Vytautas Abraitis
Daug sniego? Prisiminkim 1982m. žiemą. Bet kitaip.
1982 m sausis. Pūga trunka jau 7 valandas. Natkiškių ambulatorijoje suskamba skambutis. Gimdo moteris. Jau iki to visi suprato, kad UAZiku – nenuvažiuosi. Kiečiausias gyvenvietės traktorininkas užveda vikšrinį traktorių. Įsėda akušerė su gimdymo lagaminėliu. Važiuoja valandą, kol traktorininkas supranta, kad per pūgą nežino kur važiuoti. Sako- viskas. Sukam atgal, kol dar savo vėžes matau. Akušerė sako- aš maždaug žinau kur esu. Čia netoli. Aš nueisiu. Išlipo.
Bet nenuėjo. Rado ją ryte. Nurimus pūgai. Sėdėjo už akmens, visai netoli gimdyvės namų. Mirusi. Rudeniniais rūbais. Batukais plonu padu. Turbūt net tais laikais nebuvo daug taip atsidavusių profesijai.
Traktorininkas – grįžo.
Tokia tad istorija.
A, gimdyvė. Ji pagimdė sklandžiai. Bet atidavė vaiką valstybei. Neaugino. Per sunku.
Iš šios istorijos galima padaryti daug išvadų.
Mielieji, pastebėjau Lietuvoje dalį visuomenės, kuriai VISI blogi. VISKAS blogai. Stumti ant medikų- turbūt įprasta, kaip ant valdžios. Nepersistenkite. Daugybė atsidavusių žmonių dirba šalia manęs. Ir pirmiausiai – prieš kažką kritikuojant – žvilgtelkite į savo telefoną, nustatytą filmuoti selfio režimu.
Amžina šlovė Zosei Petraitienei. Tai toji akušerė. Neužmirškime savo didvyrių. Tikrų didvyrių.
Nuotrauka iš gretimų apylinkių tą rytą, kai buvo rasta Zosė.
AČIŪ, kad priminėte tą, kuri sąžiningai ir iš paskutiniųjų vykdė savo PAŠAUKIMĄ!