Ligita Juknevičiūtė
Tiek daug visko įvyko per savaitę, kad nežinau, kaip atsirinkti, ką reikia aprašyti.
Viskas svarbu ir labai stipru. Daugybė jausmų ir patirčių, nes tai ne tik ta savaitė, kad suskrido į sveikatos ir blaivybės stovyklą moterys iš viso pasaulio, bet ir priešpilnis. Siaučia įvairios emocijos, nuotaikos, vyksta lūžiai santykiuose, kažkokie karminiai atpildai už gerus ir nelabai dalykus, išbandymai, kai esi tikrinamas, kiek esi tikras.
Jeigu tie išbandymai skausmingi, vadinasi, reikia peržiūrėti savo elgesį praeityje, galbūt kažkur norėjai pavaidinti geresnį arba tikėjais, kad pavyks sugudrauti ir niekas nesupras, kad gudrauji, net pats save įtikinai, kad esi teisingas ir teisus, bet atėjusi kančia smogia taip stipriai, kad tenka pripažinti, nuo savęs niekur nepabėgsi, neišvažiuosi, neišskrisi, kad prieš dieviškus dėsnius nesugudrausi, ką pasėjai, tą ir pjausi.
Taigi atskrido į stovyklą moterys iš Amerikos, Austrijos, Anglijos ir iš Panevėžio. Suskaičiavom, kad Lietuvoj gyvenančių beliko trečdalis, kiti jau užjūriuose reziduoja, jei tokiais tempais ir toliau, liks Lietuvoj tik saujelė ultrapatriotų, pasiryžusių likti brangioje Tėvynėje iki galo, tik, va, kas tas galas, nežinia.
Net du mano pažįstami vyrai Lietuvoje pastarosiomis savaitėmis prarado keliems mėnesiams teises, nes pažeidė kelių eismo taisykles. Vienas greitį viršijo, kitas lenkė per dvigubą juostą. Galvoju, kodėl Indijoje visi važinėja kaip nori, praktiškai beveik be taisyklių, ir nieko, gyvuoja valstybė. Na, bet grįžkim į Graikiją.
Mes su moterimis maudomės, valgom sveiką maistą, darom penkis Tibeto pratimus, pravedžiau sveikatos meditacijas. Meditacijų metu tai viena, tai kita užmiega, labai dėl to džiaugiuosi, nes tai reiškia, kad pavyko atsipalaiduoti ir nurimti, o tada ir užmigti nesunku. Buvom turguj, moterys nusipirko vaisių ir daržovių, stebėjo vietinius, kokie jie draugiški ir atsipalaidavę, nieko nekiša per prievartą, nesupranta, kas yra derybos, nes kai perki iš jų, dažniausiai dar įmeta magaryčių. Todėl, kai būsit Graikijoje, nesiderėkit, jie per daug orūs, kad nupigintų savo darbą ar prekę, bet per daug draugiški, kad neparodytų širdies ir dosnumo. Todėl jei kažką iš graiko perki ar imi kokią paslaugą, jis labai nuoširdžiai padėkoja ir niekada neatsisako padėti. Bent jau mūsų miestelyje.
Štai išėjom į miestą su moterimis po vakarienės, pakeliui uosto amfiteatre moterys susėdo paklausyti kažkokio vaikų koncerto, tada nuėjom pavalgyti ledų. Jau grįžusi namo viena vilos gyventoja apsižiūrėjo, kad neturi rankinės. Skambina man, sako, bėgu į taverną ir į miestą, kažkur palikau rankinę. Aš šokau į mašiną, nulėkiau į amfiteatrą, ten jau tuščia, naktis, po vidurnakčio. Važiuoju į ledainę, ten irgi nėra rankinės. Mūsų draugai iš tavernos Peri Anemon irgi jau skambina į teatrą, kuriame vyko koncertas, suranda reikiamus žmones, paaiškėja, kad jie vakarieniauja netoliese. Tada tie ateina, atrakina teatro pagalbines patalpas, gal rankinė su visokiais daiktais atsidūrė tarp rekvizito? Ne, nėra.
Žodžiu, lakstėm po miestelį ir skambinėjom iki dviejų nakties. Rankinės nėra, o ten piniginė, eurai, kortelės, na, labai nemalonu. Grįžus namo peržiūriu nuotraukas, nusiunčiu rankinės savininkei foto, kur matosi, kad ledainėje ji sėdi su rankine ant peties, vadinasi, parėjo namo su ja, nepasikabino ant kėdės, ir niekas tos rankinės nepavogė ar nepaėmė.
Moterys naktį dar kartą apžiūri vilą ir rankinę visgi randa. Pasirodo, mūsų draugė parėjo namo, pakabino rankinę savo kambaryje ant spintelės, tada nusiprausė ir ant jos užmetė rankšluostį. Taip gerai užmaskavo, kad ohoho. Tik sukėlus ant kojų visą namą pavyko tą slapukę rankinę surasti, o mums visiems tai tapo kantrybės ir draugystės patikrinimu, nes rankinės paieškoms pasijungė visi, kas dar nemiegojo. Be pykčių, burbėjimo ir nepasitenkinimo.
