Pirmadienio rytas Kaune pažadino visą Lietuvą ne varpų skambėjimu, ne lakštingalų giedojimu, bet … šūviais. Ir tie šūviai pataikė į mūsų visų sąmonę.
Ar suvokiat, kas čia įvyko ir toliau vyksta? Aukšti pareigūnai arba teisingiau – neliečiami iškrypėliai kelerius metus prievartavo dvi mažametes mergaites (o gal dar daugiau, tik kol kas nepaaiškėjo). Kada artimieji sužinojo apie šį nusikaltimą (kitaip tokio veiksmo pavadinti negalima), kreipėsi į teisėsaugos institucijas. Bet iš ten kilo tik rūkas, uždengiantis visus pėdsakus, ir spengianti tyla… Tarytum nebūtų buvę galimybės ir priemonių pradėti normalų tyrimą.
Teisybės beieškantis tėvas išsiuntinėjo ne tik kreipimąsi, bet ir filmuotą medžiagą „didžiausiai“ vaikų teisių gynėjai R.Šalaševičiūtei, premjerui, Prezidentei, visiems Seimo nariams. Bet ir iš ten jokios „pagados“ nesulaukė. Visiems rūpėjo savo kišenių klausimai, vienas kito juodinimas, plėšymasis dėl postų ir t.t. O ar kam skauda dėl svetimo mažo skriaudžiamo vaiko, ar kam gaila iš nevilties plyštančio tėvo širdies? Iš visų rūmų – spengianti tyla ir jokio atsakymo, jokio veiksmo…
Vietoj to, kad būtų atstatydintas generalinis prokuroras, kad tyrimo metu būtų nušalintas įtariamasis teisėjas, o visi trys (žinomi) prievartautojai areštuoti, kad toliau netęstų savo „linksmų“ darbelių su kitais vaikais, kad motinoms, pardavinėjančioms savo mažametes dukras būtų atimtos motinystės teisės, R.Šalaševičiūtė išdrįsta siūlyti atimti tėvystes teises iš tėvo – vienintelio žmogaus, kuris rūpinasi savo dukra ir gina ją bei ieško teisybės.
Pasirodo, mūsų „teisinėje“ valstybėje neturi teisės ieškoti teisybės, neturi teisės ir kaip tėvas ginti savo vaiko… Bet mes, tėvai, prieš Dievą ir prieš žmones atsakome už savo vaikus ir jų saugumą. Ir bet kokiomis priemonėmis turime juos ginti.
Įstatymas deklaruoja, kad asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Ir, atrodo, kad asmuo neatsako, jei jis būtinosios ginties ribose padarė nusižengimą ar nusikaltimą, gindamas kitą asmenį.
Tai dabar norisi paklausti, ar šis tėvas peržengė būtinosios ginties ribas, ar ne? Ir iš viso užmirštama apie tokią kiekvieno žmogaus prigimtinę teisę kaip nekaltumo prezumpcija. Juk niekas net puse lūpų negali pasakyti, kad D.Kedys į kažką šovė, kad būtent jis tuo metu buvo kažkur netoliese, ir iš viso, ar jis dar kur nors yra?
Dažnai purvini darbeliai vykdomi kitomis rankomis, visą „brudą“ suverčiant visai niekuo dėtam…
Manau, kad visi tėvai, auginantys vaikus, vienu balsu šauks, kad vaikus reikia ginti bet kokiomis priemonėmis nuo bet kokių iškrypėlių ir smurtautojų. Tai JUOS reikia izoliuoti ir teisti už padarytus nusikaltimus – fizinę ir psichinę žalą, kuri ateityje gali turėti labai tragiškų pasekmių.
O šaknis to bjauraus augalo yra giliai. Ji prasidėjo Sveikatos ministerijoje su prezervatyvų akcijomis, Švietimo ministerijoje su įdiegiamomis „pažangiomis“ programomis apie du princus, o Užsienio reikalų ministerija nepasivargino išprašyti Švedijos diplomatų, drįsusių mums nurodinėti, kokie turi būti santykiais su homoseksualais, ir t.t.
Šiandien mus sukrėtė ne žiaurios žmogžudystės Kaune, netgi ne dviejų mažamečių prievartavimo faktas, bet savo bejėgiškumo, beteisiškumo suvokimas. Nejaugi visur taip beviltiška?
Pamąstykime, suvokime ir NETYLĖKIME!
Dalia Tarailienė
2009-10-10
