- Reklama -

Rašytoja, nepriklausomybės akto signatarė Vidmantė Jasukaitytė

Viešpats rašo jums laišką mano žodžiais. Viešpats siunčia man į širdį žodžius, skirtus jums, ir verkia drauge su manim

Kas išvys akimis, išgirs širdimi ir Jį atpažins, virs amžinybės ąsočiu Jo rankoje ir mazgos savo paliktus pėdsakus baltame amžinybės smėly.

Virs balsu, kuris dykumoje šnabžda Jo vardą, tačiau ir šnabždesio pakaks, kad būtų išgirstas už tūkstantmečio.

Virs gyvybe ir sveikata, kad būtų pradėta sveikųjų giminė.

Ak, artimieji mano ir tolimieji. Visi, kuriuos pažįstu ir kurių niekada nepažinsiu, esate mano broliai šiandieną ir visi valgome nuo vieno stalo Jo paliktą maistą mums.

Myliu jus visus, ir šviesa, kurią Jis lieja į mano širdį iš amžinybės ąsočio, aš plaunu jūsų pavargusias kojas, kurias taip išvargino akmeningi gyvenimo vieškeliai.

Aš plaunu jūsų kojas, keleiviai į šviesą per sutemas. Aš Jo žodžių aliejumi trokštu patepti kiekvieną jūsų širdies žaizdą.

Nesakykite, kad jūsų niekas nemyli. Aš myliu jus meile atėjusia iš Jo, ji tiek amžių glūdėjo, laukdama valandos, kol Jis atsiųs žodžius, kuriais jums tai bus pranešta, o jūs manėte, kad niekas jūsų nemyli.

Jeigu jūs mokėtumėte girdėti širdimi, jums nebūtų reikėję taip ilgai laukti, nes Jis jums savo meilę bylojo kiekvieną akimirką.

Bet šiandien Viešpats rašo jums laišką mano žodžiais ir verkia drauge su manim… Jis trokšta suvienyti jus, nes išsibarstęs kiekviename iš jūsų Jis trokšta tapti vientisas čia, kaip yra vientisas neregimybėje.

Artimieji mano…

Visi, kurie dalijatės Jo dovanom iš mano širdies, esat broliai ir seserys man.

Tu, kurs skaitai, kas čia parašyta, esi brolis arba sesuo.

Ką galėčiau tau dovanoti? Kuo galėčiau palengvinti tavo naštą, tavo, kuris priimi šituos žodžius, tarsi vynuoges nuo Jo stalo?.. Kurs laikai mane savo sielos dvyniu ir uždegi man savo širdies žibintą, kad nesušalčiau, kol patekės išvykimo rauda virš pasaulio, man ištirpstant tavo gyvenime.

Klausyk… Esu Jo išaukštinta tavo sesuo. Jis pakėlė mane į tavo tarnaites ir leido laikyti rankose aušros ąsotį. Leido tavo kojas mazgoti savo meilės šviesa ir nuplauti tau sopulius.

Klausyk… Jis jau nusileido, Jo kojos jau palietė tavo žemę. Jo pirštai jau lietė tuos puslapius, kuriuos nūn vartai. Jis jau sugrįžo ir niekad nebeišeis, nes atrado tave budintį arba budinčią, kaip kad buvo paliepęs.

Leisk… Tai šviesa iš amžinybės ąsočio – numazgosiu tave šiam gyvenimui ir amžinybei. Tegu nuteka ji tavo skaudančiais sąnariais, nusinešdama jų sunkumą ir skausmą. Tegu nuteka ji tavo kūnu ir kraujo keliais…

Būk, tarsi ką tik užgimęs arba užgimusi ir paskubėk atsidžiaugti už visą budėtą laiką.

Šiandien ant Golgotos kadaise išspaustas vynas vėl virto vynuogėmis, – ateikite prie Jo stalo.

Jis jau pagydė tave.

