Vytenis Paulauskas
Sakoma, kad kadaise dinozaurai išmirė todėl, kad jie nesugebėjo prisitaikyti prie pasikeitusių gamtinių sąlygų. Tačiau yra daugybė gyvūnų, kurie gyveno Žemėje prieš milijonus metų, gyvena ir dabar. Galbūt jie kažkiek pakeitė savo išvaizdą, įpročius, bet jie yra iki šiol ir, matyt, dar ilgai bus.
O ką daryti, kad lietuvių tauta neišnyktų kaip ir tie dinozaurai? Paskutiniaisiais sovietmečio metais Lietuvoje buvo beveik keturi milijonai gyventojų. Ne visi jie buvo lietuvių tautybės, bet vis dėlto lietuviais save laikė apie keturi penktadaliai Lietuvos gyventojų. Šiuo atžvilgiu Lietuvos padėtis buvo daug geresnė negu Estijoje ir Latvijoje, kur latvių buvo tik apie pusė Latvijos gyventojų.
Norint, kad išliktų ne tik Lietuvos pavadinimas, bet kad joje gyventų būtent lietuviai, lietuvių tauta, jie turi prisitaikyti prie besikeičiančių gyvenimo sąlygų, bet kartu turi neprarasti ir savo tapatybės. O ta tapatybė siejama būtent su lietuvių kalba, su jos vartojimu Lietuvoje. To negalima palikti savieigai, tuo visų pirma turi rūpintis Lietuvos valdžia.
Deja, Lietuvos valdžia eina priešinga kryptimi, stengiasi, kad lietuvių tauta kuo greičiau prarastų savo lietuvišką tapatybę. Pavyzdžiui, Lietuvos ministrė pirmininkė I. Šimonytė sakė, kad svarbiausiu darbu, atliktu per šią kadenciją, laiko trijų Lietuvai svetimų ir jai visai nereikalingų raidžių įteisinimą. Taigi, svarbiausias darbas – lietuvių kalbos išdavystė.
O štai valstybinės institucijos – Valstybinės kalbos inspekcijos vadovas Audrius Valotka už tai, kad jis gynė lietuvių kalbą, iš Vyriausybės sulaukė sankcijų. Mat jis pareikalavo, kad būtų laikomasi Lietuvos įstatymų ir Lietuvos vietovių ir gatvių pavadinimai būtų rašomi lietuviškai.
Lenkiškų raidžių ir lenkiškų pavardžių bei lenkiškų vietovių pavadinimų įteisinimas buvo pagrindinis prorusiškų autonomininkų reikalavimas. Autonomininkai Lietuvos nepriklausomybės pradžioje buvo pasmerkti ir teisiami. Tačiau panašu į tai, kad penktoji kolona Lietuvoje atgimsta.
Paradoksalu yra tai, kad ji formuojasi pagrindinėse Lietuvos partijose – konservatorių ir socialdemokratų. Būtent pastarųjų atstovas Vilniaus rajono meras toliau stumia autonomininkų reikalavimus – kitose kalbose esančių diakritinių ženklų įteisinimą Lietuvoje. Norima įteisinti ir dvikalbystę ar trikalbystę Vilniaus rajone.
Teritorija ir kalba
Nuo senų laikų šunys ir katės buvo neatskiriami žmonių draugai. Jie su žmonėmis kartu gyveno, todėl, manau, daug kuo savo elgesiu supanašėjo. Šunys pakelia koją ir apšlapina stulpus, medžius, pastatus ir tokiu būdu savo išskyrų smarve pažymi savo teritoriją. Analogiškai elgiasi ir katinai. Panašiai ir žmonės stengiasi pasižymėti savo valdomą teritoriją tam tikrais ženklais.
A. Valotka konstatavo faktą, kad dalis Lietuvos – Vilniaus kraštas tarpukariu buvo okupuotas ir ten vyko aktyvi polonizacija, o dabar tas polonizuotas teritorijas norima pažymėti lentelėmis su nelietuviškų vietovių ir gatvių pavadinimais.
Pažymėjus teritoriją, vėliau toje teritorijoje bus galima kurti ir autonomiją. Toje autonomijoje vietovių ir gatvių pavadinimai bus nelietuviški, joje gyvens žmonės su nelietuviškomis pavardėmis, tose pavardėse bus nelietuviškos raidės su nelietuviškais diakritiniais ženklais, kuriuos įteisins Vilniaus rajono meras socialdemokratas su socialdemokratų partijos pagalba, valstybinių institucijų atstovai privalės mokėti nevalstybinę kalbą, kuri bus įteisinta toje autonomijoje.
O valstybinės lietuvių kalbos tos autonomijos gyventojams nereikės mokėti. Todėl susikalbėti lietuviškai toje pažymėtoje teritorijoje gali ir nepavykti.
