Ligita Juknevičiūtė
Kai atvykau gyventi į Graikiją, mane stebino ir iki šiol stebina kai kurie dalykai, apie kuriuos net nesmagu prasitarti, nes tada tautiečiai gali labai susinervinti, supratę, kokia baudžiavos respublika yra paversta Lietuva.
Graikijoj nėra savitarnos kasų, bent jau čia, mūsų miestelyje. Yra kokie šeši prekybos centrai, skirtingų kompanijų, modernūs, gražūs, su puikiomis prekėmis, kur tave aptarnauja iškart, kai pasirodai prie kasos, net jei perki vos vandens buteliuką. Bet savitarnos kasų nėra, tiesa, yra Atėnuose, sako žmonės, kurie ten dažniau būna.
Sekmadieniais jokios parduotuvės ir prekybos centrai nedirba, jau rašiau apie tai, tik Atėnuose, nes, na, ten kita respublika turbūt, kuo daugiau žmonių, pinigų, žvėries energijos, tuo daugiau vergijos, taip išeina. O šiaip sekmadienį visi skiria laiką šeimoms ir poilsiui, maldai. Aišku, pavieniai žmonės dirba, jei taip nori, darbininkai iš kitų valstybių, namie kažkur gali pamatyti dirbančius sode žmones, medžius genėjančius, visokių yra, bet iš esmės sekmadienis Graikijoje skirtas šeimai ir pietums su artimaisiais, todėl tavernos ir kavinės perpildytos.
Beje, aš save irgi labai kontroliuoju šiuo klausimu ir sekmadieniais tiesiog prisiverčiu nedirbti, net fb postų nekelti, ne visada pavyksta, bet seku save ir stebiu, kad nesužvėrėčiau, kad bent vieną dieną per savaitę skirčiau poilsiui ir Dievui, bent mintyse, jei nenuvykstu į bažnyčią žvakelę uždegti.
Graikijoje benzino kolonėlėse nelipam iš automobilių, visur aptarnauja darbuotojai, dar langus pavalo, kol tu mašinoj radijo klausai, o atsiskaitom per langelį, grynaisiais arba kortele. Tiesa, jei nori mokėti kortele, tenka dažniausiai išlipti ir nueiti iki kasos, bet pačiam piltis benziną niekas neleis. Pamenu, kaip kartą skubėdama Lietuvoj per anksti ištraukiau tą pistoletą iš bako, benzinas dar varė pilna srove, ir apsiliejau benzinu nuo galvos iki kojų. Nieko tokio, tik kvepėjau kaip kokia lenktynininkė turbūt, beje, tąsyk, pamenu, skubėjau į savo pionierių stovyklos „Žilvitis“ vadovo, šviesaus atminimo filosofo Leonido Donskio laidotuves.
Graikijoje šiukšlių konteineriai atsidaro paspaudus koja tokį metalinį pedalą. Pirmus mėnesius mes to nesupratom ir mesdami šiukšles atidarinėjom tuos konteinerius ranka, vienas atidarydavo ir laikydavo, o kitas mesdavo maišą į vidų, kol aš nepamačiau, kaip viena moteris priėjo, paspaudė tą pedalą ir oriai išmetė savo šiukšles, nesusitepus baltųjų rankelių.
Graikijoje žmonės draugauja, tai viena draugiškiausių nacijų pagal turistų apklausas, jie nesipjauna, gerbia vienas kito nuomonę, nors, kai ginčijasi ar pykstasi tarpusavyje, pavyzdžiui, kai verda darbas, tikrai rėkia ir rodo emocijas, bet tai toks kaip sportas, vardan tikslo, o ne dėl to, kad nepatinka tavo nuomonė.
Jei tik vos vos kažką vebleni graikiškai, būtinai pagiria, padrąsina, o ne ieško, kaip prisikabinti ar tave pataisyti, rodant savo pranašumą.
Rodyti pranašumą yra netaktas, laikyti kitus neišmanėliais yra netaktas, kritikuoti kitus žmones, kurie nėra, pvz., politikai ir tau nieko neskolingi, ir kišti savo nuomonę neprašomam yra netaktas ir nepagarba, o čia gerbiamos kito žmogaus teisės gyventi taip, kaip jam patinka.
Neidealizuoju, visur žmonės mėgsta paliežuvauti, bet kalbu apie bendras tendencijas, kurias matau savo aplinkoje.
Kol kas tiek, nerašysiu daugiau, kas yra kitaip Graikijoje, nes nenoriu nervinti savęs ir kitų, bet dabar pasakysiu, kokią tendenciją matau Lietuvoje.
Žmonės baigia galutinai persipjauti. Jei kadaise pjovėsi dėl Garliavos , Landsbergių ir kolūkio šiferio, dabar jau pjaunasi net dėl… savitarnos kasų. Ir tai parodo labai įdomią tendenciją, tokį buitinį komercinį Stokholmo sindromą. Nes ar iš tikrųjų, ar tai melagingos apklausos, bet, pasirodo, tikrai kai kam jos labai patinka. Pamenu, Lietuvoje mano tada dar paauglė dukra visada prašydavo, kad ten eitume skanuot prekių, nes jai, kaip vaikui, matyt, patikdavo pažaist „parduotuvę“ su tais skaneriais, bet juk jokiam sveiko proto suaugusiam žmogui neturėtų patikti po darbo dar savanoriškai dirbti prekybos centre, kuriam tu moki pinigus už paslaugas ir jų prekes. Norintys savanoriauti randa kitų būdų, tiesa?
