Gediminas Jakavonis
Arba geriausias pavyzdys, kur su savo vertybėmis mus stumia valdžia ir kas buvom, esame ir būsim mes, lietuvių tauta!
Jau ketvirti metai „trijų mergelių“ koalicijos darbo prioritetai susiveda į žmogaus teisių, reikalingų visokių keistų mažumų reikalų tvarkymą bei įvairių užsienyje esančių tautų problemų sprendimus ir svetimų karų kariavimus.
Užsidariusi savo burbule, susireikšminusi valdžia per sisteminę žiniasklaidą bando visiems įpiršti, kad svarbiausios Lietuvos bėdos – tai jų „smėlio dėžėje“ vykstantys karai, kas taps eurokomisaru ar kas geresnis europarlamentaras. Vienas jų, dėl LGBT parado įtakos užėmęs šias pareigas Dainius Žalimas, jau auklėja kitą jam neįtikusį kolegą ir, štai, visą Lietuvą sudrebinusi daugiatūkstantinė Dainų šventės dalyvių eisena per mūsų sostinę Vilnių, kuris per keletą pastarųjų metų tapo rusakalbiu.
Čia prisiminiau vienintelio gyvo po Medininkų tragedijos likusio Lietuvos pareigūno Tomo Šerno žodžius apie 1991 m. sausio 13-tąją: „Vilnių tą naktį gynė daugiausia iš Lietuvos provincijos suvažiavę žmonės“.
Tai jau ne užsienio remiamų, besimaivančių homoseksualų, kuriuos kai kurie medikai laiko psichiniais ligoniais, paradas. Čia žygiuoja visa likusi Lietuva. Lietuva, kuri nori, kad jos vaikai augtų normaliose šeimose, savo valstybėje, kalbantys lietuvių kalba, laikydamiesi savo papročių ir tradicijų. Ir taip buvo per visą Kaune prasidėjusios ir Vilniuje pasibaigusios, savaitę trukusios Dainų šventės laikotarpį.
Daugelis net kultūra nesidominčių žmonių kalbėjo, kad tomis dienomis klausydamiesi mūsų lietuviškų dainų, žiūrėdami tautinius šokius, nesulaikė ašarų. Tą jausmą, kai per nugarą nubėga šiurpuliukai, ima spausti gomurį ir drėksta akys, esu patyręs per Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų, per Kernavėje sovietmečiu pradėtas švęsti Rasos šventes, per pirmuosius Sąjūdžio mitingus Vingio parke. Čia prieš keletą metų susirinkę Šeimų maršo dalyviai, gindami lietuvybę ir tradicines šeimos vertybes, kartu su Romu Dambrausku dainavo „Kelkis, Lietuva“, o mūsų valdantieji į tai „rodydami špygas“, mano manymu, degrado A. Greitai lūpomis atsakinėjo „Kelkis, Šūduva“.
Ir vėl Vilniaus Vingio parkas, kur baigiamajame Dainų šventės koncerte susirinko kelios dešimtys tūkstančių viso pasaulio lietuvių. Iš užsienio suplaukę mūsų tautiečiai, kurių nei Vilniaus, nei šalies valdžia Kremliaus vatnikais išvadinti nedrįso, nustebę klausinėjo ir ėmė piktintis, kodėl atvykę Lietuvon nemato mūsų tautinių trispalvių.
Net akmuo nuo širdies nuslinko, kai pamačiau, kad Prezidentas Gitanas Nausėda į Dainų šventės baigiamąjį koncertą Vingio parke atėjo apsivilkęs ne su vyšyvanka. Matyt, prezidentūroje įdarbintos kirpėjos ir kosmetologės antrajai kadencijai išrinktam šalies vadovui pagaliau išaiškino, kokiai valstybei jis vadovauja ir kokias vėliavas reikia bučiuoti.
Bet važiuojant pro Trakus, ant mūsų valdovų viduramžių rezidencijos vis dar plevėsavo Ukrainos vėliava, o valstybinės šventės proga G. Nausėda aukščiausią šalies apdovanojimą įteikė kryžiuočių generolui. Įdomu, ką iš Lietuvos kariškių Vokietijoje per nacionalinę šventę pagerbtų O. Šolcas?
Nesuprantu, kodėl Premjerė Ingrida Šimonytė šventei pasirinko ne lenkiškus tautinius drabužius, nes su lietuviškais atrodė karikatūriškai, kaip esesininkas, apsivilkęs geto kalinio uniformą.
