Apie Takerio interviu kitaip

Giedrė Gorienė

Šią redakcijos skiltį pradėjau rašyti dar tuomet, kai visas pasaulis ošė dėl JAV žurnalisto Takerio Karlsono interviu su Rusijos prezidentu V. Putinu – „kaip jis taip galėjo??? Išdavikas!!!“, nes man norėjosi į šį interviu pažvelgti per žurnalistikos prizmę. Tačiau netrukus šį interviu „nugesino“ Aleksejaus Navalno mirtis Rusijos kalėjime ir visos pagrindinės pasaulio žiniasklaidos priemonės perėjo prie Navalno „nužudymo“ temos ir Takeris kaip ir „pasimiršo“ (t. y. Navalno tema „permušė“ Takerio paimtą interviu). Nepaisant to, man norėtųsi sugrįžti prie Takerio interviu su Putinu – ne nagrinėti, ką Putinas pasakė ar norėjo pasakyti, bet pažvelgti į šį interviu iš profesionalios žurnalistikos pusės.

Ir mano išvada tokia: Takeris Karlsonas savo pavyzdžiu parodė, kas yra tikroji žurnalistika, kokie yra tikrosios žurnalistikos principai ir kas yra tikras žurnalistas – kai tu tiesiog darai savo darbą ir tą savo darbą gerai darydamas paeini prieš sistemą, ir tau absoliučiai nerūpi, ką sistema apie tave pasakys, – priešingai nuo butaforinės žurnalistikos, kitaip, propagandos, pavadintos žurnalistika, ką mes matome jau daugiau kaip (!) aštuoniasdešimt metų.

„Išmintis išauga iš supratimo, kad tu – ne Dievas. Pas mus JAV buvo periodas, kai mes ginčijomės, kokios religijos yra geros, o kokios – blogos. Aš pasakysiu savo požiūrį apie tai ir tai – tvirtas, nuoširdus požiūris: aš dalinu pasaulį ne į musulmonus, judėjus, krikščionis ar budistus, aš dalinu pasaulį į žmones, kurie tiki savo Dievu, ir į tuos, kurie žino, kad „tai – ne taip“. Ir vieninteliai žmonės, kuriais aš pasitikiu, priklauso antrai kategorijai, nes tai – išminties pradžia. Nes kada tu žinai, kad tu – ne Dievas, kad tu negali padaryti įtakos visiems pokyčiams, kurių nori, kad tu negali nusakyti ateities, kad tu – ne visagalis, tada tavyje yra daugiau šansų priimti teisingą sprendimą – teisingą, išmintingą, humanišką sprendimą. Skirtingai nuo to, kada tu tiki, kad tu turi galią įtakoti pasaulį ir kitus žmones, kada tu manai, kad gali padaryti žmogų geresnį technologijų pagalba, tu labai pavojingas, kadangi nesupranti savo paties ribų. Ir, mano nuomone, dėl tavo klaidingų įsitikimų žus daug žmonių“, – Dubajuje vykusioje „Pasaulio vyriausybės 2024“ konferencijoje klausinėjamas apie interviu su V. Putinu pasakė Takeris Karlsonas.

Savo kalboje jis ne kartą akcentavo esminę šio pasaulio problemą – kad dalis žmonių yra įsijautę į Dievo vaidmenį, mano, kad jie – dievai ir kad jie turi teisę spręsti, kas ir kaip.

Ir tai privertė mane susimąstyti: o ar ne tą patį mes matome ir Lietuvoje? Ar vadinamieji žurnalistai – visokios miliūtės, makaraitytės bei visokie tapinai, malinauskai ir pan. – nėra peržengę savo ribų? Ne per daug įsijautę į „šventosios trejybės“ – Dievo, teisėjo ir prokuroro viename asmenyje – vaidmenį? Ar iškilę „virš paprastų mirtingųjų“ jie gali priimti teisingą, išmintingą, humanišką sprendimą? Parengti ne šališką, objektyvią laidą? Kas jiems yra žurnalistika? Būti žurnalistu ir dirbti žurnalistu – du skirtingi dalykai. Daugelis Lietuvoje, deja, tik būna žurnalistais, neturėdami, mano nuomone, jokio supratimo, o kas tai yra. Kaip daktarai būna „nuo Dievo“ ir „neduok, Dieve“, taip ir tą patį galima pasakyti ir apie žurnalistus.

