Jei pasakysiu, ką jaučiau vasario 24 dienos rytą 2022 metų, aišku, kad dauguma tuo nepatikės, nes iki šios dienos jau per daug vandens nutekėjo: išsakyta neaprėpiamas kiekis analizių, prognozių, vertinimų, paskaičiavimų, iš kurių kai kas jau išsipildė, įvyko, kai kas dar laukia savo valandos, todėl man lengva dabar pasakyti, ką tuomet jaučiau. Patikėsit ar ne, bet pabūsiu orakulu.
Nes jaučiau du dalykus, kad, pirma, pasaulis peržengė slenkstį, už kurio daug nežinomybės, baimės ir beprasmio kraujo. Ir, antra, kaimyninės šalies šansų laimėti prieš imperiją jokių, tad klausimas, kam jie tai daro.
Dėl Lietuvos, tai, manau, kad mes neįtikėtinu būdu išlįsime pro adatos skylutę ir išliksime, kad ir ką bestaugtų iš baimės už savo likimą mus valdantieji menkystos. O likimas jų nepavydėtinas, jie puikiai tai žino, ir visada žinojo, nes sau juk nepameluosi. Tačiau Lietuva – tai ne jie, Lietuva, kaip sakė S. Šalkauskis, tai pusiausvyra tarp Rytų ir Vakarų.
Beje, labiausiai gaila apgautų jaunų žmonių, kurie eina į visokius karinius darinius, šventai tikėdami, kad eina už tėvynę, iš tikro eidami į susinaikinimą už tuos prisivogusius valdžmogius.
Gal pastebėjote, kad ši isterija yra apėmusi išskirtinai Vilniaus miestą. O kas iš jaunų žmonių daugiausiai gyvena ir kur daugiausiai dirba Vilniuje? Bandysiu atsakyti trumpai: atvykėliai iš kitų kaimų, rajonų, miestų, didelės sėkmės dėka dirbantys biurokratiniame, bankų, agentūrų aparate. Keista girdėti, kai vos pora mėnesių čia pagyvenęs jaunuolis – jau „vilnietis“, kuriam gėda pripažinti, kad visą savo gyvenimą pragyveno ne Vilniuje, ir bėgte priešais traukinį, kad tą gėdą nusiplautų. Už tai visiems mums brangiai teks sumokėti (nors jau mokame ir dabar). Tiems, kurie išsižadėjo savo praeities, ir tiems, kurie sukūrė tokias sąlygas ir aplinkybes, kurių pastarieji tapo šios keistos padėties įkaitais.
Šiame kontekste itin tinka garsi frazė – ne jie kalti, aplinka kalta: mokykla išmokinusi teisingai atspėti atsakymus į testus, lyg interneto pagalba spręstum kryžiažodį, be perstojo iš visų info perdavimo įrenginių liejama propaganda, viena suprimityvinta tiesa, keistos „kriaušių“ bylos, propagandiniai „žurnalistiniai“ tyrimai už brangiai, visuotina baimė, kad sekantis gali būti tu, kaip teisingai pastebėjo Kunigas ir kas vėliau praslinko triukšmelio forma, taip ir nutilo nieko nepakeitęs. Jau nekabu apie politinius kalinius.
O tuo tarpu traukinys važiuoja: mokesčiai didinami, pinigai „gynybai“ įsisavinami, isterija keliama, seimūnai atostogauja, miškai iškirsti – dėl to karštis tropinis, anūkas, kaip ir dera užsienio reikalų ministrui, užsienyje, ir kaip dera didžiajam verslinykui-patriotui, privačioj savo viloje.
Vorai pjaunasi stiklainyje, o tauta žiūri ir gerai, kad stebi.
Stebi, vadinasi, galvoja. Gal ką iki rudens ir sugalvos?
Baigiu, kuo ir pradėjau: pritariu prognozei, kad karas baigsis rudenį, po Kursko, tik visišku vienos šalies sunaikinimu. Be jokių kitų variantų. Geriau siaubingas galas, nei siaubas be galo. (rusų priežodis)
Ir tik aklas to nemato, išskyrus tuos, kurie tyčia nenori to matyti.
Emilija S.
