Ligita Juknevičiūtė
Kaskart sėsdama rašyti Graikijos dienoraščių, prisimenu, kad dienoraščiai lydi mane nuo paauglystės. Ir vėliau daug rašiau. Kadaise su Remigijum Ruokiu kūrėm laidą „Klajūnų dienoraštis“, tai buvo nepaprastai smagi patirtis ir malonė keliauti po pasaulį ir filmuoti jį, pasakoti mūsų nuotykius su ironija, o ne pastatytu reikšmingu balsu, kaip tuomet jau pradėjusiose eteryje rastis gyvenimo būdo laidose. Mes su Ruokiu visada norėjom būti kitokie, tokie truputį kreizi, kaip tas garsusis Tyntos šokis, kuris tapo visos mūsų kartos išgyvenimų simboliu. O dabar Tyntos nebėra, praeitą savaitę sužinojau, kad ir ši siela iškeliavo į kitus pasaulius.
Tada, 1997, su Ruokiu dviese keliaudami tik stebėjom tuos Vakarus, apie tai, kad kažkur pasilikti gyventi, nebuvo net kalbos. Buvom jauni, Lietuvoje viskas tik kūrėsi, visiems visko reikėjo, taip pat ir televizijose, jautėmės reikalingi ir svarbūs, kas dvi savaites tautai pasakodami apie tai, kaip žmonės gyvena ten, Vakaruose, Švedijoje, Suomijoje, Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, net Egipte buvom pirmasis žurnalistų desantas su kitais lietuviais kolegomis.
Pamenu, kad taip patiko ten, ta šiluma ir neregėto gražumo jūra su akvariumų grožybėm, atrodė, galėčiau ten ir gyventi. Todėl nesistebiu, kad daugybė lietuvaičių susižavi egiptiečiais gražbyliais ir patiki jų meilės pažadais, apakintos tos jūros grožio, juk turbūt tikrai maloniau ir įtaigiau, kai tau meile prisipažįsta tokiose egzotiškose dekoracijose, nei kokio nors tvarto fone. Nors ką aš čia šneku…
Kalbant apie tvartus, reikia pripažinti, kad jie yra puiki vieta romantikai. Mano vasaros kaime buvo tokios gražios ir romantiškos, kad šokiai Strūnaičio kaimo kultūros rūmuose, labiau panašiuose į didelį gražų kluoną ar tvartą, buvo romantiškiausias dalykas, kokį tik esu patyrusi gyvenime. Pats pastatas buvo tvarkingos kaimo trobos formos, kaip ir visi to laikmečio kolūkių ir kaimų kultūros rūmai, kiną rodydavo aktų salėje, o štai šokiams buvo skirtas priestatas lygtai be langų, na, rimtai kaip kokia klėtis, tai ten, kai sutemdavo, diskotekų vedėjai uždegdavo šviesos muziką, spalvotos lemputės mirgėdavo, ir suskambėdavo madingiausi tos vasaros hitai, nuo italų iki „The Queen“, o mes šokdavom laimingi ne ką prasčiau, negu tuo metu jaunimas šokdavo kur nors Santorinyje ar Monake. Gal net ir geriau, sveikiau, nes nebuvo jokio baro šalia, beveik niekas nesisvaigino, visi buvom blaivūs ir sąmoningi, todėl išgyvendavom savo paauglystę ryškiai ir aiškiai, be jokių papildomų dirgiklių. Tai eilinį kartą įrodo, kad laimė yra ne išorėje, kad tu gali būti laimingas visur. Ypač, kai tau penkiolika ar šešiolika, cha cha cha.
O dabar mes Graikijoje galėtume irgi kas vakarą eiti linksmintis, bet kažkodėl to visai nereikia. Gal kad norisi tiesiog stebėti gyvenimą, jūrą, mėgautis ramia dienų tėkme, o gal tai ir yra ta garsioji branda ar, kaip dabar madinga sakyti, amžėjimas. Nes senatvė yra negražu. Panašiai, kaip sakyti, Dievas yra ne cool, geriau sakyti Visata.
Negaliu, kaip juokinga. Amžėjimas. Kaip gyvena tavo tėvai? Gerai, ačiū, amžėja, bet nieko, iki visiško išnykimo kosTmose dar toli, taigi, tikiuosi, jei Visata leis, dar pagyvens.
