„Karšto komentaro” redakcija, atsiliepdama į skaitytojų susidomėjimą, siūlo kelias ištraukas iš mūsų autorės, rašytojos Vidmantės Jasukaitytės eseistikos knygos „Golgotos vynuogės”. Redakcija tikisi, kad knygoje išdėstytos originalios mintys atsilieps į šiandien aktualias etines moralines problemas. Ši knyga gali būti nevienareikšmiškai vertinama, bet ji nepalieka skaitytojo abejingo, nesudrumsčia jam sielos, o ieškančiam padeda surasti dvasios ramybę ir apsispręsti.
Kiekviena valanda turi savo vertę. Prarasdami laiką, mes prarandame brangiausią turtą, nes prarandame meilę, širdies ryšius, pasaulio pažinimą. Skirdami visą savo laiką materijai, mes ne sukaupiame, o prarandame. Mes neįsigiliname į gyvenimo reiškinius, kurie verda aplink mus, ir tai yra ne vien gyvenimo reiškiniai, – tai yra ir amžinybės reiškiniai. Nepažindami pasaulio, kuris mus supa, paviršutiniškai prisilytėdami prie jo, imame jaustis nesaugiai. Mes pasikliaujame įstatymais, kurie yra keičiami per šimtmetį keletą kartų, tačiau nepasikliaujame įstatymais, kurie atlaikė tūkstantmečius ir kurie sukūrė visos žmonijos ar jos dalies moralę. Ir visų kraštų bei visų religijų moralės pagrindą sudaro žmogaus santykis su tuo, kas yra už regimo ir penkiomis žmogaus juslėmis pažįstamo pasaulio ribų, taip pat santykiai tarp tėvo, motinos ir vaiko.
Žmogaus atėjimas į pasaulį visad buvo ir tebelieka apgaubtas paslapties. Žmogus išnyra tiesiog iš nebūties, materializuojasi ir kartu yra kupinas neregimo turinio, kuris atsiskleidžia per charakterį, sugebėjimus, dvasingumą… Visais laikais visame pasaulyje kūdikio gimimas buvo laikomas ypatingu įvykiu šeimos gyvenime. Kas atsitiko, kad motina ir tėvas vis dažniau nebesuvokia to reiškinio išskirtinumo? Kas atsitiko, kodėl toks begalinis cinizmas užvaldė žmogaus protą, kad jis šitą nuostabų stebuklo vardo vertą reiškinį padarė priklausomą nuo visiškai primityvių, netgi buitiškų aplinkybių? Kas atsitiko, kad gimti kūdikiui ar negimti lemia tėvų gyvenimo sąlygos, gyvenamojo ploto dydis, pašalpa ar kainos maisto prekių parduotuvėje?..
Pati sueitis tarp vyro ir moters jau vyksta žemiausių instinktų lygmenyje, kur nė vienas nejaučia atsakomybės už dieviškųjų instrumentų panaudojimą. Kūdikis dažnai – visiškai nereikalingas trukdymas, siekiant ir toliau gyventi instinktų valioje. Žemoji prigimtis, gyvulinė žmogaus prigimtis jį laiko savo gniaužtuose ir žmogaus esmė lieka nuskriausta ir paniekinta, nes dvasia čia nebegali įsiterpti. Dievo sukurtas žmogus, sėkmingai išlaikęs daugybę evoliucijos egzaminų, savo noru, be jokio pasipriešinimo tampa gyvuliažmogiu, tokiu suvokia ir kūdikį, kol jis yra dar negimęs.
Kaip gaila, kad jūs nė vienas nebeatsimenate, kas jus pačius čia pašaukė, kaip gaila… Kol čia būsite, taip ir neatsiminsite, kada jumyse sukrebždėjo pareiga, neatlyginta skola, neatliktas žygdarbis, neišmokta tobulėjimo pamoka. Tikriausiai tai nebuvo ir sąmonės krebždesys, tai veikiau panašu į bangą, galingą poreikio bangą, kuri pažadino kažką panašaus į jūsų atmintį, ir iš tos būsenos, kuri buvo skirta jūsų poilsiui ir skyrė vieną sielos gyvenimo etapą nuo kito, jūs buvote išmestas. Būtent tai jus ir įsuko į gyvenimo gravitacijos lauką.
