Ligita Juknevičiūtė
Sako (turbūt psichologai), kad sausio 15 diena yra liūdniausia metų diena, nes šventės baigėsi, pinigai išleisti, ir realybė smogia visu gražumu ir tuščiomis kišenėmis. Tad pabandysiu praskaidrinti tas liūdnas mintis jums ir parašyti ką nors gero.
Pavyzdžiui, tai, kad mūsų kaimynė ukrainietė Lilė iš Mariupolio, kuri buvo pakliuvusi į avariją Rumunijoje, važiuodama į Ukrainą aplankyti anūkės, sveiksta ir net grįžo į mūsų namą. Taip taip, ji atsigavo, ačiū visiems, kas už ją meldėsi. Taigi, Lilė po ligoninės Rumunijoje, kur gulėjo reanimacijoje, pataisė sveikatą Ukrainoje, tiesa, į Mariupolį nebegrįžta, nors ten liko namas ir butas, o sugrįžo pas mus.
Jos sūnus jūreivis išėjęs į eilinį reisą, dabar kažkur ties Kinija, vyras taip pat išeina į jūrą pusmečiui. Nuėjom su ja pasilabinti, apkabinom – stovi tokia mažutė, lieknutė, numetė po avarijos apie dvidešimt kilogramų.
Ak, kaip mes, moterys, mėgstam tą svorį mesti – ir ji vis žadėdavo su manim pradėti mankštintis ir maudytis, ir štai, nukrito tas svoris dabar, reikia tik sveikatą atstatyti. Sako Lilė: barė mus sūnus, kad važiavom į Ukrainą, nebūtume važiavę, nebūtume pakliuvę į tą avariją. Bet tikrai, koks keistas žmogaus likimas – ji pabėgo iš bombarduojamo Mariupolio, gyveno Graikijoje jau dvejus metus, o kai sugalvojo grįžti vėl į Tėvynę, pakliuvo į avariją…
Taigi, jei jau užėjo kalba apie Tėvynę, šiek tiek apie čia gyvenančius lietuvius. Kadaise buvau Atėnuose ambasadoj, pristatinėjau ten savo knygas, tai, kaip supratau iš susirinkusiųjų, daugiausia Graikijoj yra meilės emigrančių. Taip pat ir mūsų regione keletas moterų gyvena kaip meilės emigrantės, ištekėję už graikų prieš nemažai metų, išmokę gerai kalbą ir turinčios čia veiklos. Jos labai skirtingos, savaip gražios ir charizmatiškos, labai šeimyniškos, namai visada blizga ir namiškiai skaniai pamaitinti, darbščios be galo ir energingos, tad graikai turbūt mano, kad visos lietuvės yra tiesiog supermoterys, gražios, įdomios ir ugningos, kas turbūt iš dalies ir yra tiesa, nesam mes mėmės.
Taip pat daugėja ir sezoninių gyventojų, žmonės atvyksta pagyventi kelioms savaitėms, metams, ar mėnesiui tada, kai Lietuvoj šalta, tamsu ir slidu, kai kurie tiesiog nenori rizikuoti ką nors susilaužyti slidžiose gatvėse, ypač, jei jau yra patyrę traumas ir saugosi. Viena čia atvykusi moteris prisipažino, kad pradėjo tiesiog bijoti išeiti į gatvę, nes užteko lengvai kluptelti, kad sulūžtų smarkiai koja, tada po kelių kojos operacijų atsirado baimė vaikščioti tomis snieguotomis gatvėmis.
Taigi, nors čia Graikijoje dabar ir žiema, vaikščioti galima visada, nes sniego nebūna, naktį šalčiausiai gali būti trys laipsniai šilumos, jūra dar šešiolikos laipsnių, tad aš, kai saulutė šildo, o šildo ji čia ir žiemą, ir iki aštuoniolikos laipsnių, išsimaudau ir patiriu tą malonumą įkristi jūrą taip, kaip vasarą, tiksliau, kaip vasarą Lietuvoje, nes Graikijoje vasarą labai karšta.
Mes čia, lietuviai, ypač gyvenantys jau antrus metus, bendraujam, su naujai atvykstančiais irgi susipažįstam, padarom bendras vakarienes, pakeliaujam kartu, nes tie, kas be automobilio, mielai keliauja ir su vietiniais kelionių organizatoriais, ir jei turi galimybę prisijungti prie tų, kurie su automobiliu. Tada tiesiog susimetam ant benzino. Peloponesas pilnas įdomių, istoriškai turtingų vietų, tad pamatyti norisi viską ir yra ką.
Neseniai, tiesą sakant, dažnai, gaunu užklausų, kiek kainuoja būsto nuoma. Taigi, trumpalaikė apartamentų nuoma kainuoja panašiai, kaip visur Graikijoje, priklausomai nuo sezono – apartamentus ne sezono metu galima išsinuomoti nuo 35, o sezono metu – nuo 50 eur parai, priklausomai, kur jie ir kokio dydžio. Bet ilgalaikė nuoma apsimoka labiau – sumokėję 250 ar 400 eur, galėsit komfortiškai dviese ar net keturiese mėgautis geru oru visą mėnesį.