Praėjusi savaitė buvo nuostabi, nes turim svečių, Artūro Pozdniakovo vaikų, tad tas jo šeimos buvimo šalia jausmas užpildo kasdienybę nepaprasta palaima ir ramybe. Savo svajonėse ir meditacijose aš matau visus mylimus žmones, gyvenančius kaip Kardašianai dideliame name ar namų valdoje, su baseinais ir jūra šalia, tokioj komunoj, kur visada rasi mylimą žmogų kažkur netoliese. Tai šiu metu yra mano stipriausia intencija, nes buvimas rojuje be mylimų ir artimų žmonių neturi prasmės, tik tada, kai gali tuo gėriu pasidžiaugti, pasidalinti, jis suskamba savo tikrąja prasme ir grožiu.
Štai ir užvakar, paskutinę viešnagės dieną, pasiūliau Artūro sūnums nuvažiuoti vakare į senąjį Korintą, pamatyti Apolono šventyklą ir Korinto kalną. Vienas Artūro sūnus Aleksandras Pozdniakovas yra garsus Suomijoje smuikininkas, kitas yra kietas verslo konsultantas Thomas Pozdniakovas, abu labai žavūs ir charizmatiški. Nuvažiavom ten ir pataikėm į didžiulę šventę , panigiri, kai graikai švenčia šv. Petro ir šv. Povilo dieną, visą naktį veikia bažnyčios, o po bažnyčios graikai linksminasi Korinto miesto, kur šie šventieji apaštalavo, aikštėse, šoka, bendrauja, klauso muzikos ir valgo daug kiaulienos. Tokia lietuviškų Petrinių šventė, į kurią mes visai netikėtai pataikėm. Tikėjausi pamatyti tuščią senąjį Korintą, tyloje pasigrožėti Antikos griuvėsiais, o pakliuvom į sausakimšą miestelį, kur vos radom kur prisėsti ledų.
Gyvenime turi būt pasirengęs tam, kad visada viskas gaunasi kitaip, nei tikiesi ar galvoji. Bent jau man. Ir kuo sudėtingesnė ar neaiškesnė situacija, kuo labiau tenka pasitikėti Dievu ir Jo vedimu, tuo geriau ir netikėčiau viskas išsisprendžia.
Taigi, vaikinai buvo sužavėti, jie maudėsi muzikos ir žmonių sraute, energijoje, o mes su Artūru irgi buvom patenkinti, kad jaunimui smagu, šypsojomės kaip kalakutai išdidūs, kad štai į kokį grožį pakliuvom.
Grįžtant namo, paklausiau vyrų, kas jiems vaikystėj skaitė pasakas? Abu choru sušuko, kad Artūras. Ir dar prisiminė, kad jis juos rytais žadindamas į mokyklą masažuodavo nugarą, rodydamas, kaip eina drambliai, o kaip skruzdėlės. Suprantat, vaikams nesvarbu, kas mes pagal profesiją, ar jie gali mumis didžiuotis, jiems svarbiausia, kad mes jiems liktume tėvais, kurie vaikystėj juos mylėjo ir jais rūpinosi. Nors mums atrodo atvirkščiai, kad mes turim arti, sunkiai dirbti, aukodami buvimo su šeima laiką pinigams, užtikrinti jiems kažkokią ateitį, sukurti taip vadinamą pagrindą po kojomis. Pagrindas po kojomis yra mūsų meilė ir dėmesys, o su tokiu pagrindu vaikai jau yra pasiruošę eiti į gyvenimą ir jame surasti savo vietą.
Beje, apie tą vietą. Neseniai žiūrėjau video, kur kažkoks blaivybės koučeris aiškina, kodėl žmonės geria alkoholį. Pasirodo, dauguma tų geriančių tai daro todėl, kad suvokia, jog yra nerealizavę savo tikrojo pašaukimo. Jie kažką veikia gyvenime, bet giliai viduje jaučia, kad tai ne jų svajonė, ne jų pašaukimas, ne jų kelias. Kad šį tikrąjį pašaukimo balsą nutildytų, jie svaiginasi, o išsiblaivę vėl gyvena su nerimu, nes supranta, kad apgaudinėja save.