Bet čia ateinant atmintis beveik visuomet uždengiama, užmigdoma, nes kitaip ji sudarytų jums daug didesnių sunkumų, negu patiriate paprastai. Ji uždengiama pirmiausia dėl to, kad atlaikytumėte tą begalinį skausmą, kuris lydi jūsų patekimą į motinos įsčias, taip pat dėl to, kad ji netrukdytų jums pamilti buvusį priešą, su kuriuo gal teks gyventi ranka rankon ir atrasti daugybę bendrumo. Arba dėl to, kad nekliudytų atlikti kažko kitko, kam esate pasiryžę ir ką padaryti privalote visai nepriklausomai nuo atminties.
Jeigu jūs galėtumėte atsiminti, jums atsivertų neišsemiamas paslapčių šulinys, jūs taptumėte žmonių gyvenimo žinovais ir slaptybių aiškintojais ir iš tikrųjų galėtumėte mokyti vaikus, nes suprastumėte, kodėl jie taip skiriasi vienas nuo kito. Deja, jūs patys esate mokiniai ir dažnai daug sunkiau mokotės meilės mokslo už tą, kurį jums pavesta auklėti, mokyti ir išleisti į žmonių bendruomenę kaip subrendusį, harmoningą jos narį. Jūs nesuvokiate savo paskirties ir nesuvokiate to mažojo žmogaus sudėtingumo bei savarankiškumo. Jis nėra jūsų. Jis tik patikėtas jums turtas. Kas elgiasi taip nerūpestingai su svetimu turtu, kaip jūs elgiatės su jums patikėta įsikūnijusia dieviška siela? Jūs jį laužote, norite padaryti jį panašų į jus, jūs imate kovoti su juo, neapkęsti ir padarote jo gyvenimą nebeįmanomą. Jūs, suaugęs ir laisvas žmogus, turintis daugybę pasirinkimo galimybių, sukoncentruojate visą savo aktyvumą ir energiją į mažą vaiką ir kovojate su juo, nenorėdamas suprasti, kad jūs galite jį sulaužyti, bet negalite nugalėti. Jo prigimtis, atėjusi drauge su jo užduotimi, yra stipresnė už jus, ir jeigu jūs jį sulaužysite ir jis negalės tos užduoties atlikti, jūs būsite kaltas dėl to.
Bet jeigu jis žinotų, kaip paprasta yra nuo jūsų apsisaugoti…
Jis, išvydęs jūsų pykčio perkreiptą veidą, mintyse susikurtų virš savęs danguje saulę, atsivestų nuo jos iki savęs auksinį takelį, greitai susivyniotų į jį ir pajutęs, kaip jo šiltą apsaugos kamuolėlį drasko jūsų nesusivaldymo strėlės, mintyse kartotų:
„Netiesa, viskas netiesa, ką tu kalbi. Aš esu geras, aš esu stiprus, aš gyvenu šviesoje. Tavo žodžiai manęs neliečia, nes jie neteisingi. Aš regiu, štai, kaip jų srovelė nuteka žemėn ir drumzlinu upeliu bėga grindimis durų link. Ten, lauke, ji susigeria į žemę ir nebenuodija nei manęs, nei gėlių, nei vabalėlių. Aš atsiversiu tau, kai tu nustosi pykti. Nurimk. Aš esu geras ir myliu tave. Ne aš prišaukiau tavo pyktį – jis gimė tavyje, nes tu leidai jam gimti. Bet nurimk… Aš myliu tave…“
Ir jūs pajustumėte, kad netekote jėgų, nes jis užvėrė savo širdelę ir jūsų pyktis grįžęs į jus, naikina jus pačius, – vaikas nebeleidžia savo išgąsčiu maitinti jūsų pykčio. Tada būtumėte priversti nurimti. Nes pasakyta, kad žmogaus niekas negali sutepti, kas ateina į jį iš išorės, – jus sutepa ir naikina tik tai, kas gimsta jūsų viduje. O visos emocijos, – ir geros, ir blogos, – gimsta jumyse, ir jūsų reikalas, kaip reaguoti į tai, kas jums nepatinka, – su meile, su gailesčiu ar su neapykanta.
Labai gaila, kad nesuprantate, kaip smarkiai nusidedate, nemylėdami to, kuris jums patikėtas.