Šios kadencijos valdantis „elitas“ tiek naikino tautiškumą ir lietuviškas tradicijas, kad LR Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen tautinio kostiumo dienoje drąsiai galėjo pasirodyti ir su savo senelio rusiška tankisto apranga.
Daugelis mano draugų ir pažįstamų džiaugėsi, kad tokios šaunios Dainų šventės, kaip ši šimtmečio, Lietuvoje dar nebuvo. Tik vis su pavydu prisimindavo pernai Latvijoje įvykusią braliukų šimto penkiasdešimties metų Dainų šventę, kurią latviai organizavo kartu su savo valdžia.
Priminsiu, kad latvių valdžia, kuri atstovauja savo tautai, nusprendė svarstyti klausimą dėl pasitraukimo iš Eurovizijos, tapusios ne dainų, o homoseksualų, kuriuos aš laikau iškrypėliais, konkurso.
Mūsų kultūros žmonės Dainų šventę, nepaisant valdžios pastangų, surengė patys, įtraukdami į jos repertuarą dainas, kurioms žodžius parašė Salomėja Nėris, Justinas Marcinkevičius. Todėl kultūros ministras Simonas Kairys, kad nebūtų apmėtytas supuvusiais kiaušiniais, sėdėdamas priekyje, vis slėpėsi už senojo, gerojo Prezidento Valdo Adamkaus.
Tik nesumaišykit jo su čia pat buvusiu, save prezidentu apsiskelbusiu Vytautu Landsbergiu. Man pasirodė, kad juodai apsirengęs, su juodais akiniais atvykęs „faktinis šalies vadovas“ buvo pajodęs iš pykčio. Ir kaip nepajuoduosi, kai sostinės meras konservatorius V. Benkunskas nesusiprato Dainų šventės dalyvių eisenos nukreipti į Pilies gatvę, kur iš Signatarų namų balkono visus būtų sveikinęs mums „laisvę atnešęs“ šis pilietis, visiems lietuviams turintis teisę pasakyti, kad tik jo nevykėlis anūkas vertas būti eurokomisaru.
Dar įsivaizduokit apačioje visus praeinančius už rankų graibstantį ir į „laisvo žmogaus“ kalbas, kaip tai buvo per šių metų Vasario 16-tąją, kviečiantį įsiklausyti psichiatrą Liną Slušnį, kuriam, mano manymu, pačiam reikėtų medikų pagalbos.
Dieve, Dieve, bet tokiu atveju blogos V. Landsbergio nuotaikos, o kai dar nedainuojamos jo apie šunelį parašytos dainos (ir kur tas sovietinė paveldą naikinti turinčios komisijos pirmininkas V. Karčiauskas žiūri?), priežastys Dainų šventėje bent jau aiškios.
Šalia besivaipančiam Ž. Pavilioniui būtų labai tikę du revolveriai, rodantys Lotynų Amerikos mafiozus valdančiojo išskirtinumą, na ir tautinis, šiaudinis taivaniečio galvos apdangalas, turintis galutinai sužlugdyti Kinijos ekonomiką.
Nors, kaip pagalvoji, nieko būtų nenustebinę, jei mūsų valdžios atstovai Dainų šventėje visi būtų pasirodę su žydiškomis jermulkomis, o LR Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas, kurį tėvai krikštijo didžiojo kunigaikščio vardu, medžiodamas rinkėjų balsus, būtų pasirodęs apsikaišęs savo gaidžio kostiumą tautinėmis spalvomis.
Nežinau, kaip jūs, o mane ši valdančiųjų veidmainystė vemti verčia, kai už iš užsienio gaunamus pinigus mūsų valdžia gali ne tik tautą, bet ir tėvą, motiną, kaip pas mus kaime sakoma, parduoti.
Spalio mėnesį Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai, kuriuose mes, savo šalies piliečiai, spręsime, ką pasirinkti. Jūsų valia savo balsą atiduoti LGBT ir save „moderniomis“ laikančiomis politinėms jėgoms ar savo tautai, kuri Dainų šventėse žygiuoja su lietuviškais tautiniais drabužiais.
P.S. Ar nepasigedote Dainų šventėje „Kad giria žaliuotų“ mūsų miškus baigiančio iškirsti aplinkosaugos ministro liberalo Simono Gentvilo, kuris Lietuvos himną giedojo prie širdies priglaudęs ranką?