Beje, lietuvių kalba jau neprivaloma net ir Lietuvos sostinėje Vilniuje. Taksistams susikalbėti su savo klientais jau neprivaloma. Ir valdžia ką nors pakeisti yra bejėgė. Paaiškėjo, kad nieko negali padaryti ir verslininkai, kurie aptarnauja tuos „nepriklausomus“ taksistus. Tiesa, jie gali priversti taksistus susikalbėti angliškai, bet susikalbėti lietuviškai – niekaip.
Be to, lygių galimybių institucija nustatė, kad negalima drausti taksistais dirbti nemokantiems lietuvių kalbos, nes tokiu būdu būtų pažeistos jų lygios galimybės dirbti.
O verslininkai jau seniai nustatė, kad jų įmonės sėkmės garantas gali būti tik angliškas įmonės pavadinimas, o lietuviškas pavadinimas garantuoja tik neišvengiamą bankrotą.
Mokslininkai taip pat jau seniai, dar Lietuvos nepriklausomybės pradžioje, sužinojo, kad jų darbai, parašyti lietuvių kalba, yra visiškai beverčiai, o vertingi yra tik tie, kurie parašyti angliškai ir išspausdinti angliškuose žurnaluose.
Kada buvo Lietuvos aukso amžius?
Tolimais sovietiniais metais žymus Lietuvos kalbininkas K. Ulvydas per radiją mokė Lietuvos žmones, kaip reikia taisyklingai lietuviškai kalbėti. Vėliau televizija rodydavo laidas, kuriose kalbininkai A. Pupkis, A. Girdenis ir kiti taip pat aiškindavo apie lietuvių kalbą, taisydavo žmonių daromas klaidas, atsakinėdavo į jų užduodamus klausimus. Deja, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, visa tai pasibaigė, nes radijo ir televizijos vadovai galvojo, kad tokios laidos nereikalingos, kad jos niekam neįdomios ir todėl jos buvo panaikintos.
Sovietmetis buvo Lietuvos kalbininkų aukso amžius. Savo kalbos tyrinėjimais, išleistais veikalais garsėjo Z. Zinkevičius, populiarios buvo A. Sabaliausko knygos apie lietuvių kalbą, visuomenė žinojo tokius kalbininkus kaip J. Pikčilingis, J. Palionis ir daugelį kitų.
O ką mes žinome apie dabartinius kalbininkus? Matyt, jie sėdi kažkur pogrindyje ir galvoja, kaip „prastumti“ kokį nors straipsnį į anglišką žurnalą tam, kad nenumirtų iš bado. Tiesa, kartais žiniasklaidos atstovai pakalbina kalbininkę L. Vaicekauskienę, kuri paaiškina, kad su ta lietuvių kalba yra viskas gerai, kad jos visai nereikia kaip nors tvarkyti, reguliuoti.
Ir dabartinė valdžia galvoja, kad tokios institucijos, kaip Valstybinė kalbos komisija ir Valstybinė kalbos inspekcija, yra nereikalingos ir jas reikia panaikinti.
Visa tai, kas buvo sovietmetyje, buvo blogai. Blogai, kad tada buvo dainų šventės, telkusios Lietuvos žmones. Sovietmečio laikų kritikuotojos N. Putinaitės nuomone, tas šventes reikėtų iš viso panaikinti, nes jos neva buvo sovietinės valdžios propagandos įrankis ir todėl dabartinė Lietuvos valdžia tokių švenčių turėtų visai nefinansuoti.
Blogas ir poetas J. Marcinkevičius, kuris neva rašė ne tą ir ne taip, kaip turėjo rašyti. Šių laikų rašytojos, už savo istorinius romanus apdovanotos įvairiomis premijomis, K. Sabaliauskaitės nuomone, „Marcinkevičiaus trilogija – tai melo ir propagandos kūrinys“. Štai taip – paprastai ir aiškiai. O ar pačios K. Sabaliauskaitės istoriniuose romanuose nėra melo ir propagandos? Tai, kad ji, rašydama romanus, prisirankiojo daug istorinių faktų apie aprašomus įvykius, dar nereiškia, kad tai, kas rašoma romanuose, yra tiesa. Istorinių faktų, norint parašyti romaną, nepakanka, reikia prie tų faktų pridėti dar bent devyniasdešimt procentų savo išgalvoto teksto. Jeigu tokį romaną perskaitytų aprašomų įvykių amžininkas, tikėtina, kad jis pasakytų – tai melas, to, kas aprašyta, nebuvo, buvo visai kitaip. Deja, istorinių romanų amžininkų jau seniai nebėra.
