio ginklo.
Kaip pasitinkam ir KAIP IŠLYDIM žmogų iš šios žemės?
Kai žmogus gimsta, mes laukiam, rūpinamės, mokomės, švenčiam. O kaip žmogų, išeinantį iš šios ašarų pakalnės, išlydime?
Neturime laiko, nesimokom, neprotestuojame, neskelbiame, neinformuojame, apskritai, tai yra tabu visuomenėje.
Pamirštame tradicijas, išduodame artimuosius, paliekame vienišus.
Ir tai taip pat gali būti sutalpinta į žodį „mankurtizmas“. Valstybiniu lygiu.
Noriu pabrėžti, kad ne slaugės kaltos. JŲ ATLYGINIMAI TIESIOG NEPADORIAI MAŽI. Ši profesija taip suniekinta, kad tie, kas dirba šį darbą, visi bėga į Vokietiją. Ir ši „kultūra“ taip išsiplėtojo, kad net siūlant tą patį atlygį, kaip Vokietijoje, niekas nebenori nė girdėti…
O tų, kurie čia nuoširdžiai ir profesionaliai atlieka savo darbą, liko labai mažai. Jie bemaž šventieji, ir padėka jiems iš visos širdies.
Socialinė sistema Lietuvoje iškreipta. Slaugos namus palaikomuoju gydymu, pvz., nuosavybės teise valdo fondas, kuris Šarūno Stepukonio asmenyje sugebėjo pralošti 40 milijonų. Kaip manote, ar šio fondo akcininkai arba šios įstaigos direktorė lanko ligonius, kad sužinotų jų poreikius? Ne, jie, kaip kurmiai multifilme „Coliukė“, skaičiuoja pelną.
Kažkada šiuose slaugos namuose dirbusi slaugė komentavo, kad gaisro atveju senatvės neįgalieji sudegtų, nes palatos per mažos, iš jų su lova nė vieno neišveši. Klausiu, o tai kaip tas lovas įnešė? Atsakymas: išardė, įnešė ir vėl surinko. Žodžiu, ši įstaiga neatitinka reikalavimų, tik belieka stebėtis, o kaip buvo gauta licencija? Palatoje judinti neįgaliojo vežimėlį beveik neįmanoma, nes tarp lovos galo ir sienos telieka keli centimetrai. Na, o tada laikykis – gąsdins, kad sienas sugadinai, turėsi kompensuoti.
Ta liberalioji-liberalistinė politika taip iškrypo, kad kyla klausimas, į kurį atsakymo nėra: kas yra „žmogiškesnis“ slaugos namų savininkas – privatus fondas ar valstybė? Deja, dabar jie vienoje barikadų pusėje.
Kuo čia dėta istorija apie MANKURTĄ?
Taigi, kuo čia dėta istorija apie Mankurtą?
Visi užsiėmę kuo tik nori, tik ne šios slaugos sistemos sutvarkymu. Kaip sako DI (dirbtinis intelektas), kiekviena socialinė grupė turi pati rūpintis ir reikalauti savo poreikių patenkinimo.
Mums mauna tuos „dangčius“ ar „skafandrus“, vadinkit, kaip norit, ant galvų, bet mes rami tauta, priimam viską, ką mums kiša, nukreipdami mūsų dėmesį ne į ten, kur sąmoningi būdami nė nepažvelgtume.
Priimam paklusniai, tapatybė mums jau nėra svarbiausia vertybė. Net ir nesusimąstome, kad toje būklėje, kai pats savęs nepajėgi apsitarnauti, kai kurie iš mūsų atsidurs. Ir tai bus kančia.
Vienas pašnekovas man atšovė, kad jis paprašė žmonos, jog ši tokiu atveju jį „nutručytų”. Aš palinkėjau sėkmės.
