Ligita Juknevičiūtė
Aš duodu tau išbandymus, kad tu manim labiau pasitikėtum…
Nežinau, kaip jums, bet mane nuolat lydi kažkokia nesvarumo būsena, kai vos tik išsprendus vieną reikalą, atsiranda vėl nauji iššūkiai ar taip vadinamos problemos. Ir atvirkščiai, kai kažkas atrodo aiškiai beviltiškai, paaiškėja, kad tai dar ne pabaiga, o staiga kitoj vietoj įvyksta baigtinis dalykas, kurio nebeįmanoma atitaisyti. Mirtis. Ji visada baigtinė liekantiems čia, nors tai, kas vyksta po to, ir yra amžina, bent taip mums teigiama…
Pamenu, prieš daugiau nei metus, kai draugo mamytė tapo labai silpna, ir gydytojai pasakė, kad jai liko vos dvi savaitės, mes susitaikėm su ta mintim, kad ji iškeliauja, nors raminau jį ir save, sakydama, kad tik Dievas žino TĄ datą… Tą pačią naktį netikėtai išėjo mano tėtis, santykinai sveikas ir žvalus, o draugo mama gyva iki šiol…
Atskridom į Lietuvą dabar jos aplankyti, pasveikinti su devyniasdešimtuoju gimtadieniu, ji TIKRAI labai silpna, vos pakalba, beveik visa laiką snaudžia, bet laukė mūsų… Aplankėm, pasėdėjom, palaikėm už rankos, pakalbėjom, pabuvom porą dienų ir išlėkėm atgal į Vilnių nežinioje, kada grįšim, gal naktį kada vėl atlėksim prie jos pabudėti… Juk ji tokia silpna…
Kol mes čia nerimavom, iš Šiaulių atskriejo liūdna žinia, netikėtai išėjo mano ir daugybės jį pažinojusių ir mylėjusių žmonių draugas, dar jaunas vyras, Saulius Pučinskas… Daug nuveikęs televizijose, vienas pirmųjų dirbęs prie nepriklausomų televizijų, muzikinių klipų kūrimų, sukūręs daug dokumentikos, šmaikščios, kadaise gyvavusios grupės „Stagnatai” siela su Remigijum Ruokiu, teatralas, kūrėjas, geras draugas, vyras, ir nuostabus tėvas,užauginęs tris gražuoles dukras… Našle liko mūsų mylima draugė Saulė, taip, ta pati dieviško balso dainininkė Saulė Laurinaitytė, kadaise sužavėjusi Jūrmalos muzikos festivalio publiką ir gavusi žiūrovų simpatijų apdovanojimą, kažkokį brangų, gal auksinį laikrodį… Ilgainiui Saulė pasitraukė nuo scenos, man ji visada sakė, kad turi labai didelę scenos baimę…
Kadaise visi buvom jauni ir ambicingi, talentingi, veržlūs ir trokštantys įdomaus gyvenimo… Dabar gretos retėja, dar viena netikėta mirtis išsivedė puikų, talentingą, gerą, draugišką ir šiltą žmogų… Norėčiau parašyti, kad tai neteisinga, bet ar man spręsti, kas šioje žemėje yra taip, kaip turi būti?
Štai indų epe Mahabharata yra veikėjas, kurio vardo dabar nepamenu, jis tokių niekšybių padarė, savo karaliaus priešo vaikus nužudė, net tas karalius pasišlykštėjo tokiu jo elgesiu, ir tam niekšui buvo skirta kankintis amžinai, bet, kaip paaiškėjo, tas amžinai truko keletą šimtų tūkstančių metelių, ir gerai atsikankinęs, tas veikėjas tapo vienu iš Viešpaties metraštininkų ir pasaulio tvarkos prižiūrėtojų, tikru išminčium, kuris, tik pažinęs nusikaltimo ir atgailos kančią, tapo tuo, kas jam buvo skirta.
Taip, kad, jeigu jau nežinia, kam mums tas gyvenimas skirtas, turėkim omeny, kad elgtis derėtų atsakingai, prieš tai perskaičius bent jau dešimt Dievo įsakymų, kad paskui nereikėtų kentėti amžinai, na, santykinai amžinai.
