Jonas Ivoška
Blaiviai mąstantiems žmonėms savaime suprantama, kad tai, jog 1% žmonijos valdo 50% planetoje esančių finansinių išteklių, nėra normalu. Nors žmonių gebėjimai gana skirtingi, bet rasti atskirą asmenybę, kuri savo intelektinėmis ar fizinėmis galiomis viršytų 50-ties normalių žmonių (planetoje tokių žmonių daugiausia) intelektines ar fizines galias, nėra realu. Tai liudija, kad visuomenės savivaldos modelis nesiejamas su teisingumo kriterijais.
Tai, jog masiškai žudomi ir luošinami žmonės, kad kažkas iš „karo vanagų“ per žmonių pralietą kraują turtėja iš ginklų prekybos, nėra normalu. Ar tai didžiajai daliai žmonijos nėra suprantama? Žinoma, suprantama. Tai kodėl visuomenė taikstosi su tokiu tariamos savivaldos modeliu, kur dėl niekingos mažumos trokštamo besaikio turtėjimo „pragaru“ verčiamas tūkstančių ir milijonų žmonių gyvenimas?
Man, kaip ir daugeliui kitų, pasakymas, jog geresnės visuomenės valdysenos niekas nesugalvojo (kalbama apie esamą pseudodemokratiją) skamba kaip bailiųjų melas. Užuot prisipažinę, kad mes esame bailūs svetimpročiai, nes nepasitikime savo įžvalgomis, todėl, bijodami ką nors keisti, suokiame apie idėjų stygių. Žinant, kad bailiai niekada nepatiria atradimo džiaugsmo (archimediško „eureka“), mes liekam apgailėtinai atsilikusia Europos provincija, apie kurią kaimynai sužino tik iš besikartojančių „šūvių į savo kojas“.
Ar daug reikia progresyvesnei tautos savivaldai įgyvendinti?
Pirma. Tiesioginei demokratijai suteikime gyvybingumą – svarbiausius šalies gyvenimo klausimus spręskime pagal pilietinės daugumos valią, protingumo kriterijų pagrindu konstituciškai sutvarkę referendumų organizavimo procedūras.
Antra. Laikykimės logiško principo: kas renka, tas ir atšaukia, kas skiria, tas ir atleidžia; konstituciškai nustatykime prezidento, parlamentarų ir vietos savivaldos tarybos narių atšaukimo tvarką, nesibaigus kadencijai, rinkėjų valia, visiškai atsisakius viešiesiems ištekliams nuostolingo apkaltos instituto.
Trečia. Prezidentui, Seimo nariams, Vyriausybės nariams ir teisėjams skiriamas algas susiekime su vidutiniu darbo užmokesčiu šalyje, kad jų pastangos būtų orientuotos į krašto gerovę.
Ketvirta. Vykdomajame valstybės sektoriuje, kuris tvarko viešuosius išteklius, įveskime pilietinę kontrolę ir viešojo intereso teisminę gynybą.
Penkta. Panaikinkime antikonstitucinį (prieštarauja galiojančios Konstitucijos 7 straipsniui) teismo aktų galutinį ir neskundžiamą galiojimą, skatinantį korupcinius santykius, ir įveskime instanciškai baigiamiesiems teismo aktams atitikties Konstitucijai kontrolę.
Šešta. Likviduokime LR Konstitucijos nuostatas šiurkščiai pažeidinėjančią instituciją, klaidingai pavadintą Konstituciniu Teismu (tai ne teismas, nes jam galiojanti Konstitucija nenumatė kaip teismų sistemos teismams vykdyti teisingumą), pavesdami valstybės institucijų atitinkamų aktų (jų projektų) konstitucingumo kontrolę Konstitucingumo priežiūros kolegijai, kuri „įdarbintų“ dirbtinį intelektą ir taip išvengtų žmogiškojo šališkumo dėl tikrinamų aktų atitikties Konstitucijai.
Tai tik fragmentinis naujo visuomenės savivaldos modelio nuostų rinkinys. Gerokai plačiau siūlomi Lietuvos valstybingumo pokyčiai atspindėti naujos LR Konstitucijos projekte, su kuriuo galima susipažinti monografijoje: Jonas Ivoška. „Pilietinės visuomenės teisiniai valstybingumo pagrindai“, 2024 m.
