Sveiki, brangūs tautiečiai!
2024-ieji neabejotinai taps persilaužimo, sprendimų ir apsisprendimų metai. Net treji rinkimai, kurių rezultatai pakeis mūsų Tėvynės raidą (arba ne). Šiandien pabandysiu pasidalinti bendra situacija, lygiateisiškumo supratimu – ar viskas gerai? Ar viskas vienodai teisinga?
Tik apsisprendęs kandidatuoti į Prezidento postą sužinojau, kad rinkimų užstatą – beveik 10 000 EUR, turiu sumokėti iš savo asmeninės sąskaitos. Kitaip sakant, leidžiama suvokti, jog kandidatuoti gali tik tas, kas gali taip, be didesnių problemų, susimokėti tokią sumą, suvokdamas, kad yra didelė galimybė jos neatgauti. Tam, jog atgautum, reikia 20 000 parašų, rinkiminės sąskaitos ataskaitų ir 7% balsų (tikrai ne mažai).
Noriu paklausti: ar daugelis gali taip padėti „ant ruletės“ 10 000 eurų? Manau, nelabai. Taigi, tokia rinkimų taisyklė – tik išrinktiesiems.
Aš išsprendžiau šią problemą, nes man tuos pinigus pažadėjo Mama – iš savo viso gyvenimo santaupų. Nes, pasak jos, tiki Lietuvos žmonėmis ir tiki jų pasirinkimu. Tikiu ir aš, todėl tokią Mamos paramą priimu.
Gerai, kad mano Mama manimi tiki, o ką daryti kitiems, kieno mamos neturi ar neduos? Atsakau, pailsėkite – toks kandidatavimas tik turtingiems, kuriems 10 000 – negaila.
Taip sugalvota esą tam, kad kandidatų nebūtų per daug. Galimai ir taip, tik klausimas – kodėl negalima panaudoti rinkiminės sąskaitos pinigų? Juk, atrodytų, jei kandidatas nepatikimas, tai jis tų pinigų ir nesurinks. Tai vadinasi „natūrali atranka“. Tačiau rinkimų užstatas – irgi kaip ir „natūrali atranka“, tik priklauso ji nuo piniginės storio ir pasiruošimo atsisakyti 10 000 EUR. Kaip manote, Lietuvoje daug tokių?
Su rinkiminėmis sąskaitomis irgi „gerai”. Nepriklausomų kandidatų negali remti nei įmonės, nei viešosios organizacijos, tik fiziniai asmenys ir tik kukliai. Užtat partijos savo kandidatus turi teisę remti neribotai, net iš užsienio. Taip, kad nenustebkime, jog atsiras kandidatų, skiriančių šimtus tūkstančių ar net milijonus rinkiminei kampanijai. Nesistebėkime, kai pamatysime kai kurių kandidatų nuotraukas, plakatus ant kiekvieno kampo, kiekvieno troleibuso ar autobuso. Juk sudarytos „vienodos sąlygos“!
Naudodamasis proga primenu, kad būsiu labai dėkingas, jei paremsite MŪSŲ (ne tik mano, bet ir visų piliečių, norinčių pagaliau pamatyti teigiamų permainų Lietuvoje) rinkiminę kampaniją savo auka:
Sąskaita Medicinos banke: LT39 7230 0000 9671 5783,
gavėjas: Valdas Tutkus, paskirtis: Auka (ir jūsų asmens kodas).
Net nedidelė suma leis mums nors truputį plačiau pristatyti savo programą ir mūsų vertybių suvokimą – mūsų pažiūrų lauką. Visuomenei bus lengviau apsispręsti.
Ne ką geriau atrodo ir „nepriklausoma žiniasklaida“. Ten kaip ir niekas nieko nereklamuoja, tik aptarinėja rinkimų eigą. Taip „teisingai aptarinėja“. Žmonės, kurie žiūri tik valstybinę bei sisteminę komercinę žiniasklaidą, jau žino, kad yra tik „trys dėmesio verti“ kandidatai. Kiti – tik pakeleiviai.
Jau buvau susidūręs su panašia situacija per Vilniaus mero rinkimus. Tada vilniečiai žinojo, kad „yra 4 kandidatai“, o daugiau, pasak sisteminių politologų, „nebuvo asmenybių”. Savo laiku toks daktaras Gebelsas sakė, kad „duokite man visuomenės informacijos priemones ir aš bet kokią tautą paversiu banda“. Jei neklystu, taip ir įvyko su Vokietijos tauta. Taigi, atsakykite sau į klausimą: kas ir kiek laiko valdo tą „nepriklausomą žiniasklaidą“ ir ar nevyksta kas panašaus čia, Lietuvoje?
