Ligita Juknevičiūtė
Dar viena savaitė pralėkė, svarbi savaitė, su daug įspūdžių ir emocijų.
Pirmiausia, pasibaigė mano moterų sveikatos ir blaivybės stovykla. Visas dienas jaučiau begalinį džiaugsmą ir dėkingumą Dievui, kad tos moterys čia atskrido. Tai buvo tikra dovana, nes mus jungė kažkokia sielų seserystė, meilė, ramybė ir abipusė šiluma. Jos išgirdo mano kvietimą , o tada aš pasistengiau įvykdyti viską, kas buvo pažadėta.
Be visokių maudynių, mankštų, tapybų, kelionių ir masažų, turėjom dar ir poezijos vakarą graikų poeto Angelio Sikeliano viloje čia, Ksilokastro pakraštyje, kur jis dvidešimto amžiaus pradžioje gyveno su savo žmona amerikiete šokėja Evelina Palmer, kur rinkdavosi graikų, Europos, Amerikos intelektualai, rašytojai, taip pat ir Nikos Kazantzakis, romano „Graikas Zorba“ autorius, Angelo Sikeliano draugas, čia viešėdavo. Jiedu buvo net išėję į 40 dienų piligriminę kelionę apmąstymams ir Dievo paieškoms po Graikijos šventas vietas.
O dabar mes, devyni lietuviai, šioje viloje sėdėjom ir skaitėm Juditos Vaičiūnaitės eiles „Keturi portretai“, apie keturias Odisėjo moteris, kurias jis mylėjo, o gal ir ne, keliaudamas ilgus dvidešimt metų namo pas žmoną Penelopę po Trojos karo.
Visada truputį paverkiu, skaitydama ir klausydama, kaip kitos moterys skaito šias eiles, nes taip gražu ir tiesiai į širdį, nes mes, moterys, esam visos ir viskas, ką Dievas leido patirti ir išgyventi gimstant moterimi…
Na, patys pajuskite tą grožį, tai tik vienas iš keturių portretų, apie Kirkę, pavertusią Odisėjo vyrus kiaulėmis, beje, gal nuo to atsirado posakis apie tuos atseit visus vyrus kiaules, kas yra, žinoma, nesąmonė, nes mes vieni be kitų juk negalim ir neturim būti čia… Tas eilėraštis, mano mylimiausias, apie tai, kad meilė yra tai, ko negali sulaikyti, nes jeigu myli, tai ir paleidi, ir linki visada kitam tik laimės ir laisvės… O kitus eilėraščius rasit internete.
Judita Vaičiūnaitė
Kirkė
…ir laikas nejuntamai bėgo…
Atleisk man, juk jie – tiktai kiaulių banda.
Aš genu juos prie lovio į tvartą.
Bet jeigu tau liūdna,
statistais jie sės apie sukamą iškilmių stalą…
Ir taurių pirmykštė giesmė, ir sumirgę deglai
drums hegzametro tvarką,
ir pajuoka šviečiančios akys atgis
antikinėj mano statuloj…
Bet, ugniai užgesus, trikojis nutils.
Užkeikimai apmirs.
Rankos pačios išmes užnuodytą puodą.
Ir Kirkė paklus pačiam įstabiausiam…
O tu… Tu lunatiku eisi
į šaukiančią šviesą, į puotą.
Jėga aš tavęs nelaikysiu.
Išplauk, jei pabūgai užrūstint likimą,
nukirpti siužeto raudoną siūlą…
Dedu į kelionę tau vyno maišus.
Savo išmintį, savo švelnumą pasiūlau.
Skiedrinis laivas nuneš tave
prie uolų nesurandamos, niekad nebūtos Itakės.
O kad nematytum,
kaip liūdesiu spindi didžiulės išdidžios akys,
nematoma aš su tavim atsiskirsiu.
Buvau aš vaišinga. Ir žodį tesėjau.
