Kęstutis Juknis,
Lietuvos profesinių sąjungų federacija „Sandrauga“ pirmininkas
Bendradarbiavimas – prasminga komunikacija, sąveika tarp dviejų ar daugiau žmonių generuoja naujas idėjas ir vienija žmones bendrų tikslų siekimui. Kai pasiekiamas profesinės sąjungos bendradarbiavimas su darbdaviu laikoma, kad vystomas europinį lygį atitinkantis, naudingas socialinis dialogas, gerbiant asmenų laisves, teises ir pareigas.
Ne paslaptis, kad nuo nepriklausomybės pradžios prezidentai, premjerai ir parlamentinės partijos tik siaurino profsąjungų teises, silpnino jų įtaką ginant dirbančiųjų interesus bei užtikrinant socialines garantijas.
Priminsiu, kad dar 2016 m. socialdemokratai su buvusiu pirmininku įžūliai stūmė darbuotojams ,,toksiškas‘‘ darbo kodekso nuostatas. Tuometinio socialdemokratų pirmininko absurdiškam teiginiui, „kad darbo kodeksui tapus lanksčiu bus sukurta 85 tūkstančiai naujų darbo vietų“, nesipriešino nei socialinių mokslų darbo teisės garsiausi profesoriai, mokslininkai, nei kitų parlamentinių partijų vadovai.
Prie vyriausybės 2016 m. birželio mėn. Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ su bendraminčiais įkūrė palapinių miestelį ir ištisas paras reikalavo atšaukti socialdemokratų vado avantiūras. Tuometinė prezidentė D. Grybauskaitė vetavo socialdemokratų, darbiečių, liberalų ir visos buvusios daugumos projektą ir jis buvo grąžintas į LR seimą taisymui. Tolesnėse LR trišalės tarybos posėdžiuose dėl dirbančiųjų interesų ir socialinių garantijų esminių pakeitimų priimti buvo neįmanoma, nes profesinių sąjungų konfederacijos atstovai (turėdami 4-ias vietas) atvirai nepalaikydavo „Sandrauga“ pasiūlymų.
Matydama tokį veidmainiškumą, „Sandrauga“ atstovai nepasirašė ant teikiamo darbo kodekso projekto Seimui, todėl dėl dabartinių darbo kodekso kai kurių „vergiškų“ nuostatų, įvedant suminę darbo laiko apskaitą arba teisingumo vykdymą perduodant valstybinės darbo inspekcijos teritorinio skyriaus vedėjui, atsakomybę turi prisiimti profsąjungų konfederacijos veikėjai.
Verta atkreipti dėmesį, kad tuometinei Seimo daugumai, beatodairiškai priėmusiai Darbo kodeksą, pritarė ir Seimo nariai, buvę profsąjungiečiai: Bakas, Sysas ir kt. Neįtikėtina, kad kai kurių profsąjungų nariai dar serga „mankurto sindromu“ ir neskiria, kad svarbiausia yra nereklaminis dalyvavimas televizijos ar radijo laidose, o darbai, kurie atskleidžia tikruosius veikėjus kalbančius viena, o darančius kita.
LPS „Sandrauga“ metų pradžioje analizuojant profsąjungų vienybės, bendro veikimo trukdžius išaiškėjo, kad Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija iš surenkamo profsąjungos nario mokesčio išsilaikytų keletą savaičių, o tai reiškia, kad visos pagrindinės lėšos yra gaunamos ne iš nario mokesčio ar kolektyvinių sutarčių.
Manoma, kad konfederacijos veikimas iš esmės laikosi iš nekilnojamo turto nuomos mokesčio, verslo. Logiška, kad verslu iš esmės užsiimančiai organizacijai pagrindinis tikslas yra pelno siekimas, o ne profsąjungų tikslų įgyvendinimas.
Dažnai Seimo frakcijos, prezidentūra, vyriausybė, žiniasklaida neturėdami pilnos informacijos (arba tyčia ?) pristato šią organizaciją ir jos pirmininkę vos ne visų profsąjungų atstovaujantį balsą – „svarbiausią profsąjungų organizaciją“ Lietuvoje. Ir tai tiesiogiai suprantama, kaip laisvų ir nepriklausomų organizacijų diskreditavimas, LR Konstitucijos 50 straipsnio viešas trypimas.
Manome, kad verslui, kapitalui bei liberaliosioms partijoms, monopolijoms labai paranku imituoti „bendradarbiavimą su socialiniais partneriais“ ir tokią situaciją tęsti kuo ilgiau.
Profsąjungas, kurios išsilaiko iš profsąjungos nario mokesčio, kolektyvinių sutarčių, nuolat atstovauja ir gina dirbančiuosius siekiama išstumti „už linijos“, išmesti „už borto“. Ir tokio proceso ydingumas plačiau neanalizuojamas nei viešoje erdvėje, nei vyriausybės, nei prezidentūros strategijose. Valdžios, verslo, kapitalo atstovai gali būti nusiteikę prieš profsąjungas ir negerbti dirbančiųjų teisių bei interesų, tačiau jie niekaip nepaneigs fakto, kad demokratijos lygį nustato laisvų ir nepriklausomų profsąjungų dalyvavimas visuomeniniame gyvenime.
Šiais metais laukia net keletas rinkimų. Privalome sudaryti sąlygas dirbantiesiems žinoti, kad ne kokios tai dirbtinu būdu „įskiepytos darbo tarybos“, o profsąjungos buvo, yra ir bus svarbiausias demokratijos akcentas.
Darbuotojas, kuris nepriklauso profesinei sąjungai yra tarsi viena lazda. Ją galima lengvai sulaužyti arba palenkti pagal darbdavio valią. Darbdavys gali apsieiti ir be vieno darbuotojo. Tačiau jis negali apsieiti be visų savo darbuotojų. Tai supranta ir politikai. Tačiau ar turės drąsos politikai savo programose deklaruoti profsąjungų stiprinimą, demokratijos plėtrą – suprasime perskaitę jų partijų programas.
Gal partijų programos, kandidatų į prezidentus pagrindinės nuostatos iš dalies padės žmonėms žinoti, suprasti ir neleisti būti kvailinamais bendromis aptakiomis frazėmis apie dirbančiųjų interesų apsaugą ir profsąjungų įgaliojimų grąžinimą.
Visi dirbantieji jau dabar turi galimybę skirti 5 minutes laiko ir susipažinti „kurie kandidatai pasiryžę kovoti už žaliąją energetiką, ir meilę gyvūnėliams ir viskam kitam išskyrus Lietuvos žmones“. Apie profsąjungų teisių grąžinimą, apie darbo kodekso pataisas jie kol kas neturi ką pasakyti.