Jis prikėlė tave iš mirusiųjų.

Jis jau atrado tave ir ant rankų atsinešė į belaukiančią kaimenę.

Jis jau uždraudė akmenį mest į tave.

Jis jau atleido tau nuodėmes.

Jis jau grąžino regėjimą tavo širdžiai ir praregėjo akys.

Jis jau užgydė žaizdas, nugydė raupsus, išvarė legioną iš tavęs.

Jis jau pakėlė tave iš patalo.

Jis išgelbėjo tavo vaikus iš mirties. Jis patraukė nelaimes iš tavo gyvenimo į joms priderančią vietą. Jeigu Jo ir išsigynęs buvai, Jis tau šiandien atleido.

Kelkis ir eik, pilnas šviesos ir džiaugsmo. Vynuogyno šaknys amžinybėje ir joks kirvis jų nebeiškirs. Tu niekad nebebūsi alkanas ir ištroškęs.

Ant Golgotos kalno išspaustas vynas pavirto vynuogėm šiandien, ir visi, kas ragauja Jo pasodinto medžio vaisių, turi tatai pajusti.

Aš jūsų tarnaitė. Aš meldžiuosi kartu su jumis. Aš džiaugiuosi. Aš mazgoju jums kojas šviesa, kurią Jis lieja iš amžinybės, ir šie žodžiai, tik raktas nuo luoto, kuriuo mes visi išplaukiam per erdvę ir laiką, patys virsdami erdve, laiku ir ąsočiu Jo rankose.

Viešpatie…Pagydyk juos, nes jie nedrąsiai laukia Tavęs. Pagydyk juos Tiesa, pagydyk juos Meile, pagydyk juos Amžinybe.

Pagydyk juos jų pačių ašaromis už nueitą gyvenimą be šviesos ir vilties.

Pagydyk juos Viltimi už klaidingus pėdsakus, kuriuos jie paliko einantiems iš paskos.

Pagydyk juos amžinybe už iškentėtas ligas, neteisybę, nelaimes ir panieką, kurią jie patyrė.

Pagydyk juos savo Valia, nes jie prie slenksčio ir laukia nedrąsiai Tavęs… O Tavo valia visada gera ir teisinga. Amen.

mano amžinasis Tėve, mūsų visų Tėve, amžinybės ir laiko Tėve,

jeigu Tu atvėrei man širdį ir pasiuntei į ją savo pasiuntinį, kuris virto žodžiais,

jeigu mano protas suprato, ką tai reiškia, ir su didžiausiu laimės jausmu pakluso ir atvedė mane į šią maldos būseną,

jeigu jie, kurie ieškojo Tavęs, skaitė ir atpažino Tavo paslaptingąjį pasiuntinį ir atvėrė jam auksines savo širdies dureles,

jeigu jie, kurie neieškojo Tavęs, nustebę staiga atpažino Tave ir apsidžiaugė arba bent nurimo,

jeigu jie, kurie skaitė, tačiau neieškojo Tavęs ir neatpažino, nes negalėjo paliesti, – vis tiek, – palaiminta ši valanda, nes Tu leidi man melstis, ir žinau, kad Tavo pasiuntinys – impulsas, kuris žodį ar jausmą padaro kuriančiu gyvybę ir įsikūnijančiu, gyvena dabar mano širdy ir meldžias drauge su manim už visus iki vieno, o ypač už tuos, kurie netiki širdimi, nes pirmiausia turi patikėti jų akys…

Aš meldžiuosi Tau, Viešpatie, ne žodžiais, o meile ir užuojauta, kurios perpildyta mano širdis. Žodžiai – tik ledkalnio viršūnė, kuri yra ženklas tiems, kurie kitaip negirdi.

Aš meldžiuosi Tau gailesčiu nepažįstamiems nelaimingiesiems, nes mano siela juos gerai pažįsta ir žino jų kančią.