Ar tai tiesa? Manau, kad taip. Kiek iš mūsų turim prabangą ar sąmoningumo daryti tai, ko trokštam? Tai, apie ką svajojom vaikystėje? Kiek slapta suvokia, kad turi nerealizuotų talentų? Kad nori pažinti Dievą ar išvykti, tapti rašytoju ar filosofu? Ir kiek realiai gyvena taip, kaip norėtų ar kada nors svajojo? Įtariu, kad labai nedaug, todėl ir svaiginasi žmonės masiškai, kad tik nereikėtų apie tai galvoti ir ką nors keisti. Ir tik priėję ribą, ligos, emigracijos ar skyrybų kančią, susimąstome ir kančios padedami išsivaduojame, išdrįstame pradėti daryti tai, kas atrodė neįmanoma, per sunku, gėda, nepatogu ar tabu.
Tik, štai, klausimas, kas yra tas pašaukimas, dėl ko mes gyvenam, koks tas mūsų tikslas? Tai sunkiausias ir lengviausias klausimas. Kad į jį atsakytume, turim išmokti būti ramiais ir laimingais iš principo, nuraminę mintis, blaivūs ir susikaupę, tada ateina atsakymai, tada išmokstam pasakyti „ne“ kitų primestiems gyvenimo šablonams, patarimams, įsivaizdavimams, kaip reikia gyventi. Nes patarinėti visada lengviau, ypač, kai pats nežinai, ką daryti su savo gyvenimu.
Galvoju, o koks tas mano pašaukimas? Rašyti? Tapyti? Gydyti kitus savo rašiniais ir buvimu šalia? Vaikystėj mano mama svajojo, kad aš tapčiau gydytoja, o mane net purtė nuo tokios minties.
Šiandien aš jaučiuosi būtent kaip gydytoja, nes man patinka per bendravimą suteikti kitiems laimės ir ramybės, rūpinti kitais. Vaikai toli, bet man smagu kasdien už juos melstis, lepinti juos, kai atvyksta čia, rūpintis Artūru, Zorba, šunimis, čia atvykstančiais žmonėmis, savo stovyklautojomis, svečiais iš Lietuvos, smagu kalbėtis su kaimyne ukrainiete ir ruse, matyti, kaip joms gera išsipasakoti, pasijusti laisvai, smagu po savo straipsniais skaityti padėkas, žinoti, kad ties rašiniai kažkam reikalingi ir gal net gydo.
Kabalistai sako, kad ateityje išliks tik kelios profesijos – tos, kurios padės žmonėms tiesiog gerai jaustis. Kada mes jaučiamės geriau? Kai žinom, kad esam mylimi, kai jaučiam vienybę su Dievu ir kūrinija, kai esam ramūs.
Padėkim vieni kitiems, jei tik galim. Tik pirmiausia padėkim sau patiems, sąžiningai pažindami save ir melsdami, Viešpatie, suteik MAN reikiamų dorybių išlikti ramybėje, meilėje, sveikatoje, viltyje, tikėjime ir pasitikėjime Tavim iki galo. Nes jei pats esi piktas ir tuščias, jautiesi auka, kuriai kažkas kitas vis turi kažką duoti, tuomet nieko negali duoti kitiems, tik tuščius patarimus ir kritiką.
Aš nuo tokių bėgu ir jų vengiu, nesiūlau pagalbos, nes kiekvienas turi pats subręsti pokyčiams ir išgerti savo kančios taurę iki dugno, kad nubustų ir pradėtų sąmoningai gyventi, bent jau perskaityti reikiamas knygas, investuotų į žinias, jei tai, kas buvo Dievo duota už dyką, yra iššvaistęs, pragėręs ar pravalgęs, kad pradėtų medituoti, ir į stovyklą mintyse kviečiau tik tas moteris, kurios atvyks iš noro būti, gauti žinių, maudytis gerume ir bendrystėje, o ne mokyti mane ar kitus, kaip gyventi.
Man šiuo klausimu labai pasisekė, ir jums linkiu visada, kai kyla noras kritikuoti ar mokyti kitus gyventi, paklausti, ar aš jau sudėliojau savo stalčiukus, ar išsivaliau savo sandėliukus, ar išsiploviau langus ir širdies kerteles nuo pykčio, savigailos, pagiežos ir nepasitenkinimo, kad eičiau į kito žmogaus širdį ir gyvenimą su savo purvina šluota? Jeigu atsakymas neigiamas, tada geriau užsiimti savo reikalais ir dvasios lobynų beigi šiukšlynų revizija.
Visiems geros dienos, būkim ramūs ir palaiminti.
