Jonas Ivoška
Kai po Seimo rinkimų prasideda grumtynės dėl prieigų prie viešųjų išteklių, dalinantis ministrų „portfelius“, supranti, jog dalybose besistumdančios būtybės valstybę mato tik kaip rinkiminės kovos grobį. Gaila, kad formuojant daugumą Seime nevyksta paieška tų asmenybių, kurios pajėgios gauti naudos Lietuvai, o tuo pačiu ir kiekvienam piliečiui.
Visa tai matant ir liūdna, ir pikta – juk visas laimėtųjų dėmesys sutelkiamas tam, kad kuo daugiau naudos iš Lietuvos būtų gauta savo klanui. Dažnai gana apgailėtinai atrodo į ministro kėdę patupdytas mažaraštis valstybės vadyboje, kuriam apdairus šeimininkas nedrįstų patikėti ožkų kaimenę pamiškės ganykloje.
Tačiau palaipsniui susitapatinanti su valstybe ta „paauglių“ kuopelė tampa patikima priedanga įžūliems arogantams, kurie šiandien beveik atitinka enciklopedinę totalitarizmo apibrėžtį: „neribota valstybės valdžia, nepripažįstanti visuomenės kontrolės jokioje gyvenimo srityje…“
Kadangi brandžiam parlamentarizmui suvešėti Lietuvoje nėra būtinų konstitucinių pagrindų (LR Konstitucija stokoja norminių savigynos procedūrų), o politikoje dalyvaujančių interesų grupių nariai dažniausiai neturi valstybiško mąstymo, pakalbėkim apie Lietuvos Prezidento kaip valstybės vadovo galimybes pakelti šalies valstybingumo kultūrą.
Manau, jog pilietinė dauguma tikrai suinteresuota, kad Lietuva panėšėtų į nepriklausomą demokratinę respubliką, kaip nustatyta LR Konstitucijos 1-ame straipsnyje. Suprantama, pereiti prie pilnavertės demokratijos nelengva, kai valstybingumo praktikoje jau įsivyravusi defektuota demokratija ir dominuoja institucinio absoliutizmo politinis režimas. Tačiau prieš Prezidento rinkimus galima pasvajoti ir apie idealų šviesą, užuot klaidžiojus realijų smoge, nes pretendentų rinkimų programose, manau, rasime kažką, ko rinkėjai turi teisę norėti.
Pavyzdžiui, ko aš, kaip rinkėjas, norėčiau iš pretendento tapti Prezidentu? Pirma – kad jis programoje pateiktų ne tik norus, bet ir tikslus (tikslas – tai noras pagrįstas veiklos planu).
Antra – kad pretendentas nebūtų stagnacinis konformistas, t.y., kad nekartotų banalybių, jog taip, kaip gyvenam dabar, yra daug geriau, negu buvo ,,prie ruso“, todėl džiaukimės tuo, ką turim.
Trečia – kad pretendentas suprastų, jog neveikianti (nuolatos pažeidinėjama, niekam nepatiriant atsakomybės) Konstitucija, kaip bebūtų skaudu, jau nėra pagrindinis šalies įstatymas. (Kalbant metaforiškai, esama Konstitucija pagal jos funkcinius padarinius asocijuojasi su mažai pakitusios išvaizdos automobiliu, paliktu transporto priemonių „kapinėse“.)
Kol pilietinė dauguma dar galutinai nesubrendo konstitucinei reformai, pagalvokim, ką galima būtų padaryti, siekiant ,,įpūsti“ gyvybės esamai Konstitucijai?
Mes, pilietinės visuomenės šalininkai, esame įsitikinę, jog lietuviška klanokratija nėra civilizuotos visuomenės bendrabūvio siekiamybė, todėl siūlome panagrinėti konstitucines LR Prezidento galias, ginant konstitucinę santvarką, prievartaujamos demokratijos sąlygomis.
Pasigilinus į Konstitucijos tekstą, peršasi išvada, kad valstybės vadovas visgi turi galimybių pasipriešinti valstybės išdemokratinimui. Juk kiekvienam piliečiui tarp jų ir Prezidentui Konstitucijos 3-iuoju straipsniu suteikta teisė priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką. Šalies išdemokratinimas yra akivaizdus kėsinimasis į jos konstitucinę santvarką. Pavyzdžiui, piliečių prievartavimas valstybės vardu antikonstituciniais Seimo, Vyriausybės ir teismų aktais neabejotinai yra prievartinis kėsinimasis į konstitucinę santvarką (veiksmai priešingi 7-ajam Konstitucijos straipsniui).
Tai neabejotinai suteikia Prezidentui kaip piliečiui, turinčiam dar ir Tautos suteiktus valstybės vadovo įgaliojimus, priešintis tokiai veiklai, kuria kėsinamasi į konstitucinę santvarką. Tam Prezidentas turi Konstitucijos suteiktų veiklos formų ir priemonių.