Žmogiškai daliai lemta pasenti, sirgti, nepajėgti…
Dainose skamba Salomėjos Nėries žodžiai:
„Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios,
Tad skubėkim gyventi, nes praeis – nebegrįš jos“.
O tada užklups kančia, kuri jaunam ar praradusiam ryšį su realybe dabar atrodo smulkmena. Jei esate empatiški ir pajėgiate įsivaizduoti, ką išgyvena senoliai, ateitis arba laukianti gyvenimo pabaiga neatrodys tokia šviesi.
Tad ne tik skubėkime gyventi, bet ir gyvenkime ne kaip Mankurtai su išplikytais smegenimis, bet oriai, būdami savimi, nepamiršdami, iš kur atėjome, kam turime būti dėkingi, kad esame – tėvams ir protėviams, neišduodami savęs, nepasimaudami ant propagandistų kabliuko, neleisdami mumis manipuliuoti, neleisdami atimti iš mūsų, kas mums brangiausia…
Aš esu savo tėvo dukra. „Rūtyti, Auksas“ – jis sakydavo tais sunkiais laikais, – „miegok baltoje lovoje, valgyk maistą be chemijos, kad sveika būtum, namie kalbėk, ką nori, bet kai išeini iš namų, tai nesakyk, ko nereikia.., nes nieko tu neišgelbėsi…“
Ar dabar – prie šitos vakarų demokratijos epochos – galiu sakyti, ką galvoju? Ar bijau, kaip sakė kunigas Doveika Paberžėje?
1992-1994 metais mane buvo užpuolusi mafija, reikalavo duoklės. Tada buvau jauna, užsispyrusi, ir neabejotinai žinojau, kas yra tikrosios vertybės. Aš bijojau, labai bijojau, net susirgau, bet pasakiau: iš manęs duoklę bus galima paimti tik iš numirusios. Ir atsilaikiau. Ilga, sunki ir pamokanti istorija.
Bet ar dabar galime sakyti, kad jaučiamės saugūs? Kitaminčiai – priešai, ir juos reikia pulti…
Ir vėl Justinas Marcinkevičius iš seno mano sąsiuvinio, kurį rašiau, kai man buvo keturiolika:
Nes jei yra juodoji teisė pulti,
Tai turi būt baltoji teisė gintis –
Visų brangiausia puolamojo teisė.
Kas ją praranda- tas jau nugalėtas,
Nes jam telieka teisė būt vergu
Ar paskutinė teisių teisė – mirti.
Tiktai ereliai myli šitą teisę
Ir žmonės – tie, kurie skraidyti gali.
( Herojinė poema „Kraujas ir pelenai“)
Seras Vinstonas Čerčilis, tik kitais žodžiais: „Kai ereliai tyli, pliurpia papūgos“.
Jei vėl tylėsime, tai žlugsime, kaip žlugo Romos imperija. Nebereikės kitų rinkimų laukti, kaip siūlė pagarsėjusi šia fraze premjerė.
DEKADANSAS
Dekadansas – reiškiantis nuosmukį, nykimą. Dekadanso judėjimas atsirado 19 amžiaus pabaigoje Prancūzijoje, kai vyko spartūs socialiniai, ekonominiai, politiniai pokyčiai. Industrializacija, technologijų ir mokslo pažanga, urbanizacija kūrė naujas gyvenimo sąlygas, kurios gimdė susvetimėjimą, moralės nuosmukį ir pasižymėjo tradicinių vertybių praradimu. Dekadanso atstovai, tokie kaip Friedrichas Nietzshe ar Artūras Šopenhaueris, manė, kad Vakarų civilizacija nuosmukyje. Praėjo šimtas metų, o Vakarų civilizacijos saulėlydis ir vėl artėja visa jėga.
Dabar nebekalbame apie toleranciją kitaminčiams, apie pagarbą kitiems ir praeičiai, tokios vertybės kaip stabilumas, pusiausvyra, derybos, susitarimas prarado savo svorį ir vertę.
