Trečiadienį mirė buvęs JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris, kurio atviras Amerikos galios propagavimas padėjo formuoti pasaulį po Antrojo pasaulinio karo, pranešė jo konsultacinė įmonė. Jam buvo 100 metų.
„Dr. Henry Kissingeris, gerbiamas Amerikos mokslininkas ir valstybės veikėjas, mirė šiandien savo namuose Konektikute“, – sakoma trečiadienį vakare paskelbtame „Kissinger Associates“ pranešime.
Jame sakoma, kad H. Kissingerio šeima surengs privačias laidotuves, o vėliau Niujorke, kur jis užaugo po to, kai jo žydų kilmės šeima pabėgo iš nacistinės Vokietijos, bus surengtos pamaldos.
Pareiškime nenurodoma H. Kissingerio mirties priežastis. Jis ir būdamas šimtametis išliko aktyvus, liepos mėnesį vyko į Kiniją susitikti su prezidentu Xi Jinpingu.
Kinija buvo vienas iš ilgalaikių H. Kissingerio paliktų veiklos pėdsakų. Tikėdamasis sukrėsti Šaltojo karo kovas su Sovietų Sąjunga, H. Kissingeris slapta užmezgė ryšius su Pekinu.
1972 metais įvyko istorinis prezidento Richardo Nixono vizitas, o vėliau JAV užmezgė santykius su tuo metu izoliuota šalimi, kuri dabar tapo antra pagal dydį pasaulio ekonomika ir vis didesne Vašingtono konkurente.
Po Votergeito skandalo, išvertusio iš pareigų R. Nixoną, H. Kissingeris dirbo pas jo įpėdinį Geraldą Fordą. Pagal beprecedentį susitarimą H. Kissingeris ėjo ir valstybės sekretoriaus, ir patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pareigas.
H. Kissingeriui buvo paskirta Nobelio taikos premija už derybas dėl Vietnamo karo užbaigimo, nors karas iš karto nesibaigė, o jo kolega iš Šiaurės Vietnamo Le Duc Tho atsisakė priimti premiją.
Daugelyje pasaulio šalių niekinamas H. Kissingeris, kaip garbaus amžiaus valstybės veikėjas, sulaukė net konkuruojančios Demokratų partijos pagarbos, o dabartinis valstybės sekretorius Antony Blinkenas dalyvavo jo 100-ojo gimtadienio vakarėlyje Niujorke.
„Mirus Henriui Kissingeriui, Amerika neteko vieno iš patikimiausių ir išskirtiniausių balsų užsienio reikalų srityje“, – sakoma buvusio prezidento George‘o W. Busho pareiškime.
„Realpolitik“ ir jos pasekmės
Nors H. Kissingerio intelektualinius gabumus nenoriai pripažino net jo kritikai, jis taip ir liko labai prieštaringai vertinamas dėl savo negailestingos „realpolitik“ filosofijos – šalto apskaičiavimo, kad valstybės siekia savo interesų naudodamosi galia.
Išslaptinti dokumentai parodė, kad H. Kissingeris palaimino Čilės išrinkto marksistinio prezidento Salvadoro Alendės nuvertimą ir 1973 metais generolo Augusto Pinocheto įvykdytą perversmą.
H. Kissingeris taip pat rėmė Indoneziją, artimą antikomunistinę sąjungininkę, kai 1975 metais ši užgrobė Rytų Timorą. Nuo invazijos pradžios (pradėtos kitą dieną po H. Kissingerio ir G. Fordo susitikimo su Indonezijos vadovu Suharto) iki 1999 metų, kai Indonezija užbaigė okupaciją, žuvo daugiau kaip 100 000 Rytų Timoro gyventojų.
H. Kissingeris taip pat užmerkė akis į masinius Pakistano žiaurumus, kai 1971 metais Bangladešas iškovojo nepriklausomybę, nes manė, kad JAV interesas yra išlaikyti Islamabadą kaip tylų tarpininką santykiuose su Kinija.
Siekdami pasitraukti iš Vietnamo, bet turėdami stipresnę poziciją prie derybų stalo, R. Nixonas ir H. Kissingeris leido vykdyti slaptą 1969-1970 metų bombardavimo kampaniją Laose ir Kambodžoje, kuria buvo siekiama sutrikdyti sukilėlių judėjimą į Pietų Vietnamą.
Bombardavimas nesustabdė judėjimo, bet pražudė tūkstančius civilių ir padėjo atsirasti Kambodžos raudoniesiems khmerams, kurie vėliau vykdė savo genocidą.
H. Kissingeriui panašiai nedaug rūpėjo Kipras, kai Graikijos karinė chunta nuvertė išrinktą lyderį arkivyskupą Makariosą, o Turkija 1974 metais įsiveržė į salą, kuri ir dabar tebėra padalyta.
Ikoniškasis diplomatas
Tačiau H. Kissingeriui niekada nebuvo iškilęs rimtas teisinis pavojus. 2004 metais JAV teisėjas atmetė ieškinį, susijusį su Čilės kariuomenės vado nužudymu.
Po 1973 metų Jom Kipuro karo H. Kissingeris sulaukė viso JAV politinio spektro atstovų pagyrų, nes jo intensyvios derybos su Izraeliu ir arabų valstybėmis tapo „šaudyklinės diplomatijos“ pavyzdžiu.
Jam pavyko atskirti arabų valstybes nuo jų sovietinės globėjos ir užtikrinti, kad JAV taptų pagrindinėmis tarpininkėmis ir saugumo garantu regione.
Su storais mokslininko akiniais ir giliu monotonišku balsu, kuriame niekada nebuvo girdėti jo gimtosios vokiečių kalbos akcento, imigrantas akademikas, tapęs svarbiausiu savu žmogumi, buvo plačiai atpažįstamas ir net laikomas savotišku sekso simboliu, bendraujančiu su garsiomis moterimis. Apie savo reputaciją H. Kissingeris pasisakė klasikine „realpolitik“ replika: „Didžiausias afrodiziakas yra galia“.
Jis paliko žmoną Nancy, su kuria praleido beveik 50 metų, du vaikus iš ankstesnės santuokos ir penkis anūkus.