Kaip lengva baisėtis laikais ir pasauliu, kaip paprasta susiėmus už galvos aimanuoti:
„Kiek išgamų gyvena tarp mūsų, pasiruošusių pasitaikius progai vogti, galinčių nužudyti, niekinančių tai, ką daugelį amžių kūrė tauta, visuomenė, ką saugo tradicija…“
Bet jeigu jūsų atmintis nebūtų uždengta, jūs prisimintumėte, kaip nenusakomo skausmo persmelktas atsidūrėte motinos įsčiose, kurios turėjo jus nuraminti, apsaugoti, paruošti gyvenimui, suteikti kūną, supažindinti su pasauliu per jos pačios pojūčius, leisti patirti ir pripratinti jus prie pirmų ir pagrindinių žmogiškų jausmų per jos pačios jausmus.
Jūs atsidūrėte ten kaip jaučianti ir mąstanti substancija, jaučianti ir reaguojanti į aplinką per motiną, tik visiškai negalinti veikti tame pasaulyje, nes jis kol kas milijonus kartų grubesnis už jus. Taip vertė gyvenimo trauka – dėsnis, einantis iš viso pasaulio tvarkos, ir jūs nebegalėjote nieko pakeisti. Jūs dar buvote ne kūnas ir į pasaulį reagavote visai kitaip, negu dabar reaguojate, – motinos kūnas, kuris jus supo, jums nebuvo aklina užtvara tarp jūsų ir pasaulio, į kurį einate. Jūs viską jame jautėte ir žinojote, tarsi tarp pasaulio ir jūsų nebūtų buvę motinos kūno. Jūs ėjote savo keliu.
Bet staiga jūs pajutote, kad kažkas ne taip. Tas „ne taip“ buvo baisus, tai buvo katastrofa, panaši į pasaulio žlugimą, į visa ko pabaigą. Pajutote grėsmę, baimę, kuri persmelkė visa, kuo buvote jūs. Galas! Siaubas! Nors nežinojote žodžio „mirtis“, bet pajutote būtent tai. Smurtas! Visko pabaiga! Pajutote, kad jus ruošiasi nužudyti. Jūs atsidūrėte ten, iš kur nebegalėjote gimti. Kaip būtų gera, jeigu galėtumėte grįžti atgal, iš kur neseniai atėjote, bet kelio atgal nebežinojote. Kelio atgal nebebuvo. Ir kas yra tas „atgal“, neprisiminėte. Jūs jau buvote sutikęs įvykdyti pareigą, pasiaukoti, išmokti pamoką, kažką išgelbėti… Ir jūs buvote atiduotas gyvenimo traukai. Ir nieko negalėjote padaryti, tik siaubo apimtas laukti. Veltui jūsų siela šaukėsi savo kalba, kad ją išgirstų. Motinos sąmonė, išvarginta ir apkurtinta pasaulio problemų bei paveikta materijos dėsnių, pati blaškėsi tarp prigimtinės priedermės gimdyti žmogų ir tarp loginio proto pateiktų šaltų išskaičiavimų, jog reikia susikurti geresnes sąlygas kūdikiui augti. Motinos sąmonė blaškėsi ir neleido sielai išgirsti jūsų. Jūsų sargas ir palydovas stengėsi iš visų jėgų, jis sukurdavo ir išimdavo iš ateities jūsų paveikslą ir parodydavo motinai sapne baltaplaukį vaikelį, besišypsantį ir spinduliuojantį meilę, bet motinos sąmonė tuoj pat nugrimzdavo į astralinį aistryną ir ji pabudusi nieko neatsimindavo. Aplink jus jau vyniojosi kūnas, neregėtais greičiais dauginosi ląstelės, plėtėsi ir vis labiau kaustė, bet jūsų siela nereagavo į jūsų kūną, ji laukė