Jonas Ivoška
Nuteisus partijas šimtatūkstantinėmis baudomis, kilo klausimas: iš kokių lėšų šaltinių bus mokamos baudos?
Atidžiau pažvelgus į „Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą“, išaiškėja, kad teismas tik tariamai nubaudė įstatymų pažeidėjus, o iš tikro nusprendė grąžinti mokesčių mokėtojų uždirbtas lėšas į biudžetą.
Geriau įsigilinus į politinių partijų finansavimo šaltinius (Politinių partijų įstatymo 19 straipsnis) ir įvertinus politinės partijos nariams bei aukotojams nustatytus gana griežtus finansinės paramos apribojimus (kai kas tai vertina kaip antidemokratinį žmogaus teisių ribojimą), peršasi išvada, kad pagrindinis parlamentinių partijų finansavimo šaltinis – valstybės biudžeto asignavimai.
Netgi gyventojo vieno procento dydžio sumokėto metinio pajamų mokesčio dalis, kaip partijos finansavimo šaltinis, yra mokestinės prievolės biudžetui dalis. Tai reiškia, kad mokestinėmis šalies gyventojų prievolėmis formuojami viešieji ištekliai, kurių paskirtis tenkinti bendruosius piliečių poreikius, skiriami ne visuomeninėms reikmėms, o atitinkamoms partinėms grupuotėms.
Tai – privileginis reiškinys, prieštaraujantis LR Konstitucijos 29 straipsnio nuostatoms. Kita vertus, tai partijomis vadinamų interesų grupių narių asmeninės naudos siekimas, kai valstybės biudžeto lėšos (viešieji ištekliai), neatlygintinai (asignavimų būdu) virtusios partijos lėšomis, naudojamos, pavyzdžiui, partijos nario rinkimų užstatui ar partijai teikiamoms paslaugoms apmokėti. Tai visiškai atitinka korupcijos apibrėžtį.
Viešas, įstatymais įtvirtintas piktnaudžiavimas, siekiant asmeninės naudos, tradiciškai vadinamas „didžiąja korupcija“. Šis reiškinys žymiai pavojingesnis už „mažąją korupciją“ – policininko, mediko, statybų inspektoriaus papirkimas ir pan. Kodėl?
Mokesčių mokėtojų lėšomis papirktos kai kurios žiniasklaidos priemonės į viešąjį valstybės sektorių „juodosiomis“ technologijomis „prakiša“ kūrybiškai išsisėmusius individus, kurie jau „paskendę“ stagnaciniame konformizme. Jie neturi naujų idėjų šalies pažangai užtikrinti. Dėl to kenčia visa tauta, neatsilaikanti tarptautinės konkurencijos varžybose, nes politinės senienos dažniausiai tesugeba apgraibom užčiuoptas svetimybes prakišinėti į savąją kultūrą kaip vakarietišką „pažangą“.
Iš to peršasi išvada: norint Lietuvai proveržio valstybės vadyboje ir valstybingumo kultūroje, būtina atsisakyti korupcinio partijų finansavimo biudžeto lėšomis ir įvesti Seimo narių atšaukimo mechanizmą bei jų kadencijų ribojimą.
