Ligita Juknevičiūtė
Girdėjau, vienos kandidatės į prezidentus šūkis yra „Su stuburu“. Tai kaip suprantu, Lietuvoj tai tampa retenybe, o tie, kas dar liko su šiuo organu, gali net tapti prezidentais, juk kiškiai narsuoliai nori stipraus vado, patys gal jau nelabai savim pasirūpintų… Juk bestuburiai turbūt?
Aš kartais naršau po feisbuką, skaitydama, ką veikia mano buvę kursiokai, kaip jie mato šiandieninį pasaulį. Gal taip malšinu tų laikų, kada viskas buvo aišku ir visi buvom daugmaž bendraminčiai, ilgesį.
Neseniai savo buvusios kursiokės sienoje perskaičiau jos postą, kuris mane taip sukrėtė, kad jau kelias savaites negaliu jo pamiršti, vis suku ir suku tą epizodą mintyse.
Taigi, gražioji mano kursiokė daug metų dirbo spaudoje, vėliau tapo ryšių su visuomene specialiste ir netgi darbavosi Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus atstove ryšiams su visuomene. Žurnalistikoje tokios karjeros šiais laikais galima tik pavydėti, jeigu nori gerai gyventi, turėti stabilų atlyginimą ir nuolat suktis tarp įtakingų žmonų. Tik reikalas tas, kad geras gyvenimas gali tapti spąstais, kai bijodamas jo netekti, žmogus vis labiau ir labiau grimzta į kompromisų liūną, galbūt tada prasideda kažkokie asmenybės pokyčiai, ir iš drąsaus visuomenės interesą ginančio žmogaus žurnalistas tampa bailiu zuikiu, galinčiu padaryti bet ką, kad tik jo atstovaujamas asmuo ar organizacija išneštų sveiką kailį iš krizinės situacijos, kai pakvimpa nemalonumais.
Piaro mene tai vadinama krizių valdymu, todėl, kai kas nors apsimeluoja ar apsivagia, atstovai ryšiams su visuomene kalba tai, ką reikia, kad tik savo viršininką išsuktų iš keblios padėties. Nors dažnai tie ryšių su visuomene specialistai yra pagal profesiją žurnalistai, jie turi savo pirminio ir pagrindinio profesijos principo, ginti visuomenės interesą, išsižadėti ir stoti į savo darbdavio pusę.
Taigi, užeinu aš į savo kursiokės sieną, ir skaitau tokį jos postą. Kad ji ėjo gatve, jai pasidarė karšta, tai nusiėmė brangią striukę, pasikišo ją po pažastimi, o kol parėjo iki namų, striukė išslydo. Grįžusi gatve jos ieškoti, pamatė moterį, kažką kišančią į kuprinę. Įtardama, kad toji kiša jos striukę, dar paklausė tos moters, gal ji matė drabužį, bet toji tik pamojo, kad gal reikėtų tos striukės paieškoti kitoj pusėj. Nors ta mano kursiokė suprato ir įtarė, kad striukę paėmė ta moteris, ji neišdrįso pasakyti, kad ta atiduotų svetimą daiktą, ir klusniai nutipeno šalin. Istorijos pabaiga. Striukė, kaip suprantu, kainuoja apie penkis šimtus eurų.
Taigi, buvusi žurnalistė, mero atstovė ryšiams su visuomene, šiais laikais ne tik nedrįstų apginti visuomenės intereso ir, pavyzdžiui, paviešinti, kas vyksta Vilniaus savivaldybėje, kokia ten korupcija ir panašiai, ji jau nebegali apginti net savęs, savo turto, pačioj banaliausioj buitinėj situacijoj nuolankiai pasiduoda skriaudikui.
Ir kas juokingiausia, tokių kiškių narsuolių su Ukrainos vėliavėlėmis dabar pilna Lietuva, jie deklaruoja, kad kariaus, stoja į šaulius, ragina rinkti paramą, nors patys nesugebėtų net savo striukės iš vagies ar aferisto paimti. Ką jau kabėti apie savo namus, vaikus ar valstybę.
Pandemijos metu tokie klusniai sėdėjo namie, bijodami net be kaukės išeiti į mišką, tada ėjo skiepytis, skiepijo net savo vaikus, nes bijojo ne tik viruso, bet prarasti darbą, o prasidėjus karui Ukrainoje tapo, ar bent vaidina aršiausius kovotojus už Ukrainos laisvę bent jau feisbuke, tai taip vadinami gerieji žmonės, kurie padarys viską, kad tik įtiktų bendram visuomenės ir valdžios diktuojamam tonui, kad išsaugotų savo statusą ir įvaizdį, nes kitaip yra grėsmė prarasti, kaip jie įsivaizduoja, gerą gyvenimą.
Kompromisas po kompromiso, pokyčiai po pokyčių, ir žmogus tampa avinu. Tada su juo galima daryti bet ką. Nes baimė prarasti statusą ar materialinį gerbūvį žmogų padaro bejėge marionete.
Ar mes turim pasirinkimą, ar siela iš anksto žino, kad nugyvens būtent tokį gyvenimą? Kaip suprantu, pasirinkimas visada yra, bent jau prisiminti, kad atėjom čia būti oriais ir laisvais, kad jei mes su Dievu, tada esam nenugalimi, ir tai nereiškia, kad turim elgtis kaip visi, o kad stiprūs kartu reiškia laisvų žmonių sąjungą.
Ar laisvoj Lietuvoj dar daug liko drąsių ir laisvų, ar, kaip sakė Bulgakovo Volandas apie maskviečius, jie nepasikeitę, tik butų klausimas juos sugadino.
Visais laikais visi norėjo gerai gyventi… Ir Judas norėjo, ir net Petras, išsižadėjęs Kristaus, ir visi tie, kurie šaukė, ant kryžiaus Kristų, ant kryžiaus…
Linkiu sau ir kitiems suvokti tikrąją gero ir laisvo gyvenimo prasmę, kad nereikėtų naktį nubudus suvokti, kad besivydami gerą gyvenimą pametėm kažką daug svarbesnio… Savo sielą, kurią sugraužė baimė ir kompromisai…
