Ligita Juknevičiūtė
Šiandien ypatingai šviesus rytas, ne tik todėl, kad baigėsi nuo vakar siautėjusi audra, didžiulis vėjas, kuris skraidino kibirus ir baldus, plakė visą pajūrį, bet ir todėl, kad visa Lietuva lengviau atsikvėpė. Rado vaiką. Dvi paros paieškų davė svajotą rezultatą, ir mergaitė, kuri buvo pagrobta iš stotelės, rasta sveika ir gyva.
Ta lengvo atsikvėpimo, džiaugsmo ir dėkingumo Dievui banga nutvieskė ne tik Lietuvą, bet ir visą feisbuką, rašo man ir kitiems ir užsienyje gyvenantys žmonės, klausinėja ir dėkoja Dievui už šitą stebuklą.
Rašo savo skeptiškas versijas ir tie, kas niekuo nepasitiki, tai kiekvieno teisė galvoti taip, kaip norisi, bet faktas yra vienas. Tas gerumas ir šviesa, kuri nutvieskė nusiminusių ir sunerimusių žmonių širdis, yra geriausia, kas galėjo šiomis dienomis nutikti Lietuvai. Visas tas dienas tikiu, net ateistai meldėsi mintyse ir prašė Viešpačio, kad tik tas vaikas atsirastų, ir jų maldos buvo išgirstos. Argi ne tai šiandien yra svarbiausia? Kad žmonės išsaugotų viltį ir pasitikėtų Dievu? Ar ne tai buvo svarbiausia visais laikais, tik mes tai pamiršome, o gal buvom priversti pamiršti?
Tad aš pati sau ir jums nuolat primenu, nepamirškim dėkoti už malones kurias gauname, tai ne tik svarbu, kad būtume ryšyje su Tuo, kuris viską duoda, bet ir yra būtina sąlyga geroms permainoms vykti.
Tiesa, aš šiomis dienomis nenustoju dėkoti Dievui už laimingą salto mortale, įvykusį vedžiojant Zorbą. Žodžiu, einam mes su juo beveik tamsoje pajūriu, staiga Zorba, pamatęs netoliese žmogų ir įtaręs, kad šis galbūt vedasi šunį, taip raunasi į priekį, kad aš skrendu ore, tada per nugarą verčiuosi, kojomis į viršų, ir persivertusi kaip kaskadininkė vėl nusileidžiu ant žemės, nepaleisdama pavadėlio. Guliu, laimei, akmenukai buvo smulkūs ir tinkami tokiam kūlversčiui, ir žvengiu iš savęs, ir verkti tuo pačiu norisi, pagailo kažkaip savęs, ir nėra ką kaltinti, ir džiaugsmas apėmė, kad nieko neskauda, niekas nelūžo, jei būčiau ant asfalto taip vertusis, gal ir rimčiau būčiau užsigavus. Kažkoks angelas pagalvę pakišo, kam gi daugiau galėčiau dėkoti, jei ne jam?
Nežinau, ar jums juokinga dabar skaitant šį tekstą, bet man tai tikrai. Tad dėkoju dėkoju Visagaliui už tai, kad likau sveika ir gyva po tokio virsmo.
Einam toliau, už ką dar galim padėkoti. Aš dėkoju Lietuvos žmonėms, kurie šiomis dienomis ir naktimis per tokį šaltį išėjo iš namų ieškoti tos mergaitės. Tikrai neįsivaizduoju, kaip tada ir dabar jaučiasi jos tėvai, man asmeniškai, kol vaikai buvo maži, tai buvo viena iš baisiausių baimių, kad jų kas nors nepagrobtų, buvom su vaikais net slaptažodį sugalvoję, kad jei kažkas juos norės paimti mano vardu, jei aš negalėsiu iš būrelio ar nuo gatvės, kad pasakytų slaptažodį. Iki šiol tą slaptažodį kartas juokais naudojam. Ir atsitikus tokiam košmarui žinoti, kad tavo vaiko ieško šimtai savanorių per tikrą stingdantį šaltį, turėtų būti didelis dvasios pastiprinimas, juk Dievas veikia visaip, taip pat ir per žmones ir mums suteikia viltį įvairiausiais būdais.
Aš mintyse apkabinu kiekvieną iš Jūsų, mielieji, kurie atlikote šį kilnų darbą, Jūsų dėka Lietuvoje atsirado daug daug daugiau šviesos ir šilumos, nes Jūsų geros ir kilnios širdys paskleidė į pasaulį milijonus šviesos spindulių, kurie šiandien taip reikalingi visiems piktiems ir nusivylusiems. Juk sakoma, kad pasaulyje tamsos darbus atsveria vos keli procentai idealistų, geriečių ir visokių nušvitusių vienuolių, kurie savo idealizmu ir šviesa gelbėja šitą planetą nuo pražūties.
Mes čia kartais Graikijoj diskutuojam visokiom filosofinėm ir religinėm temom. Štai dar vakar prie lietuviško kugelio, iškepto draugės tėčio, vėl kalbėjom apie tai, kas valdo pasaulį. Nekokios tada nuskambėjo versijos, bet dar nežinojom, kad ras tą mergaitę. Ir šiandien jau turbūt drąsiai visi ir vienbalsiai sutiktume, kad pasaulį valdo Šviesa ir Dievas, nors Jis iš begalinės meilės ir leidžia mums, žmonėms, klaidžioti ir elgtis laisvai, kad patys savo noru vis tiek pas jį sugrįžtume, net ir po daugybės klaidų ir ne vienos kelionės žmogiškuoju pavidalu čia, Žemėje.
Taigi, aš dėkoju Dievui, kad ta mergaitė atsirado, kad jos ieškojo savanoriai ir kriminalistai, kad mes visi turim laisvą valią spręsti, kaip gyventi ir mąstyti netgi tokiam kontekste. Jeigu jūsų širdis pilna vilties ir šviesos, vadinasi, ir aplink save skleidžiate tą šviesą, stiprindami kitų dvasią. Nepamirškite to jausmo, neskubėkite vėl ir vėl nerti į abejones.
Neskatinu būti naiviems, skatinu būti išmintingiems, nes visi scenarijai Dievui yra žinomi ir numatyti, mes visi atliekam savo vaidmenį šitam jo kūrinyje, kuris vadinasi gyvenimas, ir nė vienas nežinom, kokia rolė numatyta didžiajame Kūrėjo paveiksle dabartyje ar po tūkstančio metų.
Tomis naktimis, kai mergaitės Kaune ieškojo savanoriai, vyko šviesos ir vilties stebuklas, nes juos vedė nesavanaudiška meilės ir vilties jėga. Išsaugokim tą jausmą kuo ilgiau, išsaugokim tikėjimą, kad būtent tam ir atėjom į šitą žemę, mylėti vienas kitą, saugoti, atjausti ir įkvėpti. Tegu ta šviesa, pasklidusi per pastarąsias dienas, kaip skydas saugo Lietuvą nuo visų negandų šiandien ir visados.