Valstybė ir istorija
Istorikai turėtų remtis vien tik faktais. Tačiau ir jie amžininkų kritikos nenori. Todėl ir sakoma, kad istorija prasideda tada, kai nebelieka istorijoje nagrinėjamų įvykių liudininkų. O tada istorikai kuria faktais paremtą mitą, kuris turi atitikti tuo metu valstybėje vyraujančią politinę konjunktūrą.
Keičiasi valdžia, politinė santvarka, keičiasi ir valstybės istorija. Kiekviena valstybė taip pat turi savo istoriją, kuri dažniausiai nesutampa su kaimyninių valstybių istorijomis.
Aš gimiau jau po J. Stalino mirties, kai pokario kovos Lietuvoje jau buvo pasibaigusios. Nors apie tuos įvykius buvo vengiama kalbėti, vis dėlto atsimenu vaikystėje girdėtus žmonių pasakojimus apie pokaryje kaimuose išžudytas šeimas, žuvusiųjų kaktose išdegintas penkiakampes žvaigždes. Po karo kaimuose, vienkiemiuose gyventi buvo pavojinga, saugiau buvo miesteliuose, miestuose.
Dabar tie, kurie po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje kovojo prieš tarybų valdžią, vadinami partizanais ir laikomi didvyriais. Partizanai kovojo ne su reguliariąja rusų kariuomene, bet su vietiniais kolaborantais, kuriuos jie galėjo lengvai pasiekti, kurie gyveno kaimuose. Jeigu į kaimo trobą atėjęs ginkluotas žaliukas (partizanas), pamatęs ant stalo padėtą vadovėlį su J. Stalino portretu, sako vaikui: „Tai meldiesi Stalinui“, tai jau galėjo būti mirties nuosprendis tam mokiniui už kolaboravimą. Už kolaboravimą bausmės galėjo susilaukti ir mokytojas, vietinės valdžios atstovas, valstietis, kuris valdžios spaudžiamas įstojo į kolūkį, jaunimas, susirinkęs į pasilinksminimą, šokius kaimo troboje (kaip galima linksmintis, kai reikia su ginklu rankose kovoti už Lietuvos laisvę!) ir panašūs „nusikaltėliai“.
Bene didžiausiu išdaviku Lietuvos istorijoje yra laikomas J. Markulis. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad iki tos išdavystės jis daugelį metų buvo didelis Lietuvos patriotas ir niekas tuo jo patriotizmu neabejojo. Viena iš versijų, kodėl jis įvykdė išdavystę (apie tai jis pats rašė savo dienoraštyje), buvo ta, jog jis norėjo nutraukti tą brolžudišką karą, nes laimėti jokių vilčių jau nebebuvo.
O kas daugiau gero padarė Lietuvai – ar, pavyzdžiui, A. Sniečkus, kuris tvarkė Lietuvos gyvenimą, jos ūkį, ekonomiką, ar J. Žemaitis, kuris priešinosi okupacijai, 1954 metais mirė suimtas, ir kurį Seimas atgaline data pavadino Lietuvos prezidentu? Toks klausimas šiandieniniame kontekste atrodo šventvagystė, nes juk dabartinis Lietuvos prezidentas G. Nausėda smerkiamas ir kaltinamas vien už įstojimą į komunistų partiją, nors joje būdamas jis Lietuvoje nespėjo nieko nei pastatyti, nei sugriauti.
Išgyvenimo strategija
Absoliuti dauguma žmonių gyvena savo kasdieninį gyvenimą labai nesigilindami į tai, kas vyksta valdžios viršūnėse. Jie galvoja, kaip jiems prasimaitinti, uždirbti pinigus, susikurti geresnes gyvenimo sąlygas, užauginti vaikus, juos išmokyti ir pan. Jeigu valdžia jiems liepia sakyti, kad juoda yra balta, o balta yra juoda, jie taip ir sako, tam pritaria ir nesipriešina. Tokia yra jų išgyvenimo strategija. Jeigu į Lietuvą atėjo rusas, jie galvoja, kaip jiems išgyventi prie to ruso, jeigu po to atėjo vokietis, jie stengiasi prisitaikyti ir prie to vokiečio, po vokiečio vėl atėjus rusui, vėl reikia keistis tam, kad išgyventum.
Tačiau yra ne tik paprasti žmonės, bet ir valstybės valdžia, intelektualinis elitas, kuris, kaip ir valdžia, gali daryti įtaką visuomenei, jos nuomonės formavimui. Tie, kas pokaryje atvirai priešinosi tarybų valdžiai, buvo paprasčiausiai sunaikinti, jų nebeliko ir todėl jie negalėjo daryti jokios įtakos visuomenei. Tie, kas su valdžia kovojo vėlesniais metais, buvo ilgiems metams uždaryti į kalėjimus.