O išvada ir pamoka gavosi viena. Visada, kas beatsitiktų, pirmiausia reikia nusiraminti ir apsižiūrėti, nes ramybės būsenoje dažniausiai paaiškėja, kad visi sprendimai yra labai arti, tavyje pačiame, kaip ta rankinė kambary po rankšluosčiu, tereikia ramiai apsidairyti arba įsiklausyti į save.
Bet kokioj situacijoj, net labai nemalonioj, reikia paklausti savęs, ką aš padariau ne taip, kad gaunu tokią patirtį ar nemalonumą? Skambina sena draugė, guodžiasi, kad ją bendra pažįstama apkalbėjo, girdžiu jos balse įsižeidusios aukos gaideles. Sakau, ok, o dabar klausyk. Aš žinau, ką tu padarei aną vasarą. Na, gerai, rudenį, bet nenorėjau apie tai kalbėti, kol pati neužvedei pokalbio. Aš žinau, mes visi žinom, kad tai tu apšmeižei tokią ponią, irgi mūsų draugę, X. Juk tai tu tąsyk taip išvartei situaciją, kad atrodytum auka, nors iš tiesų pati tą situaciją ir sukūrei, ir dar apšmeižei mūsų bendrą draugę. O dabar skundiesi, kad gauni tą patį?
Draugė žiopčioja, bando teisintis, meluoti, išsaugoti aukos statusą, išsaugoti iliuziją, kad yra teisi, kad yra balta ir pūkuota, tik tas pasaulis toks neteisingas, tie kiti žmonės tokie bjaurybės…
Nemalonūs tokie pokalbiai, kai reikia traukti skeletus iš spintos, daug smagiau būtų, jei tie skeletai ten ir liktų, bet jie, bjaurybės, vieną dieną vis tiek barškėdami iškrenta, jeigu pats nenori jų ištraukti ir apvalius juos gražiai palaidoti.
Mes gaunam atgal visko lygiai tiek, kiek patys sukuriam savo elgesiu ir net mintimis. Per didelis susireikšminimas ir noras būt teisuoliu atveda į situacijas, kai pasijunti tuščia vieta. Per didelis noras būt angelu atveda į tavo gyvenimą aukas ir manipuliatorius, kurie užvožia per tavo ego kaltinimais, kad esi nedraugiškas, jei tik nustoji sekundei tą angelą žaisti. Patys artimiausi ir mylimiausi gali vieną dieną pareikšti, kad nebenori tavęs matyti akyse. Ir jeigu tu tikrai juos myli ir pasitiki Dievu, priimi tą situaciją irgi su meile, nes vienintelis, kas visada myli mus besąlygiškai, yra Dievas. Ir jis nenori, kad tu turėtum kitų dievų, kad tikėtumei iliuzija, nes tikra yra tik ta besąlyginės meilės būsena mūsų viduje. Viskam. Jei pavyks ją bent retkarčiais pajusti, vadinasi, žinot, ką reiškia būti Dievu. Ką reiškia būti jo dalelyte.
Susėdam su moterimis tapyti. Kai kurios tai daro pirmą kartą gyvenime, nes visą gyvenimą tiki, kad piešti nemoka. Nutapo jūrą, sodą, medį ir viena vos ne iki ašarų susinervina, nes nepatinka rezultatas. Sakau, mieloji, jeigu tu manai, kad negražiai nutapei, tai žinok, kad darei tai, kad pabūtum kūrėja, o ne kad gautum įvertinimą ar pažymį kažkokį iš mūsų. Kūrėjas sukūrė zebrą. Ar zebras yra negražus, nes dryžuotas? Nes ne toks, kaip žirgas? Todėl ir tu, Dievo vaikas, dabar nutapei savo unikalų darbą dėl to, kad norėjai pajusti kūrybos džiaugsmą. Nevertink jo, tiesiog pabūk ta, kuri kuria, kuri jaučia savo unikalumą, nes irgi yra Dievo kūrinys.
Tada visos atsipalaiduoja, pasidžiaugiam, kad pavyko išeiti iš vertinimo būsenos. Kad pavyko tiesiog būti. Nes mes nuolat vertinam, save ir kitus, kritikuojam… Nes viduj verda amžinas nepasitenkinimas savim ir gyvenimu. Išmokę nurimti ir priimti save, medituojant, stebint save, be alkoholio pagalbos, nustojam kritikuoti save ir kitus, nes ramus, savim patenkintas žmogus nenori žaloti savęs blogomis mintimis ir žodžiais apie save ir kitus.
Visiems linkiu ramybės ir harmonijos, vasara įsibėgėjo, skirkim ją buvimui saulėje, šviesoje ir viltyje. Tiesiog buvimui.