Žurnalistika – sąmoningas apsisprendimas. Toks pat sunkus, kaip ir apsisprendimas savo gyvenimą pašvęsti tarnystei Dievui – turiu omenyje kunigus, vienuolius ar vienuoles. Tos dvi sritys tarpusavyje yra labai tampriai susijusios – tai sritys, „operuojančios“ žmonių smegenis ir žmonių mintis. Lindimas į žmogaus vidų – labai didelė atsakomybė. Gali „pašalinti“ iš smegenų „auglį“, bet gali ir iš žmogaus „zombį“ – „daržovę“ padaryti.

Šiandieniniame pasaulyje žurnalistas – kaip peilis: su juo galima sviestą ant duonos tepti, bet galima ir žmogų nužudyti. Svarbu, kieno rankoje tas peilis.

O kiek per visą nepriklausomybės laikotarpį mes turime žurnalistų „nužudytųjų“? Kiek gyvenimų ir likimų yra sugriovę „žurnalistai“, pasirinkę būti „peiliais“ politikų, teisėsaugininkų, energetikų, slaptųjų tarnybų rankose?

Dirbti žurnalistu – ne tik sąmoningas pasirinkimas, bet ir gyvenimo būdas. Gana nelengvas. Nes tau negalima daug kas, kas galima „paprastam mirtingajam“. Iš esmės tai tarsi gyvenimas „bunkeryje“, negalėjimas turėti perteklinių ryšių (per kuriuos prie tavęs galėtų prieiti, įtakoti – paprašyti, nupirkti ir pan.), darbas su savimi (analogiškai, kaip su savimi, savo vidumi dirba dvasinio pasaulio žmonės). Vienas JAV televizijos žurnalistas prisipažino savo žurnalistinį darbą aprašančioje knygoje: „Jeigu kiekvieną dieną nemedituočiau, išprotėčiau“.

Kai Karlas Takeris, paėmęs iš Putino interviu, nuskrido į Dubajų, į „Pasaulio vyriausybės 2024“ konferenciją, jo klausinėjo: Hilary Clinton tave taip pavadino, o tas ir anas pasakė tą ir aną, ką tu į tai? „Man tik rūpi, ką apie mane mano, pirmiausia, Dievas, mano šeima ir aš pats. O ką kiti galvoja apie mane, man neįdomu. Aš jų nesiklausau, neskaitau komentarų“, – atsakė Takeris, o jo atsakymą šeichai palydėjo plojimais.

Šitie žodžiai turėtų būti iškalti ant sienos ir Vilniaus universiteto Žurnalistikos institute, kur „kepami“ žurnalistai (propagandistai?) veikiančiai sistemai. Kur ruošiami nauji „peiliai“. Ir nuo šitų Takerio žodžių ir reikėtų pradėti mokyti būsimus žurnalistus. Nes „o ką pagalvos žmonės, jeigu pasiryšiu plaukti prieš srovę?“ neleidžia savo darbo dirbti 99,99 proc. žurnalistų.

Tik keletas iš daugybės mano žurnalistinio darbo pavyzdžių.

Gal kas prisimenate, kaip per visas žiniasklaidos priemones, visas televizijas maždaug prieš 20 metų buvo paskelbta, jog „sulaikytas Rusijos šnipas“? Operacija surengta tuometinio Valstybės saugumo departamento vadovo Mečio Laurinkaus jubiliejaus proga, tuomet Prezidento pareigas ėjęs Valdas Adamkus Mečį Laurinkų net apdovanojo vardiniu ginklu.

Taigi, vienu ypu visa žiniasklaida vieningai ištrimitavo saugumo versiją: pagautas „Rusijos šnipas“. Jeigu saugumas taip skelbia, vadinasi, tai privalo būti neginčijama tiesa – aksioma. Saugumo žodžiu neabejojama.

Ir tokiame visuotiniame „sugautas Rusijos šnipas“ ir „Laurinkus Adamkaus apdovanotas vardiniu ginklu“ isteriškame fone pas mane į redakciją atvyksta to „šnipo“ mama. Pasirodo, tas „šnipas“ – buvęs STT agentas, jaunas, idealistas, išaiškinęs „elitinių“ saugumiečių brakonieriavimus ir prostitučių biznio „dengimą“, dėl to pradėjęs tyrimus; STT vadovybės nepaklausęs ir tyrimo nenutraukęs, turėjo atsisveikinti su STT agento darbu ir netrukus tapo „Rusijos šnipu“, už „valstybės paslapties išdavimą“ jam grėsė 15 metų nelaisvės.