Ir kai Birutė Jakučionytė įkėlė video, kur su pilnu vežimu prekių ji rėkia ant „Maksima“ bazės, kodėl ta neatidaro kasos su kasininke, jos sekėjos sugebėjo pasidalinti į dvi stovyklas ir net piktintis, kodėl ji rėkia. Nes dirbti pačiam kasininku ir skanuoti prekes jau ne tik normalu Lietuvoj, baudžiauninkai net pyksta, kai sakai, kad tai kasininko darbas, o ne po darbo ar šiaip į prekybos centrą užsukusio žmogaus pareiga. Bet prekybos centrai nebenori samdyti kasininkų, o kam, tiesą sakant, juk žmonės gali patys nusiskanuoti. Ir jiems tai net atseit PATINKA.
Dabar Lietuvoj intelektualiniais baudžiauninkais paversti žmonės pykstasi dėl to, kas vyksta Olimpiadoje, nes jeigu tu pamatei atidaryme Sodomą ir Gomorą, tai tu kvailys, vatnikas ir tamsuolis, influenceriai tau paaiškins, ką tu turi matyti, nes pasitikėti savo akimis, skoniu, vertybėmis ir intelektu nevalia, už tave viskas pagalvota ir pasakyta, kaip toj reklamoj, belieka paklusti ir politkorektiškai kartoti tai, ką reikia.
Jeigu tau pasivaideno, kad bokso ringe ar kitoj rungtyje kaunasi vyras su moterimi, o taip nesąžininga, tai tu, pasirodo, kvailys, ir net kartoji Kremliaus naratyvą. Bliamba, nu tas tai topinis, jei mane bare, nors aš nebūnu baruose, užkalbina moteris ir kviečia į pasimatymą, tai aš sakau: atsiprašau, aš su moterimis į pasimatymus nevaikštau. Taigi, jei aš matau moterį, kuri teigia, kad yra vyras, tai aš tampu vatnike, opa.
Sporte tai nebegalioja, turi tikėti tuo, kas tau pasakyta, o kai nebelieka argumentų, tau bus pasakyta, kad kartoji Kremliaus naratyvą, nors niekas net jau nebesupranta, kas tas yra, nes Kremliaus televizijų Lietuvoj niekas seniai net nemato ir rusiškai daug kas nebesupranta, ir gal tie Kremliaus propagandistai visai ne tai skelbia, kas ten žino.
O dar visą vasarą tauta pjaunasi ir rungtyniauja, kas geresnį koncertą pasirinko. Nes galima rinktis sūrių šventę, Edą Šyraną arba Selą. Taigi, dabar nebesvarbu, kieno Krymas, svarbiausia, ar tu klausai Selo, ar valgai sūrius, ar ledus. O vargšai atlikėjai irgi nežino, kaip jiems išlaviruoti, nes jei dainuosi ledų šventėj, tai automatiškai esi už tai, kad Krymas rusų. Nors, pasirodo, Krymas iki žaliųjų žmogeliukų buvo pirmiausia graikų kolonija, paskui dar daug kieno buvo, o tada ir Autonominė respublika nuo 1991, kol rusai nepasakė Gana yra gana. Tai, beje, diskusijoje apie karą Ukrainoj man užakcentavo kaimynas ukrainietis prieš savaitę. Suprask, Krymas, jo manymu, pagal faktą ir statusą niekada ir nebuvo Ukrainos. Taigi, kieno Krymas?
Viskas mūsų, o mes rusų, buvo toks kalambūras, pamenat?
Tai dabar, kad tik nebūtum pasisavintas rusų, pirma turi atsiklausti teisingosios partijos vadovų ir įtakotukų, kur eiti, ką valgyti ir su kuo bendrauti. Keista, kad dar tų, kurie nenori dirbti už ačiū kasininkais , nevadina Kremliaus agentais, nes juk Rusijai naudinga, kad lietuviai pyktųsi dėl savitarnos kasų turbūt, tik kaži kodėl?
Ką aš žinau, sugalvokit patys, o šiaip, tie, kas nelojalūs savitarnos kasoms, gali būt nelojalūs valdžios politikai, niekam jokiais laikais nereikėjo laisvos drąsios nacijos, zombius juk lengviau valdyti. Lieps tokiems dėl partijos kaimynus šaudyti, tai ir šaudys, juk link to artėjama Lietuvoje pagal pjautynių mastą, kam tos karo komendatūros steigiamos, kaip manot?