apmirusi, – kas bus? Gal todėl šiandien jūsų siela ir kūnas neturi bendros vienovės… Ji laukė apimta siaubo, susigūžusi ir visai netroško pažinti pasaulio, esančio už motinos ribų. Ji to pasaulio bijojo, nes suvokė, kad jis pavojingas. Žinoma, tėvas galėjo tą jūsų siaubą užbaigti. Nuo jo elgesio ar žodžio dabar priklausė daug kas, – jūs iš karto būtumėte pajutęs, kad ten, už motinos ribų, yra kažkas galingas ir stiprus, yra jūsų draugas ir gynėjas. Tačiau tėvas nesikišo, palikęs jūsų gimimą aplinkybių valiai. Tik jūsų angelas sargas budėjo. Jis nuolat sumegzdavo nutrūkusį siūlą tarp jūsų motinos širdies ir amžinybės – ir jūsų motina nebenuėjo į kūdikių žudymo įstaigą. Jei būtų nuėjusi, jūs būtumėte patyręs dar vieną nežmonišką skausmą – ir būtumėte atsidūręs pasaulyje, kur yra vien garsai, bet nėra formų, kur milijonai tokių kaip jūs, ištremtų iš gyvenimo, bet nepašalintų iš jo traukos lauko, su siaubu ir visai nekūdikiška neviltim laukia grįžti arba įsikūnyti, siekia įgyti formą ir turėti kalbos bei regėjimo dovaną, ir sielos kalba tebesišaukia pagalbos. O kai to šauksmo prisikaupia itin daug, kai jis tampa galingesnis už motinos sąmonę, kuri trokšta išvengti prisiminimo apie įvykdytą žmogžudystę, jis per jos pasąmonę ima veikti kaip galingas radijo siųstuvas. Tada motinos sąmonė nebeišlaiko pasąmonės signalų ir yra priversta išsiversti jūsų šauksmą į sau suprantamą kalbą. Ir tada motina susapnuoja vaikelį, kuris tiesia rankas į ją pro daugiaaukščio namo langą, bet staiga kažkas atsitinka ir visas namas subyra, palaidodamas po griuvėsiais drauge ir jos kūdikį. Arba nei iš šio, nei iš to staiga išgirsta tuščiame kambary vaikiško balso šnabždesį: „Mama, man šalta…“
Tėvo sąmonę tai turėtų veikti panašiai, bet atrodo, kad tėvas jaučia daug mažesnę atsakomybę, ir jūsų būties katastrofa, dėl kurios jis kaltas ne mažiau nei motina, gyvenimiškų pasekmių jam neturi. Tačiau taip tik atrodo…
Bet prisilietusiam kūno, tačiau neišreiškusio savęs jame, kelias atgal užvertas. O kelio į priekį nebus tol, kol atgailos jėga ir meilė, beribė visuotinė meilė neįsiverš į negimusiųjų pasaulį ir nepakels jų aukštyn. Tik tada nutrauktas kūdikio kelias prišliaužtų prie iškankintos ar atgailaujančios sielos durų ir sušnabždėtų: „Eime…“
Tačiau motina nenuėjo. Jūs laukėte išsivadavimo iš jos, jau žinodamas, kad pasaulis, į kurį patekote, yra labai blogas. Kad jis jums pavojingas…
Štai taip gimę kūdikiai, susiklosčius aplinkybėms, ima veikti prieš pasaulį, prieš žmones, o kartu ir prieš žmoniją, naikindami ją ir jos sukurtą tvarką ypač aistringai. Jeigu jų sielos iš karto nėra gydomos meile, ramybe, harmonija, jeigu juos apsupa įprastiniai, agresyvūs ir nenuoširdumo pilni santykiai, atsineštoji savigyna tampa puolimu.