Ačiū tau, kad atvėrei man tūkstančius maldos kelių, ir šiandien aš meldžiuosi visais, ir neįmanoma, kad Tavo atvertieji keliai pas Tave nenuvestų.

O padėk jiems, Dieve.

O keliu rankas į Tave ir prašau jiems sveikatos.

Ne dėl to, kad prašau, o dėl to, kad esi gailestingas ir kupinas meilės, siųsk savo šviesą jų sergančioms esybėms, siųsk savo šviesą, siųsk savo šviesą ir tepajunta jie Tavo rūpesčio šilumą. Apsupk juos savo meile, parodyk jiems, kad jie yra tikri Tavo vaikai, gelbėk juos nuo ligų ir nelaimių, išspręsk jų rūpesčius taip, kaip yra teisinga, nepalik nė vieno nuskriausto, nė vienam neužverk savo meilės vartų…

Gydyk juos, gydyk juos, gydyk juos, mūsų visų Tėve…

Kad išvystų savo akimis, išgirstų širdimi ir patikėtų: Tu esi ir jie visi yra iš Tavęs, ir nė vieno nėra atstumto.

Gydyk juos, Viešpatie…

Gydyk juos, Tėve mūsų, kursai esi mumyse, šalia mūsų ir aplink mus, – kuriame esame mes…

Gydyk juos, Viešpatie… Ne dėl to, kad prašau, o dėl to, kad esi gailestingas ir mylintis, – dėl savo amžinos meilės ir vienybės su mumis…

Gydyk juos, Viešpatie…

Gydyk juos, Amžinybės ir laiko Tėve…

Tegul ligos ir skausmas pasitraukia nuo jų ir nuo jų vaikų ir nebetrukdo jiems artėti į Tave, galvoti apie Tave, būti su Tavimi ir džiaugtis Tavo dovanota šia būtimi.

Tegul jiems daromos skriaudos ir neteisybė, kurią jie patiria, staiga sustoja nebeplinta. Tegul blogis, nuo kurio jie kenčia, susitraukia į tašką ir išnyksta kaip dulkė, kai papučia meilės vėjas iš Tavo slėnių.

Atleisk jiems jų klaidas, atitverk juos nuo skriaudų ir nuo ligų savo meilės siena.

Gydyk juos, Viešpatie, ir jų sergančius gyvenimus.

Jėzaus Kristaus, Tavo įsikūnijusio Sūnaus, kūno ir kraujo aukos galybe ir jos paslaptimi: tie, kurie skaito šią maldą širdimi ir atranda joje paguodą, tebūnie sveiki dvasia ir kūnu ir tegul atpažįsta Tave visais Tavo pavidalais ir apsireiškimais.

Jėzaus Kristaus kūno ir kraujo aukos galybe ir jos paslaptimi: kaip neatskiriama Tavo sukurto pasaulio dalis tebūnie jie sveiki ir amžini tavo dvasia.

Jėzaus Kristaus kūno ir kraujo aukos galybe ir jos paslaptimi: kaip neišvengiama ir neatskiriama Viešpaties plano dalis tebūnie jie sveiki ir tesveiksta nuo visko, kas iš Tavęs.

Tesveiksta jie nuo saulės šviesos, kurie regi, o kurie neregi, nuo žinojimo, kad Tu esi šviesa.

Tesveiksta jie nuo gamtos gyvybės aplinkui juos, nuo Tavo stichijų – ugnies, žemės, vandens, oro – prisilietimo, su kuriomis jie gali bendrauti nuolat.

Tepasveiksta jie nuo Tavo apšviestųjų mentalo šviesos, – atsiųsk jiems žmones, žinančius kaip jiems padėti, ir tegul padeda Tavo neregimieji, kurie arčiau Tavęs ir yra Tavo šviesoje ir Tu žinai, kas jie…

Tesveiksta jie nuo minčių apie Tave ir nuo tikro žinojimo, kad Tu išgirdai juos ir kad jie sulaukė pagalbos, – jie tai pajus širdimi ir tai bus tikra.