Taigi, dabar jau tarpusavyje pjaunasi netgi tie, kurie lygtai buvo vienoj gretoj, ir kitus vadino vatnikais, bet yra viskam ribos, kiek žmogus gali zombėti. Ne visi suzombės, todėl pradeda nubusti ir tie, kas bandė prisitaikyti prie sistemos, tikėdamiesi taip įsmukti į naująjį rytojų sveiki, klestintys ir nesutepti jokiomis žeminančiomis etiketėmis. Nepavyks. Baudžiauninkus pagal dvasią, kurie tai leis, ir toliau spaus, kur jie bebūtų. Nesakau, kad Graikijoje viskas idealu, buvo čia irgi suvaržymai dėl viruso, spaudimas skiepytis, visko buvo. Bet procesai juda lėčiau. Tik štai Lietuva jau seniai tapo tikru bandymų poligonu, kiek gali ištverti baudžiauninkas, ir jį vis spaudžia ir spaudžia toliau.
Ką siūlau? Ugdyti vidinę jėgą, ramybę, nepasiduoti provokacijoms. Stebėti, kas vyksta, rinktis į kompaniją bendraminčius, bet irgi svarbu atsirinkti, nes ir tarp bendraminčių pilna fanatikų ar mazochistų, kurie minta sąmokslo teorijų negatyvais ir gąsdinimais, nereikia nė jų išsipildymo, jau dabar tuo gyvena ir nuo ryto iki vakaro mėgaujasi savo pranašumu prieš neišmanėlius ir „miegančius“. Ir svarbiausia, kviečiu suvokti, kad mūsų pjautynės ir skaldymasis kai kam labai patinka.
Neatiduokit savo pykčio energijos blogiui. Vyksta pokyčiai visame pasaulyje, todėl bent aš stengiuosi į viską žiūrėti filosofiškai ir per atstumą. Jei tik jaučiu, kad mane bando išmušti iš pusiausvyros, įtraukti į konfliktą, įjungiu tokį žvilgsnį iš viršaus, klausiu mintyse, Dieve, kaip man išlikti ramia ir pasitikinčiu Tavimi? Juk tai kažkoks didesnis planas, visi skirtingai ir po truputį atėjom į šiandieną, o svarbiausia, niekas tiksliai nežino, kas vadovauja šiam paradui, kur bandoma nukreipti mūsų dėmesį ir kokiu tikslu.
Todėl žinau tik viena, kad kas bebūtų, visų skirtingas bus likimas, sielos užduotys taip pat skirtingos, aš renkuosi ir stengiuosi išlikti rami, taiki ir nevaidinti visažinės.
Vakar internete pamačiau įdomią įžvalgą, kad tos provokacijos su genderizmais ir Paskutinės vakarienės parodija veda į pasibjaurėjimą Europa, jos smukusiomis vertybėmis, tuo demonstratyviu arogantišku ištvirkimu. Tarsi bandoma pasakyti, pažiūrėkit, kokia Europa tapo baisi ir beviltiška, tai jos saulėlydis. Kodėl tas naratyvas nuolat mums kišamas, dabar jau ir per Olimpiadą? Juk ją suorganizavo patys prancūzai, tai kas stovi už to organizacinio komiteto, kas taip stengiasi, kad pasaulis pasišlykštėtų tuo, ką pamatė per ekranus?
Juk Europa yra nuostabi, čia tiek grožio ir kultūros, nuostabios architektūros ir išminties, krikščionybės dvasios ir orumo, kodėl mums bandoma parodyti, kad yra atvirkščiai? Kad nebūtų gaila, jei kažkas tą Europą norės nušluoti nuo žemės paviršiaus?
Tai gal visgi geriau pripažinti, kad Olimpiados atidarymas buvo klaikus, kad jos metu vyksta nesąžiningi ir absurdiški, nusikalstami dalykai, ir paklausti kodėl? Ko taip siekiama ir kam tai naudinga? Atsakymo, jei ir negausit, tai bent jo ieškodami smegenis pramankštinsit, užuot kaip avys kartoję tai, ką kiša influenceriai, ar užuot pjovęsi su kaimynu.
Šiandien Lietuvoj po audros dar daug žmonių jau savaitę, savaitę, ar galit įsivaizduoti, net Vilniaus mieste sėdi be elektros, bet smarkuoliai vis tiek apsimeta, kad čia viskas ok, kad to net nėra, plėšosi krūtinę ir veržiasi į karą. Ar gali tai suvokti – mažytė valstybė, kuri nesugeba per savaitę atstatyti po audros elektros, ruošiasi kariauti su Rusija ir šoka į ragus Kinijai. Puola tuos, kas atvyko į ledų šventę, pyksta dėl to, kad toj šventėj danguje dronai skelbė žodį TAIKA. Ar tai – ne beprotybė?
Kokioj nevilty ar paklydime turi būti žmonės, krikščioniškoj ir katalikiška save vadinančioj valstybėj, kad vis tiek kaip zombiai tikėtų tuo, kas jiems sakoma ir rodoma per televizorių, kad siekti taikos yra blogai, reikia palaikyti smurtą, žudynes ir toliau siekti karo?
Todėl aš vėl „banaliai ir nuobodžiai“ renkuosi ramybę, pasitikėjimą Dievu ir bandymą išlikti taikoje su savim ir pasauliu. Eilinį kartą. Nes Taika nėra banalu. Nes Dievas nėra banalu. O ką renkatės jūs?