Taigi, vienoje svarstyklių pusėje – VSD, generalinė prokuratūra, visa viešoji erdvė, kitoje – „šnipo“ mama su kitokia versija ir aš. Visoje sisteminėje žiniasklaidoje buvo pateikiama tik saugumo versija, „šnipo“ mamos niekas net išklausyti nenorėjo („saugumas pasakė, kaip viskas čia yra, viso gero – neįdomu“). Ir štai tokiame „sugautas Rusijos šnipas“ fone aš pradėjau laikraštyje viešinti kitą – mamos versiją, paremtą jos sūnaus, buvusio STT agento, medžiaga, kurią man tas „šnipas“ siuntė iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus. Finalas: teismo posėdyje tas „valstybės paslapties išdavimas“ pavirto „pasikėsinimu išduoti valstybės paslaptį“ ir buvęs STT agentas buvo nuteistas 2 metams 14 dienų (kiek nuosprendžio skelbimo dieną buvo „atsėdėjęs“) ir paleistas teismo salėje. Suprantu: Mečys Laurinkus jau ir vardiniu ginklu Prezidento Valdo Adamkaus buvo apdovanotas už šią „operaciją“, todėl visiškai išteisinti teismas negalėjo. Bet 15 metų nelaisvės, kuri grėsė buvusiam STT agentui už drąsą pradėti tyrimus korumpuotų saugumiečių atžvilgiu, pavirtimas 2 metais ir 14 dienų ir paleidimas teismo salėje, mano akimis žiūrint, buvo pergalė. Žurnalistinė pergalė, nors slaptųjų tarnybų kerštą jutau dar ilgai.

Kitas atvejis: Alytuje siaučia maniakas, kuris prievartauja parke moteris. Ir netrukus per visas televizijas, per visas internetines svetaines ir dienraščius paskelbiama džiugi žinia: Alytaus maniakas sugautas! Paskelbiama ir jo nuotrauka. Žinia trimituojama kiekvieną dieną. Net ir atokiausiame Lietuvos kaime prie šuns būdos pririštas šuo žino, kad „Alytaus maniakas sugautas“, kas jis toks ir kaip jis atrodo. Netrukus įvyksta teismas ir Alytaus teisme tas „maniakas“ nuteisiamas. Lietuvos teisėsauga su žiniasklaida džiūgauja – „teisingumas triumfavo“!

Ir staiga vieną dieną prasiveria redakcijos durys ir įeina suvargęs vyriškis. To „maniako“ tėvas: „Betgi mano sūnus – visai ne maniakas. Teismas nuteisė ne tą“.

Kaip manot, kiek malinauskų, makaraityčių, miliūčių ir pan. sutiktų eiti prieš srovę – prieš sistemą, kad ji „sugavo“ ir „nuteisė“ ne tą? Juk sistema Lietuvoje neklysta – jeigu jau pagauna, jeigu jau nuteisia, tai tik „tą“. Ir jokie įrodymai niekam neįdomūs.

Žiūriu bylos medžiagą: „maniakas“ nuteistas pagal „prisipažinimą“ (kai neatlaikęs mušimo, kai jau pradėjo šlapintis krauju, pasirašė „prisipažinimą“). Nepaisant to, kad žagintojo spermos DNR ir to „sugauto maniako“ spermos DNR – nesutapo (!).

Dar daugiau – jau po to „maniako“ „sugavimo“ ir nuteisimo, Alytaus parke išpuoliai prieš moteris tęsėsi. Aš nuvykau į Alytų ir paėmiau interviu iš dar vienos, neapskaitytos tikrojo maniako aukos – mat moteriai nunešus pareiškimą į Alytaus policiją, pareiškimo iš moters nepriėmė – atseit „maniakas jau sugautas, ko tu čia nori“.

Viską laikraštyje paviešinau. Drauge su įrodymais – kad žagintojo ir nuteistojo spermos DNR nesutampa.