O, Jo mylimieji, ašaros jūsų akyse ir tas lengvas jus persmelkiantis virpulys yra pirmas požymis, kad viskas jumyse keičiasi į gerąją pusę.

Ištieskite savo skaudančias rankas ir kojas, sirgusieji… Atsisėskite savo patale ir pajuskite, kaip švelniai ir paprastai gyvybė liejasi iš Jo į jus. Atsiremkite kojomis į žemę ir suvokite, – kol yra žemė po kojomis, jūs galite ja vaikščioti ir turite tam jėgų. Atsipalaiduokite nuo įtampos valandėlei ir pajuskite kažką, ko niekad nesate jutę, – tai stipriu ir nenumaldomu srautu gyvybė grįžta į kiekvieną jūsų kūno ląstelę.

Atsikelkite, Jo mylimieji.

Argi jūs nejaučiate, kaip Jis veda jus?

Argi jūs nejaučiate ir nesuprantate, kad viskas, ką iškentėjote, yra tam, kad susitiktumėte savo širdyje su Juo.

Nesigėdykite to, kas netikėtai suspindo jūsų akyse ir ritasi skruostu. Tai Jo pasiuntinys, einantis iš širdies į širdį, Jo paties ranka valo jus nuo buvusios kančios ir ji virsta ašarų deimantais, kurie neleidžia susitepti pasauliui.

Jūs jau susitikote su Juo.

Nuo šiol viskas bus tik pagal Jo Valią ir niekas negalės jai sutrukdyti. O Jo valia visad gera ir teisinga ir palanki žmogui, kuris žino, kad jis yra Viešpaties šviesos dalis. Ir jūs esate ta dalis.

Amen.

palaimink jį, nes jis nušluostė dulkes nuo tavo veido

Kai tie, kurie pasižadėjo tarnauti Tavo ir mūsų visų Tėvui, jie pasižadėjo tarnauti Tau, neleisdami išnykti Tavo principams žmogaus gyvenime.

Kai tie, kurie Tau tarnauja, tampa panašūs į fariziejus, protu išmanančius kiekvieną šventos tradicijos raidę, bet širdimi nesuvokiančius jos prasmės, jie įtvirtina Tave mirusį ir nutolina nuo mūsų Tave gyvą ir amžiną.

Dievo Sūnau, kuris gyvenai tarp mūsų ir buvai vertas, kad nebūtum užmirštas per amžius, – Tu vienas žinai, kiek kartų buvai išduotas tų, kurie laiko save Tau artimiausiais. Tu vienas žinai, kiek kartų buvai sužeistas jų didybės, garbės, valdžios ir pinigų troškimo, veidmainystės, o visų skaudžiausia – to, kad jie pasirenka ką mylėti, o nesugeba mylėti kiekvieno, kaip kad mylėjai Tu.

Bet štai, atėjo vienas ir viešai nušluostė dulkes nuo Tavo veido.

Štai, atėjo vienas ir nuplovė bei patepė Tavo žaizdas, jų padarytas per du tūkstančius metų.

Atėjo pagaliau tas, kuris atsiprašė mūsų tikėjimo ir kitų tikėjimų brolių už tai, kad netinkamais būdais skleidė pasauliui žinią apie Tave, kad veikė Tavo vardu, kai buvo daroma žala Tavo paliktai meilei, kai buvo suteikiamos kančios ir atimama gyvybė Viešpaties sukurtiesiems, kai Tavo vardas buvo panaudojamas užimti svetimoms žemėms ir turtams.

Tu nekaltas buvai, Dievo Sūnau, bet kiek sielų buvo išmokintos Tavęs bijoti, o nebuvo išmokintos Tave atrasti ir mylėti…

Bet atėjo Jis, ir Jis vienas prisiėmė visų paklydusių Tavo tarnų klaidas ir kaltes ir pasiryžo viešai nušluostyti Tavo veidą, o kartu ir grąžinti šviesą Tavo paliktai Bažnyčiai.