Tai, kad rinkimai labai svarbūs ir „dvaras“ nenori pralaimėti, rodo ir tai, kad net kai kurios anksčiau save vadinusios „opozicine žiniasklaida“ buvo priverstos nusiimti skraistę ir akivaizdžiai stoti „dvaro“, t. y. sistemos, pusėje. Net Rūtai Janutienei, anksčiau bandžiusiai demonstruoti kažkokią opoziciją, teko atsiskleisti ir užimti aiškią sistemos poziciją, fantazuoti, ieškoti, bet taip ir nerasti skeletų. Keista, kad žurnalistė, kuri buvo paruošta kaip tarybinė propagandistė, nes būtent to ir buvo siekiama iš tarybinių žurnalistų, dabar ieško tarybinės praeities ten, kur jos niekas neslepia.
Būtų keista, jei nebūtų taip akivaizdu, kad reikia mano autoritetą „sumalti“ bet kokia sąskaita. Kadangi „kompromatų“ nėra, spec. tarnyboms nedirbta, KORUPCIJOS NET APRAIŠKŲ nebūta, visokių sorošų įtakų neaptikta ir t.t., gaunasi ne tokia jau ir lengva užduotis. Todėl yra tik vienas kelias, kuriuo bandoma eiti: tai prieš keletą metų padarytos klaidos, kurios jau seniai praeityje, bet galima paspekuliuoti. Va, tokia aplinka ir tokia situacija.
Paklausite, ar tikrai viskas taip blogai ir nepataisoma? Tikrai ne. Ačiū Dievui, kad yra tikrų opozicinių, nepriklausomų ir visus požiūrius atspindinčių visuomenės informavimo priemonių. Na, kad ir Giedrė Gorienė su „Komentaras TV“ ir laikraščiu „Karštas Komentaras“. Ten visi laukiami. Ten ir konservatorius Jurgis Razma pasisako, ir „valstietis“ Valius Ąžuolas, ir Audrius Butkevičius, tas pats Zigmas Vaišvila, Vytautas Mikalauskas, Erikas Pavlovičius, Povilas Gylys ir daugelis kitų, labai įvairių požiūrių žmonių, jau nekalbant apie tai, kad ji vienintelė suteikė VIENODAS sąlygas ir Vaitkui, ir Vėgėlei, ir Kandrotui, ir man. Su visais ši tikra žurnalistė vienodai mandagi, teisinga, nekiša savo nuomonės, nepertraukinėja ir pas nieką „skeletų“ ar ko kito neieško, išvaizdos neaptarinėja. Tai vadinama objektyvumu.
Šiaip bendram išsilavinimui: tai būtent Giedrė Gorienė atliko Medininkų žudynių bylos žurnalistinį tyrimą, atskleidė labai nemalonią tiesą, parašė ta tema dvi knygas, tai būtent ją bandė „patraukti“, bet ji nieko nepabūgo ir nepasitraukė. Už tai ir gerbiu. Karys ir tiek. Tokių ir reikia Lietuvai.
Ar tai vienintelė tikrai nepriklausoma ir objektyvi? Manau ne, dar priskirčiau INIT. Matyt, tokių nėra daug, bent jau man dar nepasisekė sutikti.
Taip, kad, brangieji, jei tikrai norite pamatyti tikrą, neiškreiptą vaizdą apie politiką, sveikatą, sveiką gyvenimo būdą, ekonomiką, neiškreiptai apie vaikų teisių problemas ir t.t., nepagailėkite kelių valandų laiko – Youtube suraskite „Komentaras TV“ ir daug klausimų atkris savaime. Bent jau išgirsite TIESĄ.
Taigi, klausimas: kokiu keliu nueisime? Ar tiesiog žiūrėsime ir klausysime tą „nepriklausomą ir objektyvią“? Priimsime mums siūlomą „tiesą“, kad „nuo mūsų niekas nepriklauso“? „Nėra už ką balsuoti, visi vagys ir tik prie lovio lenda“? (Tiesa, apie paskutinį teiginį: vadinasi, kad jums bus geriau, jei „prie lovio“ liks tie, kas šiandien ten yra?). Geriau apskritai namie pabūti, o tai ir oras, galimai, blogas… Na, taip – rinkimų dieną tiesiog pasėdėkime namie, o jie patys save vėl išsirinks!
Tiesa, yra ir kitas, tikras kelias. Tai suvokti, jog tai – mūsų, kiekvieno iš mūsų Valstybė. Suvokti, kad tai mes čia šeimininkai, kad renkame ne vadovus, o ATSTOVUS, kurie nepasiūlys palūkėti ir savo nuomonę išsakyti po 4 ar 5 metų, o dirbs mums, TAUTAI.
Gal būtų teisinga pažiūrėti įdėmiau į kandidatus, paieškoti informacijos, pažiūrėti, kokios pažiūros, kas nuveikta, kokios tų kandidatų kompetencijos, ir tada bus lengviau išsirinkti. Juk sau renkame. Neužmirškime, kad tai mes čia šeimininkai, o ne klanai.
