Ligita Juknevičiūtė
Kartą išgirdau tokią istoriją – čia gyvenanti lietuvė prisiminė, kaip ji, dar gyvendama Lietuvoje, juokais pamokė savo draugę. Viena moteris buvo itin priekabi restoranuose ir kavinėse, nuolat jai kažkas netikdavo, kviesdavo padavėjus, reikšdavo pretenzijas, dėl ko jos draugės kaskart jautėsi nepatogiai ir dėl tokio kabinėjimosi nervindavosi. Kartą jos tai savo pretenzingajai draugei pasakė tokį dalyką, manau, tai buvo juodas humoras, bet kas ten žino…
Sako, klausyk, mes girdėjom, kad jeigu kavinėj pradedi putas per daug leisti ir ypač jeigu tai grynas išsidirbinėjimas, reikalauji be rimto pagrindo pakeisti patiekalą ar panašiai, tai padavėjos į tą pakeistą patiekalą paslapčia prispjaudo, tada jį atneša su šypsena, o kai pavalgai, dar meiliau paklausia, ar buvo skanu.
Nuo to karto baigėsi visos damos pretenzijos, toji draugė tapo su personalu ypač maloni, o kartą, kai jai pavalgius, padavėja kaip įprasta paklausė, ar buvo skanu, dama išsigandusi išpūtė akis į drauges ir maldaujamai patikino, kad nesikabinėjo, dievaži, tai negi prispjaudė??? Draugės pakrizeno ir lengviau atsikvėpė, kad auklėjimas pavyko, ir dabar visos ramiai vaikšto kartu po viešo maitinimo vietas ir džiaugiasi be pretenzijų kaskart gavę tai, ko paprašė.
Aš šią istoriją galėčiau sulyginti su mūsų gyvenimu apskritai. Štai mes ateinam į šį pasaulį, turim milijonus priežasčių dėkoti už viską, kas su mumis vyksta, nuo galimybės kvėpuoti ir matyti saulę, miegoti patogiose lovose, turėti artimuosius ar bent katiną, duonos kasdieninės, iki privilegijų dirbti paprastus ar prestižinius darbus, džiaugtis gera savijauta ir išvaizda, bendrauti su puikiais žmonėmis, kurie mus myli, yra mums malonūs ir dėmesingi, bet…
Kiek yra tokių, kurie tai suvokia ir dėkoja už viską? O taip pat ir už sudėtingus gyvenimo momentus, kurie ištinka dėl to, kad… Nežinia dėl ko, bet greičiausiai dėl to, kad mes taptume geresni, atsigręžtume į Dievą, išmoktume tam tikras pamokas, taptume kantresni ir nuolankesni. Ir jeigu mes, netgi gaudami tai, kas yra gėris, nesugebam padėkoti, o nuolat bambam, gyvenimas mums prispjaudo į lėkštę. Dar negerai? Bambi vis dar? Tuomet gausi dar blogesnę situaciją. Burbi, kad automobilis senas, blogas, gausi tikrą gedimą. Nepatenkinta sutuoktiniu? Jis taps dar bjauresnis arba susiras kitą. Blogi tau vaikai, klykia, nervuoja, tada jie pradės sirgti, sėdėsi ir maldausi Dievo, kad tik pasveiktų. Neskanus maistas? Kitą kartą gausi dar neskanesnio. Arba išvis nebegausi. Pamenu, močiutė mokė nukritusią duoną pakelti ir pabučiuoti, tai čia geriausias simbolis to, kad nukritusi duona nėra bloga, ji yra kasdienė mūsų DUONA, kurios kasdien prašom maldoje, ir ją reikia pabučiuoti, padėkoti ir suvalgyti, nes gali kitąkart ir šiukšlyne jos nerasti – tai puikiai žinojo ta karta, kuri matė karus ir badą…