Jis vienas užtemimo metu, Tau dar nesant nuimtam nuo kryžiaus, galvojo ne apie skeldinčius akmenis ir drebančią žemę ar plyštančią šventyklos uždangą, o apie neteisingai kenčiantį Tave ir padavė tamsoje Tau gerti.

Jis neša Tavo taiką ir skleidžia Tavo ramybę tarp visų pasaulio tautų ir visų tikėjimų brolių.

Jis sustiprina Tavo tyliuosius, kurie pilni Tavo šviesos, bet nepasiekė žemiškosios šlovės per savo kuklumą ir nuolankumą, tarnaudamas ieškančiam Tavęs žmogui.

Jis sumažino dogmos pavojų gyvajam tikėjimui, priartindamas mokslą prie religijos, ir taip atvėrė kelius daugybei Tavęs ieškančiųjų, leisdamas naudoti protą, kaip Viešpaties duotą įrankį Tiesai sutvirtinti, ir dabar bereikia, kad protas būtų vienybėje su širdimi.

Jis Vienas, Tarnaujantis, per trumpą laiką padarė Tavęs išsiilgusiam pasauliui daugiau gero negu Tave garsiai skelbiantys ir valdantys per šimtmečius.

Laimink Jo kiekvieną buvimo tarp mūsų valandą.

Pratęsk Jo buvimo tarp mūsų laiką, kiek yra įmanoma.

Stiprink jo fizinę sveikatą ir neįmanomai padidink Jo dvasinę kiekvieno teisingo žodžio jėgą.

Veik per Jį kaip per tamsą naikinančią asmenybę ir padaryk per Jį, kad Tavo Bažnyčia taptų ne muštro, bausmės ir baimės, o meilės ir užuojautos namais kiekvienam bet kokio tikėjimo ir bet kokios tautybės klystančiam žmogui ir kad jos tarnai tai kiekvienam padėtų suprasti.

Padaryk per Jį, kad išsipildytų Tavo žodžiai: „Kas Dievo – Dievui, kas Cezario – Cezariui“, ir dar labiau nukreipk dvasininkijos mintis nuo materijos link dvasios, nes daug yra mokančių valdyti materiją, bet galiausiai materija vis tiek juos užvaldo, tik mažai kas moka stiprinti dvasią ir tuo padaryti pasaulį dvasingesnį.

Padaryk per Jį, kad Tau tarnaujančiųjų širdys taptų tyros kaip kūdikių, nes tik per tokias širdis, Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, Tu lengvai ateini į širdis visų kitų.

Laimink Jį, kuris drebančiomis rankomis laiko skepetą, surenkančią dulkes nuo Tavo veido ir kraują nuo Tavo kūno.

Laimink Jį, pavargusiomis ir drebančiomis rankomis Tau tiesiantį taurę tyriausios ištikimybės ir giliausio Tavo prasmės suvokimo.

Laimink Jį, kaip laiminai per pasaulį keliaujančius savo apaštalus, ir neapsakomai padidink galybę Jo maldai, kai Jis meldžiasi už mus ne vien knygų žodžiais, bet meile Tau ir mums ir kenčia dėl begalinio rūpesčio už pasaulio ateitį.

Suteik Jam tvirtybės ir laimink Jo kiekvieną gyvenimo tarp mūsų akimirką savo Kūno ir Kraujo Aukos galybe ir savo Kančios paslaptimi, savo gyvenimo, atgręžto į amžinybę, prasme.

Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, kuris gyvenai tarp mūsų, laimink mūsų Bažnyčios Tėvą Joną Paulių II.

Tebūnie į Jį atgręžtas Tavo šviesus ir spindintis veidas dabar ir per amžių amžius, amen.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!