Tačiau buvo ir kitas kelias – atvirai tarsi ir pritarti valdžios veiksmams, bet stengtis paveikti visuomenės sąmonę, nukreipti ją teisinga linkme, neperžengiant leistinų ribų. Tuo tikslu buvo stengiamasi puoselėti lietuviškumą, diegti žmonėms tautines vertybes per kultūrą, saviveiklą. J. Marcinkevičiaus kūryba, jo sukurta trilogija, spektakliai pagal jo kūrinius žmonėms padarė didžiulę įtaką būtent todėl, kad tuose kūriniuose buvo iškeliama Lietuva, Lietuvos valstybės idėja. Okupacijos sąlygomis ypač svarbu buvo kelti pasididžiavimą Lietuvos valstybe.
O kokia idėja yra K. Sabaliauskaitės istoriniuose romanuose? Objektyviai vertinant, tai yra nuobodus skaitalas su istoriniais inkliuzais, atskiestas didele doze melo, išsigalvojimais.
Vilniaus valdžia mielai stato paminklus visokiems svetimšaliams, tačiau tiems, kas iš tikrųjų nusipelnė Lietuvos valstybei, pavyzdžiui, A. Smetonai, o taip pat ir J. Marcinkevičiui, paminklus statyti atsisako.
Beje, ta abstrakcija, kuri laimėjo J. Marcinkevičiaus paminklo konkursą, greičiau yra pasityčiojimas iš J. Marcinkevičiaus, iš jo kūrybos. Sakoma, kad ta abstrakcija reiškia suglamžytą J. Marcinkevičiaus trilogiją. Kodėl ta trilogija suglamžyta? Ką tai reiškia? Ar tai, kad ji nereikalinga, kad ją galima suglamžyti, perplėšti per pusę ir išmesti į šiukšlyną, kaip bibliotekos padarė su daugelio Lietuvos klasikų knygomis?
Šiaudadūšiai patriotai – elementarūs bailiai
Nepriklausomą Lietuvą 1990 metais atkūrė ne tie, kurie atvirai kovojo prieš tarybų valdžią, nes jie žuvo, jų kaulai seniai sutrūnijo kapuose, bet tie „kolaborantai“, kurie stengėsi išgyventi, statė Lietuvą, ją puoselėjo ir, atsiradus galimybei atkurti Lietuvos nepriklausomybę, ja pasinaudojo.
Šiandien tie, kurie vaidina didelius patriotus, bet daro viską, kad Lietuvos valstybei, jos žmonėms būtų kuo blogiau, vėl imasi iniciatyvos pasmerkti komunistų partiją, nes „jos veikla buvo nusikalstama, kurios metu buvo netekta trečdalio lietuvių tautos“.
Nors šį Įstatymą šiaudadūšiai Lietuvos patriotai taiko komunistų partijai, jos nariams, tačiau juk faktiškai labiausiai jis tinka jiems patiems. Juk nepriklausomybės pradžioje Lietuvoje buvo beveik keturi milijonai žmonių, o dabar jų yra mažiau kaip trys milijonai. Taigi galima konstatuoti, kad po nusikalstamo konservatorių ir socialdemokratų trijų dešimtmečių valdymo buvo netekta trečdalio lietuvių tautos.
Parodomasis, imitacinis patriotizmas būdingas dabartinei valdžiai. Dabar ta valdžia savo „patriotizmą“ demonstruoja atimdama pilietybę iš M. Drobiazko. Realiai tai reiškia, kad M. Drobiazko turėjo rinktis vieną iš dviejų variantų: arba netekti Lietuvos pilietybės, arba kokiems 25 metams atsisėsti į Rusijos kalėjimą. Mat tam, kad ta pilietybė iš jos būtų neatimta, ji turėjo atsisakyti to darbo, kurį visą gyvenimą dirbo (dailiojo čiuožimo) ir, beje, tuo garsino Lietuvos vardą, pasakyti, kad Krymas yra Ukrainos, kad V. Putinas yra teroristas, agresorius ir jis sukėlė karą Ukrainoje, kad Ukrainoje vyksta karas, o ne speciali karinė operacija. Tie, kas taip pasako, Rusijoje ilgiems metams pasodinami į kalėjimą.
Nors iš kitų politikai, vadinamieji Lietuvos patriotai reikalauja nepaprastos drąsos, reiškiančios net ir susinaikinimą, tačiau patys jie yra bailiai, jie paniškai bijo ir klusniai vykdo pačius kvailiausius iš Europos Sąjungos ir JAV vadovybės ateinančius nurodymus, nors už tų Lietuvai žalingų nurodymų nevykdymą jiems jokios realios bausmės negresia.