Pagalvokime, kad dauguma mūsų kūdikių jau motinos įsčiose patiria šį balansavimo tarp gyvenimo ir mirties siaubą. Tenai kūdikis pamilsta pasaulį ir sustiprina savo atsiradimo jame įžadą arba tampa jam priešiškas. Tenai kūdikis gauna viso gyvenimo etikos programą arba būna paaukotas blogio dvasiai, kuri šiandien valdo daugybę rafinuotų formų ir prieš kurią jam dažnai visą gyvenimą tenka grumtis vienam ir suklupti nugalėtam. Bet jo kaltė niekada nebus vien jo kaltė. Tai yra ir visų mūsų, kurie nudėvimas, suvalgomas ir prageriamas vertybes sulyginame su amžinosiomis ir atiduodame pirmenybę anoms, kaltė. Visų mūsų kaltė, visų mūsų kaltė, visų mūsų didžiausia kaltė, kad niekiname seserį moterį, kuri taps motina, ir paniekintas gimsta jos kūdikis, kuris yra ne vien jos, bet ir Viešpaties. Nes ir dėl mūsų kaltės jos įsčios dažnai jau vaikystėje suteptos, jos kūnas neapsaugotas ir jos siela žalojama. Jos įsčios, kuriose galėtų persimainyti net tas, juodojo pasaulio sėklą nešantysis, yra paniekintos, nes visas žemasis pasaulis kėsinasi į jas. Nes taip mažai kas supranta tikrąją jų paskirtį. Pasaulio Kūrėjas taip sutvarkė, kad motinos įsčių laikas nepriklausytų šio pasaulio – Tamsos – kunigaikščiui. Motina, kuri visada bent šiek tiek yra Pasaulio Motinos atspindys, gali tuo metu apglėbti kūdikio sielą ir neatiduoti jos niekam, išskyrus dieviškąją jos paskirtį.
Ar teko tau kada, motin, gelbėti savo kūdikį nuo pikto, kurio dar niekas nemato? Ar žinai, kaip tai daryti? Atsiverk visa širdimi Aukštybių šviesai, atsistok prieš visa ko Kūrėją nuolanki kaip indas, priėmęs saugoti šventą aliejų, kelk sielos žvilgsnį aukštyn ir sakyk: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, Gyvybės, Sveikatos, Meilės, Gėrio, Grožio, Tiesos, Išminties ir Vilties šaltini… Išgirsk ir išvysk mane, saugančią tavo siųstą kūdikį. Persmelk savo meilės šviesa mane ir tą sielą, kurią siuntei man, kad suteikčiau jai kūną. Pripildyk mus savimi, išvaduok nuo matomo ir nematomo blogio, apsaugok nuo regimo ir neregimo priešo, klastingo žmogaus, nuo tolimo ir artimo ginklo, nuo pykčio, melo, keršto, neapykantos, didybės, pavydo, klastos, tinginystės, godumo ir nuo visko, kas ne iš Tavęs. Atleisk man, jo motinai, ir žemiškajam jo tėvui, taip pat mūsų abiejų protėviams visus nusikaltimus prieš tavo valią ir klaidas, kad už jas nereiktų atsiteisti mūsų vaikeliui. Apšviesk mane ir kūdikį savo meilės šviesa, kad visad atpažintų Tave visais Gėrio, Meilės, Išminties, Grožio ir Tiesos pavidalais, o atpažinęs pildytų visa, kas iš Tavęs, savimi ir stiprintų Tavo tvarką pasaulyje. Kad ateitų į šį pasaulį Tavo meilei ir mūsų džiaugsmui. Prašau Tavęs, mūsų Tėve, Tavo vienintelio Sūnaus Meilės ir Aukos galybe ir tebūnie taip, kaip jis troško, amen…“
Kartok tai nuolatos mintyse, o jeigu pajusi, kad jos pinasi, kad kiti žodžiai užima šių šventų žodžių vietą, žinoki – didysis maištininkas prieš Dievo valią trukdo, nes nori, kad tavo kūdikis neturėtų dangiškosios apsaugos. Tada kalbėk balsu. Tark tuos žodžius garsiai, ir jis pasitrauks, nes jis neturi balso šiame pasaulyje. Žinok, kad žodis – stipriausias įrankis ir malda balsu stipresnė už tylią maldą. Blogį kuriančios jėgos yra stiprios, bet tu būk su stipriausia pasaulio jėga – Viešpaties, ir tavo kūdikis nebus nugalėtas. Ir suvok, kokią vertę pasauliui turi tavo kūdikio siela, jei dėl jos kova prasideda jam dar negimus.