Panašiai ir su nuoma metams, o jei dar mokat grynais ir iš karto, tai metus bute ar namuke prie jūros galit gyventi už kokius 3000 euriukų, didelį puikų namą šeimai galima išsinuomoti už 5000 eur metams, nusipirkti butą – už 50 000/90 000 eur., namą – už 100 000/250 000 eur. Tik užtruks biurokratiniai dalykai, reikia pasidomėti būkle, ar nenukentėjęs būstas per kokį žemės drebėjimą, kurių čia būna lengvų gan dažnai, o kartais ir rimtesnių, ir ar tvarkoj būsto dokumentai.
Aišku, vasarą para viloje kainuos kelis šimtus eurų, bet galima rasti ir pigesnių variantų, jei nuomojatės mėnesiui ar keliems.
Elektra ar šildymas žiemą kainuos papildomai, ne visi namai turi radiatorius, tad pasidomėkite, ar bus žiemą šildymas, ar reikės šildytis elektra. Naktys vėsios ir drėgna, žiemą būna lietaus ar vėjuota, daug kur marmurinės grindys, jos žiemą šaltos, tad labai svarbu, kad būtų galimybė šildytis radiatoriais, tada šildymas kainuos panašiai, kaip Lietuvoj, apie 100 eur mėnesiui.
Maistas prekybos centruose nebrangus, kainos panašiai kaip Lietuvoje, kai kas pigiau, kai kas brangiau. Gera žuvis cepura, panaši į doradą, kilogramas kainuoja 8 eurus, mėsa irgi kaip Lietuvoje, aviena daug pigesnė, kilogramas avienos pas mėsininką kainuoja apie 15 eurų, kilogramas fetos sūrio 12 eur. Vaisiai ir daržovės, kiaušiniai perkami daugiausiai turguj, jie čia labai skanūs ir gan pigūs, tiesa, ekologiškas kiaušinis gali kainuoti ir pusę euro, bet nebūtinai, aš perku visą didelį padėklą turguj už šešis eurus. Gūžė puikių salotų 64 centai, kilogramas pomidorų 1 eur su centais, apelsinai ir citrusiniai kilogramas nekainuoja euro, ir šiaip visur auga, jei gyvenat ten, kur kieme yra jie, skinkit ir valgykit į valias, graikai draugiški ir vaišingi.
Kavinėse ir tavernose irgi nėra brangu, salotos nuo 5 iki 10 eurų, užkandžiai, karštas patiekalas irgi 5, 7/15 eur, pavyzdžiui, mėsos iešmeliai, porcijoj jų trys šašlykiukai, su bulvėm ir duonyte pita, apie aštuonis devynis eurus.
Keliauti labai patogu, keliai puikūs, žiemą automobilių nuoma pigi, bet ir autobusais ar traukiniais patogu ir nebrangu. Nuo mūsų į Atėnus nuvažiuoti žmogui apie penkiolika eurų, taip pat ir taksi kilometras kainuoja apie eurą.
Klausia žmonės feisbuke apie šventas vietas čia. Graikijoj labai daug bažnyčių, vietų, susijusių su įvairiais šventaisiais, čia, Graikijoje, taip pat ir Korinte, apaštalavo ir šv. Paulius, ir šv. Petras, kai kurie korintiečiai krikštijosi pas juos, tas virsmas iš Antikos į krikščionybę buvo labai įdomus ir sudėtingas. Muziejai Graikijoje nepigūs, kaip ir gido paslaugos, gauti gido licenciją kainuoja nemažai pinigų, reikia išlaikyti rimtus egzaminus graikų istorijos ir architektūros temomis, nes istorija labai turtinga, ir bet kas negali profaniškai vesti ekskursijas. Bet jei ieškote tiesiog žmogaus, kuris jus pavedžios po Atėnus ar pavežios po Graikiją ir papasakos įdomių dalykų ne tik iš google, tai tokias paslaugas teikia čia gyvenantys lietuviai, kelionių agentūros, rasite juos feisbuke.
Skirtingiems atvykstančių poreikiams yra skirtinga pasiūla. Triukšmingi Atėnai ir turistų pamėgtos populiarios salos skirtos tiems, kas nori daug pamatyti ir smagiai praleisti laiką, o jei ieškote ramybės, važiuokite giliau į kalnus, plaukite keltais į ne taip smarkiai išreklamuotas salas, į Peloponesą, į visokias stovyklas, aš irgi organizuoju moterims sveikatos ir blaivybės savaites birželį, būtinai pasidomėkite, kur važiuojate, kokia publika ten gyvena, ar mėgsta ilsėtis, kokiomis gydomosiomis versmėmis, šventovėmis ar stebuklais, pramogomis ypatinga ta vieta.
Mes čia gyvenam ramiai, gal net ir nuobodžiai, bet kažkur skaičiau, kad ramybės ieško tie, kas išgyveno sunkius laikus, nepalūžo ir dabar saugo savo vidinę tvirtybę ir ramybę. Aš jaučiuosi būtent taip, kasdien dėkoju Dievui už tai, kad galiu matyti saulę, jūrą, kad mane supa paprasti tikri draugiški žmonės, kuriems nesvarbu tavo socialinis statusas ar politinės pažiūros, jei esi malonus doras žmogus, to ir užtenka, kad būtum priimtas į graikišką, o gal ir į bet kurią pasaulio bendruomenę.
Būkim tokie, kurkim tokį pasaulį, tai juk taip paprasta. Tereikia atvažiuoti į Graikiją. Cha cha cha, juokauju. Tereikia norėti ir to siekti. Apkabinu visus, tesaugo mus ir mūsų darbus Dievulis.