Keistuolis, atsižadėjęs manęs.
Vienintelis mano…
Aš myliu tave, Odisėjau.
Mano studijų laikų draugė, poetė ir mūza, o dabar jau ir Tiktoko žvaigždės Audriaus Skačkausko šuniuko Lapės mama, kaip ją pavadino mano dukra, chi chi, Aušra Skačkauskienė, mūsų stovyklautoja, atvykstanti čia jau trečią kartą pailsėti, irgi skaitė savo poeziją… Viskas buvo taip stebuklingai tyra ir gražu, net mus aptarnavęs vilos darbuotojas jaunas vaikinas, prisipažino, kad nors nesuprato nė vieno žodžio, jam labai patiko tas vakaras. Vila oficialiai dar nedirba, tik viešbučio restoranas, tad mes buvo vieni, palaiminti mėnulio pilnaties šviesoje ir cikadų čirpime.
Tada buvo paskutinė stovyklos diena, su moterimis atsisveikinom kaip su geriausiomis draugėmis, kai kurios liko čia dar pailsėt, apsistojo pas mūsų apartamentų šeimininkę graikę Christiną mūsų name, nes labai norėjo patirti tą graikišką svetingumą, o kitos išskrido, kas į Austriją, kas į Ameriką, o kas ir į Santorinį… O mes išskridom į Lietuvą. Po devynių mėnesių pertraukos. Mano dukra baigė mokyklą, tad norėjau ją pasveikinti ir sudalyvauti iškilmėse, sutvarkyti kai kuriuos reikalus, susitikti su brangiais žmonėmis.
Vilnius pasitiko tamsus, nes buvo naktis, oro uosto nepažinau, viskas kitaip. Laimei, taksistas antrą valandą nakties mus paėmė ir nuvežė į Antakalnį, kur draugė leido apsistoti jos tik ką įrengtame namuke, paruoštame nuomai. Nuostabiai jaukiai ir tyloje praleidom pirmą naktį, tada kitądien ėjom į miestą, Artūras Pozdniakovas susitiko su savo pusbroliu Igoriu, o mes su mama ėjom į iškilmes. Miestas buvo pilnas abiturientų su tėveliais, princesių ir princų su gėlėmis, pasipuošusių ir švytinčių, pilnų vilties ir džiaugsmo, jaudulio, nes baigė mokyklą.
Eidami pro Bernardinų sodą, apsidžiaugėm, kad jau veikia Rotonda, prisėdom. Bet dešimt minučių niekas nepriėjo, o tada jau reikėjo eit į susitikimą, tad likom be kavos.
Stebėjau netoliese sėdinčią šeimą: mama, dukra ir tėtė šventė dukros abitūrą. Buvo pirma valanda dienos, mama gėrė šampaną, dukra – oranžinį aperolį, o tėtis alų. Graikijoj net vakarais savaitgaliais mieste beveik niekas negeria alkoholio, o Lietuvoj jau pirmą valandą dienos šeima sėdi ir svaiginasi, nes negi švęsi dukros abitūrą blaiviai, ar tu koks ubagas, negali kokteilio nusipirkti, ar nesidžiaugi tokia proga ir negali atšvęsti, maždaug taip turbūt mums yra įkalta nuo amžių amžinųjų.
Taip, pasakysit, aš esu zanūdiškai priekabi dėl to alkoholio, galbūt, bet negaliu to nepastebėti, kontrastas su Graikija alkoholio klausimu toks ryškus, kad nori nenori tenka tai pastebėti ir pripažinti. Ir pas mane į blaivybės stovyklą atvykę moterys, kai išėjom į miestą, nustebo, kad beveik nematė ant staliukų kavinėse alkoholio, tik kava visur, vanduo, kola… Jokių vyno butelių ar alaus bokalų, geria čia dažniausiai turistai, na, ir mūsų lietuviai, o graikams to nereikia. O lietuviams reikia. Nes kaip radom, taip palikim. Nes per sunku gyvent blaiviai Lietuvoje, o tada ir kitur, kur išvykstam, svaiginamės, taip jau esam užprogramuoti turbūt, kitaip to paaiškinti negaliu.