Ir tada man iškyla kitas klausimas: o kaip tie, kurie čia verda smalą ir žmones į visokius karantinus ir marmalizacijas, karus ir vienas kito nekentimą varo, tikisi išvengti dieviško teisingumo? Juk tokiems turi būti kažkoks žinojimas, kad esi nebaudžiamas, turi kažkokią ypatingą velnišką apsaugą, kuri tave nuo Dieviško teismo saugo? Pasirodo, taip ir yra. Žiūrėjau tokį vienos istorikės teologės video apie gnostikus, kurie žmoniją siekia valdyti, iki šių dienų išliko ir yra tas pasaulio elito reptiloidinis gyvatynas. Tai jie, žinokit, nors ir tiki į Dievą, bet tiki ir tuo, kad turint tam tikras slaptas žinias, nugvelbtas iš keleto tikėjimų ir šventraščių, nebereikia būti moraliu.
Suprantate? Ne moralė juos veda į dvasingumą ir link Dievo, ne kažkokie geri darbai ar askezės, pasiaukojimas, atsisakymas egoizmo, bet slaptos žinios. Turi žinių, vadinasi, gali daryti, ką nori, o kai numirsi, tai tiesiog persikūnysi į kitą veikėją ir galėsi savivaliauti toliau, kol pasieksi tuos išmatavimus, kur nori nueiti.
Tai tiems elitiniams gnostikams ir jų palikuonim, mes, žmonės, esam tik kažkokia biomasė, neturinti tų slaptų žinių ir todėl neverta nei meilės, nei gailesčio, nei dieviškos malonės, kurios nei gaila, nei ką, kurią, tiesą sakant, reikia naikinti kaip kokius beverčius padarus, kad tik tie išrinktieji greičiau ir sklandžiau savo kelionę link savaip suprantamo dieviško tikslo pasiektų.
Ar labai painiai rašau? O kas sakė, kad bus lengva susigaudyti, tiesiog reikia patiems ieškoti žinių ir bandyti suprasti, kas čia vyksta. Nes teisieji, kaip paaiškėja, irgi gali būti klystantys, o nusidėjėliai, regis, neretai tik vykdo savo misiją gundyti mus išklysti iš šviesos kelio.
Vienintelis, ko turim mokytis ir ko siekti, – tai dėkingumo, ramybės ir pasitikėjimo Dievu jausmas. Per ilgai buvom nuo jo nutolę, per daug žmonija užsižaidė iliuzijoje, kad yra visagalė ir visažinė, dėl to dabar nubudimas vyksta taip skausmingai ir sunkai. Nubudimas ir gimimas iš naujo, nes neįmanoma lengvai pernešti tas mirtis, karus, prievartą ir pokyčius, vykstančius aplink. O jei dar nuolat lauki ir tikies, kad viskas tuoj pasibaigs, tuomet gyvenimo išvis nebelieka, tik kankinantis laukimas…
Ta sąstingio ir laukimo atmosfera mane lydi čia, Lietuvoje. Viskas kaip sulėtintam filme, žmonės nei linksmi, nei liūdni. Nei laimingi, nei nusiminę, kažkokios žuvys. Graikijoj išeini į gatvę, jau kaimynas šaukia išsišiepęs, kalimera, suprask, gerą dieną, ti kanis, kaip sekasi tau? Ne šiaip, angliškai, bendrai, kaip sekas. Bet kaip sekasi tau? O jei einam dviese, tada jau klausia, tikanite, kaip jums sekasi? Nes jiems tikrai rūpi.
Lietuvoj, rodos, nerūpi niekam niekas, tik kaip nugyvent dar vieną laukimo dieną, nes juk žiniasklaida skelbia, kad tuoj tuoj Ukraina nugalės Rusiją arba kad tuoj, dar blogiau, pradėsim patys su Rusija kariauti, ir ruoštis reikia jau dabar…
O gal tai bepročių kalbos, gal tai tie, kurie reptiloidiniams elito gnostikams tarnauja pagal gražiausias sąmokslo teorijų tradicijas? Palikim juos ramybėj ir tiesiog gyvenkim. Šiandien. Ir rūpinkimės vieni kitais iš tikrųjų. Ne taip, kaip tie ,,rūpintojėliai” iš tv ekranų ir medijos…