Būdama čia, Graikijoje, turėjau daug laiko matyti tuos momentus, kai kyla nepasitenkinimas ar aukos jausmas, pradedant pačia savim, baigiant čia atvykstančiais, kartais pervargusiais, piktais, susireikšminusiais… Tai tas jiems negerai, tai tas nervina, tai muzika per garsiai, tai žuvį ne taip tavernoj iškepė, tai druskos trūksta, tai … Pretenzijos, pretenzijos, pretenzijos… Žiūriu į tokius ir laukiu, kada nurims ir patys nuo savęs pavargs. Praeina kelios dienos, jie pailsi, atmirksta jūroj ir atsipalaiduoja… Pradeda šypsotis, vertinti tai, kas vyksta aplink juos, paprastą draugiškumą, šypseną, gerumą, dėmesį… Ne dėl naudos, šiaip, nes tai čia, mūsų kaimelyje ir Graikijoje, dažniausiai yra norma. Būti geru ir draugišku. O atvykę čia įsivaizduoja, kad žino geriau, kaip reikia, kaip sukasi pasaulis, ką daryt su benamėm katėm ir kaip gyventi tiems, kurie čia gyvena tūkstančius metų…
Aš nepykstu ant jų ir nekaltinu. Sudėtinga žmogui suprasti, kas jis toks, ko čia atėjo, kaip elgtis. Paprasčiau kitus mokyti, nei pažvelgti įdėmiai į save ir savo ydas, paklydimus ir pasimetimą. Daug tų taisyklių šitam pasaulyje, daug melagingų instrukcijų. Vieni rėkia, kad Dievo nėra, viskas galima, kovoja už moterų teises ir laisves keistis lytis kaip kojines… Kiti sako, kad Dievas didis, ir myli tik teisiuosius, o nusidėjėliai keliaus į pragarą… O kur ten bekeliauti, jei mes dar čia būdami patys sau tą pragarą susikuriam. Mintimis, darbais ir nusidėjimais…
Mums viskas duota, kad būtume sveiki, blaivūs ir palaimingai ramūs, tereikia nuolankiai tai pripažinti ir paprašyti Dievo pagalbos pradėti eiti tuo švaros ir šviesos keliu. Bet žmogus pats prisikuria milijoną problemų, bandydamas pergudrauti Kūrėją. Mes per daug valgom, per daug geriam, per daug dirbam, per daug susireikšminam, giriamės, per daug norim kalbėti, o ne klausyti, per daug aiškinam kitiems, kaip jie turėtų gyventi, nors esam pasimetę savuose gyvenimuose ir pasirinkimuose, per daug esam akiplėšos ir savimylos…
Graikijoje, stebuklinguose Delfuose, ten, kur žmonės ateidavo paklausyti pranašysčių, virš Apolono šventyklos buvo parašyta: ,,Nieko nereikalingo. Saikas /visų kilniausia. Akiplėšiškas pasipūtimas/visų blogiausia. Pažink savo širdies gelmes.“
Skaičiau interviu su kažkokia psichologe, tai ji sakė, kad žmonės dabar plūsta į psichoterapijas, nes nebepakelia savo pačių reakcijų į tai, kas vyksta aplink juos ir pasaulyje. Taigi, kadangi mes nepažįstam savęs pačių, nemokam saugoti ramybės savyje ir aplink save, atėjus šiems neramiems laikams nebesusitvarkom su tuo, į ką pavirtom patys ir į ką pavertėm pasaulį. Į nervų kamuolius, išsigandusius ir pasimetusius. Mes patys pakraupę nuo savęs, kenčiam, kankinam kitus ir ieškom pagalbos psichoterapijose ir raminamuosiuose. Gerai, jeigu randam…
Visgi aš manau, kad vienintelė ir pirmoji greitoji pagalba yra čia pat. Tereikia pakelti akis į dangų, užsimerkit ir pasakyti: ,,Aš esu su Tuo, kuris mane sukūrė, pasitikiu Tavim, Viešpatie. Padėk man, prašau, nes mano kančia yra nebepakeliama, bet žinau, tikiu, ji yra tam, kad mes vėl susitiktume. Kad Tu vestum mane, net jeigu labai sunku, ten, kur aš turiu būti“.
Eikime ir kasdien klauskime to paties: ar tai, ką aš darau, patinka Dievui? Tik tiek. Juk taip paprasta. Ir tikrai veikia. Sėkmės mums visiems.
