Ligita Juknevičiūtė
Šiandien ryte išėjom su Zorba pasivaikščioti, jau tikrai karšta, rodo internete net virš trisdešimt laipsnių, jūra irgi kažkaip staigiai sušilo, gerokai virš dvidešimt, taigi maudytis tikras malonumas. Tiesa, mes jau čia esam išlepę ir galim sugebėt pasiskųsti, pavyzdžiui, dėl to, kad vanduo ne krištolo skaidrumo arba kad buvo maudantis medūzų, tikrai galim, jei tik norim, bet bent jau aš stengiuosi to nedaryti.
Taiga, nuėjau prie jūros su Zorba, o ten vanduo neskaidrus, nešvarus, įbridau, pastovėjau ir persigalvojau, ai, sakau, nesimaudysiu kol kas. Bet tada prisiminiau, kad noriu parašyti straipsnį, kad noriu geros dienos pradžios, noriu įkritus į jūrą pasikelti vibracijas, padėkoti už tą laimę ir geros nuotaikos pradėti dieną. Sakau, paeisiu dar pajūriu, gal ten vanduo švaresnis. Paėjėjom su Zorbiuku tolyn, ir vos už dvidešimties metrų vanduo jau buvo krištolinis, išsimaudžiau, pameditavau vandenuke ir grįžau laiminga namo gyventi gyvenimo.
Nesijuokit, šį epizodą aprašau ne iš neturėjimo ką pasakoti. Man jis yra metafora mūsų kasdienybės, renkantis sąmoningą gyvenimą, geras mintis ir kuriant tokią realybę, kokią patys pasirenkam. Visada ir viskame galime paieškoti, paėjėti mintimis tolyn minčių jūros pakrante, atrasti teigiamas puses bet kurioj situacijoj ir už tai padėkoti.
Štai dabar perskaičiau Birutės Jakučionytės knygą „Moteris iš raudonos Audi“. Tai knyga apie jos santuoką, apie laimės paieškas ir bandymą labai sudėtingom ekonominėm ir psichologinėm sąlygom Lietuvoje susikurti gerbūvį ir trokštamą šeimos pilnatvę. Skaitau, kaip Birutė išsikėlė sau tikslą ištekėti, dirbo su savo asmenybe, susirado vyrą, taip taip, pati susirado, sunkiai dirbo, tiesiog arė, pirko namą, statė visokius priestatus, klėtis, kaip klampojo per pusnis ir gimdė keturis vaikus, kaip skausmuose raitydamasi ėjo į darbus ir neleido sau ir kitiems savęs gailėti ar ko nors gailėtis.
Galvoju, viešpatie, ir aš dar įsivaizdavau, kad gyvenime patyriau kažkokių sunkumų ir išbandymą? Taigi mano gyvenimas, galima sakyti, buvo kaip princesės, nors irgi skyriaus, liejau ašaras ir visokių bajerių gyvenime turėjau. Ir tada prisimenu, kad Birutė augo daugiavaikėj šeimoj, tėvai nuo mažens juos mokė ir dirbti, ir statyti namus, ir tiesiog niekada savęs negailėti.
Lietuvoj daugelis įpratę su užuojauta žiūrėti į tuos „iš kaimo“ ir dar daugiavaikius, o štai, pasirodo, tas gyvenimas didelėj šeimoj kiek privalumų duoda, kokias stiprias asmenybes ir charakterius užgrūdina ir paruošia gyvenimo iššūkiams.
Taigi, kas bebūtų, jeigu jau renkamės sąmoningą gyvenimą ne aukos būsenoje, o dėkingume, turim nuolat sau ir kelti tokią užduotį. Nepavydėti kitiems, neapkalbinėti, nekritikuoti kitų, o ypač savęs, tiesa, pažinti save ir dirbti su savim būtina, bet tai ne tas pats, nuolat ieškant teigiamų pusių savyje ir kituose. Viskas yra tik mūsų pačių atsakomybė, pasirinkimai ir realybė, į kurią ateinam su tam tikru mąstymu.
Tikrai tai nėra paprasta, bet visada sau priminkit, kad jeigu kyla noras skųstis, tai tik dėl to, kad renkatės tam tikras mintis ir gyvenimo būdą. Niekas niekam nieko neskolingas, o jei paskolinot pinigų nepatikimam žmogui, taigi patys paskolinot, neatėmė, tiesa? Jeigu nervina vyras, juk pati tokio norėjot. Negalit niekaip numesti svorio ir nervina tas vaizdas veidrodyje, taigi juk patys daugiau valgot, geriat, sėdit prie kompo, negu judat ar mankštinatės.
Nervina paslauga, kurią nekokybiškai atliko kažkas, taigi patys ją pasirinkot, atėjot į tam tikrą parduotuvę ar įstaigą. Nervina vaikai? Tai buvo jūsų lūkesčiai dėl jų, o ne jų pažadas, kad juos atitiks. Nervina valdžia ar valstybė? Patys čia gimėt ir gyvenat, niekas netrukdo eiti piketuoti arba išvykti, jeigu suvokiat, kad viską išbandėt.