Kol kas viršų ima vokiečių filosofo Friedricho Nietzshe’s „baltoji Bestija“ (die Blonde Bestie). Tai žiaurumo ir jėgos idealas, kuris egzistavo ankstyvose arijų ir kitose stipriose k a r o kultūrose.
Trumpai sakant, Nietzsche’s „baltoji bestija“ simbolizuoja primityvią, instinktyvią galią, agresiją bei žiaurumą, ir „natūralų“, kaip jis skelbė, žmogaus troškimą siekti valdžios bei galios.
Prie to, kas pasakyta, pridėkime spartų IT vystymąsi, globalizaciją, monopolistinį verslą bei išsisėmusį kapitalizmą ir galiausiai atsitrenksime į beribį galimai iki išprotėjimo kelių globalistų-bilijardierių troškimą valdyti žmones per dirbtines pandemijas, per propagandą, per tradicinių vertybių niekinimą, kito nuomonės negerbimą, arba į tuos, kurie taip skambiai paskelbė nuskambėjusią frazę per televiziją „paversti kitaminčių gyvenimą pragaru“…
Žmogus, patyręs psichologinę traumą vaikystėje, gali turėti ilgalaikių ir rimtų pasekmių, įskaitant realybės jausmo praradimą (sunkiais atvejais tai gali sukelti disociatyvų tapatybės sutrikimą) ir sveiko proto praradimą, gali lemti psichozę, kurią gali lydėti kliedesiai, arba PTSS (potrauminio streso sindromą), arba asmenybės sutrikimus ir tapatybės praradimą.
Kitaip sakant, nereikia nė Mankurto „skafandro“, gali tapti tuo, kuris prarado savo identitetą dėl propagandos ar patirtos stiprios traumos, ir norėti kančios kitam žmogui, jeigu jis mąsto kitaip.
Ir tada žodis „TAIKA“ jiems tikriausiai įvaro įtūžio priepuolį, nes kaip kitaip paaiškinti, kodėl žmonės nori karo, kodėl nori, jog būtų sunaikinta jų tauta, jų žemė, ir jie patys.
Tokių žmonių kaltinti negali, nes dėl kažkokių aplinkybių jie susiformavo tokie, kokie yra, kuriems trūksta sąmoningumo, kurie labai paveikūs propagandai. Ir susiprasti jie gali tik „dirbdami“ su savimi. Grąžinti jų į realybę kiti nepajėgs. Galima tik padėti…
Dabar Lietuva supriešinta aršiai iki kraštutinumo – tarsi prieš pilietinio karo pradžią (kas nutiko greičiausiai ne atsitiktinai):
vakseris-nevakseris,
už karą – už taiką,
už globalizmą – už nacionalinį identitetą,
išdžiovintos smegenys – sveikas protas,
disociacija – ryšys su realybe,
prioritetas svetimos bėdos – rūpestis savais,
svetimos bėdos svarbesnės – Lietuva ir jos žmonės pirmiausia.
TEESIE… LIETUVA…!
Neretai po Dekadanso ateina Atgimimas, siekiantis sugrįžti prie tradicinių vertybių.
O vienas garsiausių Vinco Kudirkos posmų skelbia:
„Tegul Meilė Lietuvos
Dega mūsų širdyse,
Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi“.
Šis posmas apie suvienytą tautą ir viltį apie nepalaužiamą jos vienybę.
Atgimimo savaitraštyje, kuris pasirodė 1988 metais, ir kurį leido šviesios atminties Romualdas Ozolas, buvau paskelbusi straipsnį pavadinimu „Valia Gyventi“. Praėjo 35 metai…?!!
Dabartinį straipsnį norėjosi pavadinti taip pat ar bent jau „Valia Vienybei“, bet neskamba…
Kur kas geriau skamba „TEESIE LIETUVA“… Kaip malda, tiesa? TEESIE tavo vardas…
Puikiai