Tada buvo abitūros iškilmės, ėjom vakarieniauti su dukros draugėmis. Jos paklausė, ar galės pasiimti kokteilių. Pasakiau, kad aš esu už blaivybę, todėl ne, draugės gali pasiimt, jei labai nori ir tėvai nedraudžia, bet dukros paprašiau to nedaryti. Mergaitės, jau pilnametės, lengviau atsikvėpė, kad aš tokia griežta, ir patenkintos gėrė natūralias apelsinų sultis. O, beje, Lietuvoj juk galima pirkti alkoholį nuo dvidešimties, vis dar, ar ne, gerai, kad prisiminiau, cha cha, vadinasi, aštuoniolikmetėms negalima.
Tada kitą dieną susitikom su draugais, jie pasakė, kad po Nato susitikimo liepos pradžioj gali būt rimtesnis veiksmas iš Rusijos pusės link mūsų ar Lenkijos, nes visos Nato valstybės ruošiasi siųsti instruktorius į Ukrainą. Nuo instruktorių prasidėjo ir Vietnamo karas, patikino jie. Sėdėjau ir norėjau verkti. Aptarėm, ką darysim, jei jiems tektų išvykti. Jei šitie rašiniai išliks kažkur kažkada ateityje kaip rankraščiai, tai bus vienas iš daugybės mūsų laikmečio įrašų apie mūsų nuotaikas ir prielaidas, kas mūsų laukia.
Aš labai noriu tikėti, kad žmonija ras taikų šio etapo konfliktų sprendimą, noriu tikėti, noriu tikėti, bet nelabai gaunasi. Tad pažiūrėsim, kas bus. Dar susitikom su mano vaikystės drauge, jaukiai pasėdėjom Belmonte.
Dar sekmadienį pasveikinom vieną puikų Joną su Joninėm, ten dar pakalbėjom apie tai, kas mūsų laukia, lietuviškai pasiginčijom ir padiskutavom, kaip šeimoje. O tada išėjom į miestą dar, jaučiau, kad šitas miestas man nebekelia beveik jokių sentimentų, nes vaikai užaugo, abu lygtai bus užsieniuose, o mano gimtieji Šiauliai visada bus gimtieji, ne Vilnius, na, dar kaimas Švenčionių rajone, kur prabėgo gražiausios vasaros.
Vilnius jau buvo kažkoks sustingęs, lyg butaforinis, apsiniaukęs, ištuštėjęs prieš Jonines, visi šventė kažkur rajonuose, prie laužų ir ežerų. Žmonės kėlė nuotraukas laimingi, su vainikais ant galvų į feisbukus, o aš galvojau, kodėl mums taip svarbu feisbuke pranešti, kad mes ok, kad mes gražūs ir laimingi, gal patys tuo netikim, kol kas nors nepalaikina ir neparašo komentaro, kad vau?
Prieš miegą galvojau apie Zorbą, akyse stovėjo jūra ir mūsų pakrantė, sakiau, Viešpate, leisk mums laimingai sugrįžti į Graikiją, pas Zorbą, kurį tuo metu prižiūrėjo Aušra, o vedžiojo kovos menų čempionė Audronė, nes tokį šunį nulaikyti ne juokas, tad ačiū Audronei už pagalbą…
Anksti ryte išskridom į Graikiją, ir kai išlipau iš lėktuvo Atėnuose, iš laimės ir jaudulio apsiverkiau. Viešpatie, saugok Lietuvą ir visą pasaulį, padėk mums oriai ir saugiai išgyventi tai, kas mums skirta. Visiems linkiu gražios vasaros ir ramybės.