Nervina, kad kiti gerai gyvena ir daugiau uždirba? Pabandykit patys taip dirbti, netgi tą patį, ir pasakykit, ar taip jau paprasta, kas trukdo?
Nervina neatsakingi giminaičiai, švaistantys pinigus, tavo nuomone, nereikalingiems dalykams? Jie tau nieko neskolingi, jeigu jie nori, gali ir į mėnulį skristi, kas tau trukdo daryti tą patį ir nervinti kitus?
Nervina kvailas darbdavys, kuris jūsų nevertina? Taigi pats eini į tą darbą, varu niekas nevaro. Nervina sėdėti be pinigų? Gal pats renkiesi patingėti, nedirbti su savim, nesikonsultuoti su protingesniais, netobulėti ar neišsiaiškinti, kodėl sustojo pinigai.
Patinka būti auka ir skųstis? Tavo pasirinkimas, kol tokia būsena tenkins, tol joje ir būsi, o jei pradėsi keisti mintis, teks labai rimtai su savim ir savo gyvenimu padirbėti. Savo, ne kitų.
Neseniai įdėjau feisbuke tokio indų milijardieriaus Sohan Roy nuotrauką, jis toj nuotraukoj medituoja vienoj Indijos šventyklų. Susikaupęs ir ramus. Vienas turtingiausių pasaulio žmonių, turintis žmoną, tris dukras, sėkmingus verslus, labdaringą veiklą, kūrybinius projektus, jau pabuvojęs ir ant Forbes viršelio, sėdi šventykloje ir medituoja. Kodėl? Todėl, kad jei kasdien savo protui ir kūnui neduosit tam tikros harmonijos ir ramybės užduoties ir pavyzdžio, kas yra laimės ir ramybės būsena, nepasimelsit už save ir artimuosius, už tai, ką manot esant svarbiu, nesusiderinsit savo bangų su Dievu, neapmąstysit, ko norit iš gyvenimo ir Dievo, nepaprašysit to, anksčiau ar vėliau jus užvaldys nerimastingumas, nerimas ir nesąmoningumas.
Manau, tas medituojantis milijardierius man yra geriausia motyvacija kasdien atlikti dvasinę minčių ir jausmų higieną, nes tik pabuvęs laimingas mintyse, viduje, gali su ta laime ir ramybe eiti į išorę, į kasdienybę, stengdamasis tą būseną išlaikyti visą dieną ir stebėdamas save, ar nepuola tarakonai, nusiskundimai, nepasitenkinimas ir noras kitiems, o ne sau, pareguliuoti gyvenimą. Viską pradėkim nuo savęs, tik taip įmanoma pakeisti pasaulį ir realybę, kuri mus supa.
Beje, ir nesinervinkit dėl rinkimų, kiekvienas padarėm arba ne, ką norėjom, tokia ir bus realybė, kurią patys sau susikursim. Aš, pavyzdžiui, nieko beveik nepadariau, nebalsavau, tik laikinau fb tuos, kurie man atrodo sąžiningi politikai, nes manau, kad Europoje nebeliko valstybės , kuri pajėgtų sustabdyti globalistų kurstomus karus.
Kadaise uždara Tarybų Sąjunga sugebėjo suvaldyti Karibų krizę ir per visą savo gyvavimą dešimtmečiais nesukelti trečio pasaulinio karo, nes toj uždaroj Tarybų Sąjungoj visi – nuo Brežnevo iki eilinio kolūkio pirmininko ar partijos sekretoriaus – žinojo, kad kilus karui, nepabėgs niekur, ir nukentės visi. O dabar ir Europoj, ir Lietuvoj, ir Rusijoj, ir Ukrainoj, kas norėjo, seniai tam karui visaip pasiruošė, gal išsilakstė, vaikus į tolimas saugias šalis išsiuntė, arba laiko paruošę lėktuvus evakuacijai.
Beje, kaimynė ukrainietė čia pasakojo, kad pirmieji apdairiausi iš Ukrainos į Šveicariją ir Austriją pabėgo iškart po Maidano, nes žinojo, kad bus ilgas karas.
Taigi, jeigu mūsų, Europos ar Rusijos, elitas savo vaikus jau išsiuntė, arba laiko paruošę lagaminus, vadinasi, garantijų, kad karai bus sutabdyti, nebėra. Todėl šiandien aš tikiu tik kiekvieno iš mūsų asmenine atsakomybe, už mintis, taurius jausmus ir šviesą. Tikiu, kad tik patys kurdami tą šviesą, kur bebūtume, galim sustabdyti tamsiųjų jėgų įtaką. Ko visiems ir linkiu, taikos širdyse ir ten, kur esate. Tepadeda mums Dievas.
