Zigmas Vaišvila
Prasidėjo neakivaizdinė Vytauto Landsbergio ir Vytauto Radžvilo diskusija apie istorinius įvykius – Sąjūdžio tapimą opozicija savo pasiūlytiems ir žmonių išrinktiems 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatams, kurie įvykdė Sąjūdžio priesakus rinkėjams ir 1990 m. kovo 11 d. atkūrė Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Diskusijoje prisiminta ir KGB tema – V. Landsbergis paklausė, ar kolega sąjūdietis V. Radžvilas nebendradarbiavo su TSRS valstybės saugumo komitetu (KGB)? Algimantas Rusteika, pamatęs, kad V. Landsbergis cituoja ne visą KGB dokumentą, pavadino jį melagiu. Tačiau ar tikrai šiuo atveju V. Landsbergis – melagis? Turiu omenyje ne KGB dokumento turinį, tuo labiau, jei jis viešai paskelbtas.
Jei kam rūpi, kas slapta bendradarbiavo su buvusios TSRS specialiosiomis tarnybomis, tai šiuo bendradarbiavimu neprisipažinusiųjų sąrašus dar 2012 metais viešai www.kgbveikla.lt skelbti baigė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Belieka tik išslaptinti 75 metams įslaptintus šiuo slaptu bendradarbiavimu prisipažinusiųjų sąrašus, ir atsakymus žinos visi. Ne tik kai kas Lietuvoje ir Rusija, kuri žino visus šiuos slapta bendradarbiavusius, o iš šių sąrašų atėmusi LGGRTC paskelbtus tuo neprisipažinusiųjų sąrašus, žino ir tuo bendradarbiavimu prisipažinusius. Tad ši Lietuvos valstybės paslaptis yra paslaptis ne nuo Rusijos, bet nuo Lietuvos žmonių.
Tačiau V. Landsbergis uždavė teisingą ir svarbų klausimą, kodėl po 1990 m. balandžio 21-22 d. vykusio II-ojo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimo, kuriame organizacijos pavadinimas buvo pakeistas į Lietuvos Sąjūdį, šis netikėtai tapo opozicija savo pasiūlytiems ir į Aukščiausiąją Tarybą išrinktiems deputatams? Ne tik V. Landsbergiui. V. Radžvilas, tuo metu viešai raginęs tai daryti, į šį V. Landsbergio klausimą neatsakė. O tai – labai svarbu, nes tai vyko iškart po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo, kada TSRS pareikalavo, jog Lietuvos Respublika panaikintų šiuos teisės aktus, mums grasino ir paskelbė ekonominę blokadą, o TSRS Ministrų Tarybos ir TSKP CK bendru nutarimu TSRS vidaus kariuomenė Lietuvoje periminėjo strateginius objektus.
Nežinau, kodėl taip pakrypo įvykiai šiame Sąjūdžio suvažiavime, nes jame nedalyvavau – buvau paguldytas ligoninėn po 1990 m. balandžio 20 d. TSRS vidaus kariuomenės 42 divizijos speckuopos karių pasidarbavimo su mumis, dvidešimt penkiais nukentėjusiais, spaustuvėje Maironio gatvėje Vilniuje.
Todėl grįždamas prie savo straipsnių „Padėka Vytautui Landsbergiui“ ir „Susitarkime su savimi“, manau, kad šiandieninėje situacijoje mums visiems svarbiau ne aiškintis tarpusavio santykius, o pabandyti bent ką padaryti drauge. Kad Lietuvos žmonės pamatytų, jog kažkas gali keistis ir į gerą.
Ir Atgimimo metais nebuvome vien tik vieningi. Kalbėjimas apie abstrakčią visų mūsų vienybę be jos turinio yra tik viena iš manipuliacijų mumis. Kaip ir kalbėjimas apie dabartinį karą Ukrainoje, nekalbant apie jo priežastis ir tikruosius, bet ne suinteresuotų pusių skelbiamus tikslus.
Tačiau tada, kai to labai reikėjo, buvome beveik vieningi. 1988 m. birželio 3 d. Mokslų akademijoje renkant Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, 1988 m. spalio 22-23 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime, 1989 m. rugpjūčio 23 d. Baltijos kelyje, 1989 m. gegužę ir gruodį Maskvoje vykusiuose TSRS liaudies deputatų suvažiavimuose, 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos TSR Aukščiausioje Taryboje (nors 1990 m. kovo 10 d. to dar nebuvo), 1991 m. sausyje, 1991 m. vasario 9 d. plebiscite dėl Lietuvos nepriklausomybės.
Pabandykime ir dabar kažką panašaus padaryti drauge. Kad išliktų Lietuva. Visa Lietuva, nepadalinta dar kartą. Kaip ir Atgimimo metais, pradėkime nuo mažų konkrečių žingsnių, kurie mus telktų, bet ne skaldytų. Patvirtinu savo apsisprendimą tai daryti drauge ir su Vytautu Landsbergiu, Vytautu Radžvilu.
Kviečiu Vytautą Landsbergį, paskutiniu metu viešai pasakiusį ne vieną svarbų tiesos žodį, ir Vytautą Radžvilą paspausti ranką vienas kitam ir drauge su Zigmu Vaišvila kreiptis į:
1. Generalinę prokuratūrą, kad ištirtų Medininkų žudynes, pasieniečio Gintaro Žagunio nužudymą, Vilniaus OMON veiklą, TSRS vidaus kariuomenės 42 divizijos karių Maironio gatvės Vilniuje buvusioje spaustuvėje veikas, Sausio 13-osios bylos įvertinant ir kolaborantų veikas, Artūro Sakalausko žūtį.
2. Ukrainos Respublikos Prezidentą Vladimirą Zelenskį dėl Sausio 13-osios bylos kaltinamojo, buvusio TSRS vidaus kariuomenės 42 divizijos vado generolo Aleksandro Žitnikovo išdavimo Lietuvai.
3. LRT, kad suteiktų opozicijai tiesioginį TV eterį, kaip Lietuvos TSR Televizijos ir radijo komitetas buvo suteikęs Sąjūdžio „Atgimimo bangai“, kurią vedė LKP CK instruktorius Česlovas Juršėnas.
Pirmoje tokioje laidoje galėtume dalyvauti trise – V. Landsbergis, V. Radžvilas ir Z. Vaišvila, o moderuoti pokalbį galėtų LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė.
4. Seimą, kad paskelbtų referendumą dėl referendumo kartelės sumažinimo iki 100000 piliečių parašų.
5. Seimą, kad išslaptintų prisipažinusiųjų dėl slapto bendradarbiavimo su buvusios TSRS slaptosiomis tarnybomis sąrašus.
6. Vyriausybę, kad sustabdytų Lietuvos drauge su Lenkija ir Latvija vykdomą sienų su Baltarusija uždarymą ir tranzito į Kaliningrado (Karaliaučiaus) sritį nutraukimą, nes tai tiesiogiai provokuoja karinį Rusijos atsaką – ne tik Lietuva, bet ir NATO bei Europos Sąjunga yra įsipareigojusios Rusijai užtikrinti šį tranzitą.