Labai tyliai byla buvo peržiūrėta, „maniakas“ – tyliai paleistas, dar su juo pas jo tėvus pasikalbėjau (pasirodo, buvęs policininkas, kadaise užmynęs kai kam iš pareigų dėl kontrabandinių cigarečių reikalų) ir jis išvažiavo iš Lietuvos – nes kad „sugautas Alytaus maniakas“ ir jo foto buvo rodoma visose žiniose, spausdinama dienraščiuose, o kad tai buvo ne tas žmogus – nė menkiausios žinutės…

Dar vienas pavyzdys: atsiveria redakcijos durys ir įeina senukas, su lazdele. „Mano brolį kaltina žaginimu, bet jis to nepadarė – jis ne žagintojas“, – guodžiasi senukas ir rodo bylos medžiagą. Situacija analogiška: žagintojo ir to senuko brolio spermos DNR nesutampa. Na, taip, keistas tas seneliuko brolis – toks klaidžiotojas, benamis, bet ne nusikaltėlis. „Ar dėl to, kad jis neturi namų, galima taip su juo elgtis?“ – nesupranta senolis.

Ir vėl suprantu: ir vėl teks eiti prieš srovę – prieš sistemą… Viename kaime buvo išžaginta moteris, pamatė pareigūnai kažkur tame rajone per mišką einantį benamį, pagriebė, apkaltino išžaginimu ir, nepaisant to, kad spermos DNR su žagintojo nesutapo, atidavė bylą į teismą. Apkaltinto ir teisiamo benamio brolis verkia, prašo padėti.

Viešinu bylos medžiagą, nueinu į teismo posėdį. Teisėja čia pat, teismo salėje, paliepia tam benamiui nuimti antrankius ir paleidžia teismo salėje. Jis ateina prie manęs ir suklumpa ant kelių: „Ačiū…“

Čia – tik keli pavyzdžiai iš mano žurnalistinio darbo, kurių galėjo ir nebūti, jeigu aš… tik būčiau buvusi, bet ne dirbusi žurnaliste, jei pamačiusi bylų medžiagą pirmiausia galvočiau: „o ką saugumas apie mane pagalvos?“, „o ką prokuratūra apie mane pagalbos?“, „o ką policija apie mane pagalvos?“, „o ką Prezidentūra apie mane pagalbos?“ ir t.t., ir pan. Jei būčiau galvojusi, kad man tiesiog patogiau viską nutylėti, nematyti („juk pasakė saugumas, kad pagavo „Rusijos šnipą“, arba „juk pasakė policija, kad sugavo „Alytaus maniaką“ – kodėl aš turėčiau tokiomis struktūromis netikėti?“) ir išsiųsti tuos teisybės ieškotojus – šiuo atveju „šnipo“ mamą, „maniako“ tėvą ar „žagintojo“ brolį – namo.

Bet aš apie tai negalvojau. Nė sekundei nesusimąsčiau, „o kas po to man bus“, arba „o ką tarnybos ar kiti žurnalistai apie mane pagalvos“, tiesiog dirbau savo darbą. Ir esu laiminga, kad neteko „eiti į kompromisą“ su savo sąžine, kaip ne kurios mano buvusios studijų bendrakursės: „O man tenka kartais eiti į kompromisą su sąžine“. Išvertus į paprastą kalbą, „o man kartais tenka vykdyti užsakymus“. Dar kitaip, „būti peiliu, kuris pjauna žmogų“.

Bet aš jų nesmerkiu. Aš ne teisėja, kad teisčiau. Ir aš ne Dievas. Gali būti, jog kažkada ir tiems „peiliams“ ateis supratimas, kad svarbiausia – ne ką užsakovas (klanas, partija ir pan.), bet ką Dievas apie tave pagalvos, kad kiekvienam Dievo taisyklių nusižengimui ateis ir dangiškasis atpildas. Ne tau, tai tavo vaikams. Nes Dievas lėtas pykti, bet niekas nelieka nenubaustas.

Taigi, grįžtant prie Takerio Karlsono – džiaugiuosi, kad žurnalistiniame pasaulyje tokia esu ne viena. Tik masteliai, aišku, skirtingi – aš patyriau vietinės reikšmės puolimus, kai išdrįsau sugadinti „šnipo“, „maniako“ ir kitas bylas, tuo tarpu Takeris – vakarietiškų „vanagų“ puolimą, kad išdrįso išklausyti kitą pusę karo Ukrainoje pusę. Ir sukėlė tokį „branduolinį sprogimą“ informacinio karo lauke, kad reikėjo „susprogti“ kitą – „Navalno bombą“, kuri „nugesintų“ Takerio interviu…