Ada Sabaitytė
Štai ir prasideda Naujieji Metai. Dažnas jų laukia su viltimi ir džiaugsmu, tačiau ką atneš tie Naujieji, priklauso tik nuo mūsų.
Daugelis mūsų yra įpratę sakyti, kad „esu mažas žmogus“, „nuo manęs niekas nepriklauso“, „ką nusprendžia galingieji, mums telieka vykdyti“ ir taip be galo! Labai įdomu būtų tiksliai sužinoti, nuo kada lietuvių visuomenėje įsigalėjo tas „prakeiktas nuolankumas“ – juk mes esame palikuonys žmonių, kurie sukūrė galingą valstybę, turėjusią visus imperijos požymius. Esame palikuonys didvyrių, ilgus amžius atsilaikiusių prieš visą „kultūringąją“ ir „humaniškąją“ Vakarų Europą.
Mūsų protėvių pergalės drebino visą tuometinį pasaulį: Saulės, Durbės, Žalgirio mūšiai – tik dalis didelių pergalių. Mūsų karalių kraujas „pamaitino“ daugelį vakarietiško raugo valdovų dinastijų – ir dar ir dar – turime suvokti, koks didelis buvo (ir tebėra) mūsų tautos indėlis, kuriant geresnį ir šviesesnį Pasaulį!
Tuos didžius darbus galima vardinti be galo! Tuo tarpu mes, šiandieniniai lietuviai, mielai leidžiamės „vedžiojami už nosies“, esame susigūžę, apsiblausę, besitaikantys sekti paskui savo vakarykščius priešus ir giedoti jiems ditirambus. Kas tai? Kodėl taip elgiamės? Juk mūsų nuostatos turėtų būti labai paprastos ir aiškios, tai padėtų gyventi ir išgyventi šiuo tikrai sudėtingu, bet ir įdomiu metu.
Kokiomis nuostatomis turėtų vadovautis mūsų žmogus? Visų pirma, turime žinoti, kad mūsų kultūroje, mūsų tradicijoje, kilmingu buvo laikomas žmogus, kuris gimė, užaugo ir gyvena SAVO ŽEMĖJE. Toks žmogus vertina savo giminę, savo kiltį, jis visada su dėkingumu atsimena žmones, kurie jam dovanojo gyvenimą, t.y. savo protėvius. Toks žmogus jaučia savo vertę, t.y. turi stuburą. Jo mintys, žodžiai ir darbai nesiskiria: kaip galvoja, taip ir sako, o kaip sako – taip ir daro. Tokia laikysena sukuria darnią (harmoningą) aplinką ir vientisą gyvenimą, kuriame skirtingų (kartais priešingų) elementų dermė, pusiausvyra suprantama kaip Pasaulio įvairovės bei vystymosi pagrindas ir kaip siektini žmonių tarpusavio santykiai.
Darna, arba graikiškai harmonija, ir buvo suprantama kaip priešingų kokybių (karšto–šalto, didelio–mažo, pikto – gero ir kitų) pusiausvyra supančioje aplinkoje.
Jei kalbėtume apie žmogų, tai mūsų senojoje kultūroje buvo laikomasi nuostatos, kad sveikata, visų pirma, rodo tai, kad žmogaus būklė yra darni – jis sutaria su savimi ir su aplinka. Liga, priešingai, yra iššaukiama įsigalėjusios nedarnos.
Ką dar galima pasakyti apie Naujuosius Metus? Gal verta paminėti tai, kad šiandieninis kalendorius yra savotiškas susitarimas – visi žinome, kad gyvename pagal Grigaliaus kalendorių, kad tas kalendorius Lietuvoje buvo įvestas dukart ir tas „stumdymasis“ rodo, kokia arši kova vyko, prisidengiant, Dievo vardu, nes Julijaus kalendorius, kuri skiriasi nuo Grigaliaus kalendoriaus dviem savaitėmis, taip ir išliko stačiatikių apeigose (rusiška Kalėdų šventė yra po dabartinių Naujų metų), o iki XX amžiaus pradžios Julijaus kalendorius buvo naudojamas visoje Rusijos imperijoje.
Visai aišku, kad mūsų lietuviškas kalendorius buvo ne tik išmestas, bet ir sunaikintas, vėliau apsimetant, kad tokio dalyko nei būti nebuvo ir taip palaikant mitą, kad lietuviai buvo visiški laukiniai ir kad kultūrą jiems atnešė mūsų „partneriai“ kryžiuočiai, kurie, skelbdami Dievo žodį „laukiniams“, lygiagrečiai valėsi sau prekybinį Hanzos kelią į turtingas šalis, tokias, kaip LDK, latvių ir estų žemės, Novgorodo kunigaikštystė ir pan.
Tokia jų veikla visai suprantama, nes bet kokia veikla tame amžinų prekeivių pasaulyje turi ekonomiškai atsipirkti. Tai, va, jie sugretinę tuos du tikslus: Dievą ir auksą, ekonominiu požiūriu optimizavo kryžiuočių „darbus“ Pabaltijyje.
Jei grįžtume prie Naujųjų Metų ir kalendorių, tai, kaip minėjau, mūsų tradicija ir šioje srityje buvo sunaikinta, o istorikai net nesidomi „tokiais niekais“. Tačiau įvertinant tai, kad gretimoje Rusijoje Petras I-asis, įvesdamas Julijaus kalendorių, išleido įsakymą, kad 7207 metų gruodžio 31 –oji diena „prilyginama 1700 metų sausio 1-aji dienai“, tuo įsakymu buvo išmesta iš istorijos tik 5507 metų.
Kadangi, kaip teigė šviesios atminties profesorius Arvydas Šliogeris, Centrinėje ir Rytų Europoje klestėjo Gyvybės (įvardinta kaip Miško) civilizacija, o tai reiškia, kad su slavais nuo seno dalijomės ir teritorijas, ir kalbą, ir pagrindines kultūrines nuostatas, labai gali būti, kad ir mūsų sunaikinta metų skaičiavimo sistema apėmė daug ilgesnį laiko tarpą, nei matome Gigaliaus ar Julijono kalendoriuose, kuriais dabar naudojamės. O Nauji metai sausio 1 dieną atsirado nuo to, kad Julijus Cezaris, kurio įsakymu ir buvo sukurtas Julijaus kalendorius ir pati metų skaičiavimo tvarka, naujus metus nustatė praktiškai atsižvelgdamas į tai, kad naujai išrinkti senatoriai senovės Romoje pradėdavo savo darbą būtent tą dieną – štai tokia Naujųjų Metų esmė ir prasmė.
Visgi, Naujųjų Metų proga norėčiau palinkėti visiems atsigręžti į tai, kas buvo per šimtmečius sukurta ir „nušlifuota“ daugybės mūsų protėvių kartų: neieškoti svetimų blizgučių, o pabandyti gyventi taip, kaip turi gyventi tikrai KILMINGAS žmogus, t.y. nieko nebijoti, nieko neprašyti ir drąsiai pasitikti savo likimą!!!