Svarbus Konstitucijos suteiktas Prezidentui įgaliojimas – leisti aktus-dekretus. Dekretas, jį motyvuojant konstitucinės santvarkos gynimu, kai nėra jokių konstitucinių ribojimų, pasirenkant konstitucinės santvarkos gynybos būdus, gali būti nukreiptas prieš bet kokią antikonstitucinę veiklą, t.y. ir prieš antikonstitucinių aktų galiojimą.
Kadangi Tautos ir kiekvieno piliečio teisę priešintis bet kokiam kėsinimuisi į konstitucinę santvarką įtvirtinusi ta konstitucinė norma, kuri gali būti keičiama tik referendumu, todėl pagal analogiją Prezidento išleisto tokio dekreto panaikinimas galimas tik referendumu.
Nei Seimui, nei Konstituciniam Teismui nesuteikta teisė priešintis konstitucinės santvarkos gynimui. Todėl Prezidento išleistą dekretą, ginant konstitucinę santvarką, gali panaikinti tik suverenas – Tauta. Prezidentui nesinaudojant konstitucinės santvarkos gynimo teise, dažnai kartojamas teiginys – Prezidentas yra Konstitucijos garantas – yra tik tušti žodžiai.
Ką šiandien galima pripažinti įvykdytu ar sistemingai vykdomu kėsinimusi į Lietuvos kaip demokratinės valstybės konstitucinę santvarką?
1. Priimant sprendimus svarbiausiais valstybės bei Tautos gyvenimo klausimais, šalyje neskelbiami referendumai, nors to reikalauja Konstitucijos 9 straipsnis. Toks įvykdyto pasikėsinimo į Lietuvos konstitucinę santvarką pavyzdys yra LR Seimo priimtas konstitucinis aktas (2004 m. liepos 13 d. Nr. IX-2343), kuriuo šiurkščiai pažeistos LR Konstitucijos 2 ir 3 straipsnių nuostatos, Seimui apribojus Tautos suverenitetą, ir suteikus viršenybę Lietuvoje Europos Sąjungos (ES) aktams.
Tuo būdu bet kokio lygio ir paskirties ES aktas tapo viršesnis už Lietuvos Respublikos įstatymus (tarp jų ir Konstituciją) bei kitus teisės aktus. Jeigu Tauta referendumu dalį savo suvereniteto būtų perleidusi tarptautinei institucijai, atitinkamai pakeisdama Konstituciją, žinoma, nebūtų pagrindo tai vertinti kaip kėsinimąsi į konstitucinę santvarką.
2. Konstitucijos 29-uoju straipsniu įtvirtinta visų asmenų lygybė įstatymui konstituciškai eliminuoja privilegijuotų asmenų atsiradimo galimybę. Tačiau Seimas, patvirtindamas LR Civilinį kodeksą, 6.271 ir 6.272 straipsnių redakcija įtvirtino pareigūnų (valdininkų, prokurorų, teisėjų) privilegijuotą padėtį, atleidžiant juos nuo kaltais veiksmais padarytos žalos atlyginimo.
Seimo aktu pareigos atlyginti padarytą žalą perkėlimas nuo kaltųjų ant mokesčių mokėtojų pečių mokestinių prievolių pavidalu, yra šiurkštus demokratinių principų pažeidimas. Akivaizdu, kad toks Seimo teisinis reguliavimas yra nukreiptas prieš konstitucines vertybes ir laikytinas kėsinimusi į šalies konstitucinę santvarką.
3. Konstitucijos 7 straipsnis įsakmiai nurodo, jog negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai. Tačiau LR Seimas, patvirtindamas Civilinio proceso kodeksą (žiūrėti 362 str.) ir Administracinių bylų teisenos įstatymą (žiūrėti 148 str.) nenustatė teismo aktų atitikties Konstitucijai jokios patikrinimo procedūros.
Nesant tokios procedūros, valstybinės institucijos prievartos jėga užtikrina visų Konstitucijai priešingų teismo aktų vykdymą. Pasvarstykim ar teisėjo korupciniais motyvais valstybės vardu priimtas visiškai nužmogintas teismo aktas, kuris priešingas Konstitucijai, savo pasekmėmis nėra kėsinimasis į Lietuvos konstitucinę santvarką?
Toli gražu, tai ne visuma, o tik dalelė mūsų šalies valstybingumo praktikoje sutinkamų kėsinimosi į konstitucinę santvarką pavyzdžių, kuriais prievartaujama Lietuvos Respublika kaip demokratinė valstybė.
Kažin ar dėl veiksmų, kuriais instituciniu lygmeniu kėsinamasi į šalies konstitucinę santvarką, bent vienas kandidatas LR Prezidento rinkimuose išreikš programinį susirūpinimą?