Taip pat melskis, jei tavo kūdikis serga. Sakyk:
„Dievo Sūnaus kūno ir kraujo aukos galybe įsakau: pasitrauk, liga, nuo mano vaiko, išnyk ligos priežastie, prapulkit ligos šaknys ir visa, kas ją sukėlė, išeik ligos dvasia iš mano kūdikio ir iš jo namų ir eik ten, kur būsi niekam nepavojinga. Man Viešpats pavedė šį kūdikį auginti ir auklėti, ir aš turiu viršenybę prieš tave. Išnyk, piktoji, išnyk, geliančioji, išnyk, deginančioji, išnyk, naikinanti ir kenkianti. Jėzaus Kristaus kūno ir kraujo aukos galybe, aš, motina, neatiduodu tau savo kūdikio ir neatiduosiu tol, kol tokia nebus Viešpaties valia, ir Jis tegul parodo tau tavo vietą. Auk sveikas, mano vaikeli, Dievo meilei ir žmonių džiaugsmui, o aš, jo motina, visa savo esybe saugau tave nuo pavojų, ir nėra jėgos, kuri pažeistų Dievą pažįstančios motinos širdies saugomą kūdikį. Vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios Amen…“
Melskitės taip ir nebijokite pašaipos. Tie, kurie šiandien pašiepia, nelaimei atsitikus patys taip melsis, ir ta malda padės.
O jei kūdikis atėjo į pasaulį tada, kol jūs dar nemokėjote jo apsaugoti, ir dabar aiškiai matote blogio virusą, keičiantį jo veiksmus, minteles, gyvenimą, – kalbėkite:
„Neatiduodu tau, blogoji jėga, šio vaiko. Jis skirtas man ir aš jį vedu šiuo keliu, kurį jam nurodė Amžinybės Viešpats. Aš turiu viršenybę prieš tave, nes visa ko Tėvas man jį patikėjo“.
Ir kartokite vėl tuos galingus žodžius, kuriuos sužinojote anksčiau. Atsisėskite prie miegančio kūdikio lovelės ir kartokite:
„Tu ne vien mano vaikas – tu ir Viešpaties vaikas. Tu esi geras, ramus, tyras, tu augi kupinas išminties, kupinas meilės, tiesos, gėrio ir grožio. Aš myliu tave ir visi tave myli. Ir meilės šviesa bus nušviestas tavo gyvenimas, ir tu reikalingas šiam pasauliui kaip šviesos nešėjas“.
Kartokite savo vaikui daugybę kartų per dieną: „Aš myliu tave“. Pasaulis pilnas ir tamsos, ir šviesos. Gal jo siela jau išgąsdinta dėl jūsų nežinojimo… Greičiau taisykite savo klaidą, neleiskite jo sieloje įsitvirtinti nepasitikėjimui žmonija.
Jeigu jūs esate mokytojas, kasdien matote dešimtis vaikų ir kai kurie jums nepatinka, žinokite – jie nekalti.
Gelbėkite juos nuo pikto – tai yra jūsų pareiga ir pašaukimas. Niekada nedarykite to atvirai ir primygtinai. Jūsų auklėjimo įrankis – jūsų mintys. Kiekvieną sykį eidamas pas juos trumpam prisėskite, užsimerkite, išvyskite mintimis saulę, nutieskite nuo jos iki savęs šviesų takelį ir pats tapkite panašus į saulę. Tada atsistokite su savo mintimis prieš mokinius, atverkite širdį ir siųskite iš saulės ateinančios šviesos pluoštus per save į savo mokinius. Tegul visa klasė prisipildo šviesos. Ir sakykite jiems mintimis: „Aš myliu jus, vaikai, aš myliu jus, vaikai, aš myliu jus, vaikai. Jūs ne vien mano mokiniai – tegul jus moko ir ateities Kūrėjas, nes jūs ir Jo mokiniai. Tegul Jis padeda man jus mokyti. Tai Jis siunčia man šią šviesą ir aš dalinuosi ja su jumis. Jūs esate ramūs, geri, kupini išminties ir meilės, kupini gėrio, grožio ir šviesos. Tepasiekia jus visa, kas iš gėrio, ir tegu nepasiekia jūsų niekas, kas nėra iš gėrio. Tai sakau jums, mano mokiniai, nukryžiuoto Meilės mokytojo galybe. Te Jis padeda man mylėti jus, o jums – mane…“
Ir taip darykite kiekvieną kartą prieš susitikdami su savo mokiniais. Tada jūs būsite tikrieji mokytojai. Jūsų siela prisipildys meilės, o jūsų mokiniai tai pajus. Jūs neprarasite kantrybės, jūs mažiau pavargsite, o svarbiausia, atsiras teigiamas ryšys tarp jūsų ir jūsų mokinių. Sieloms nereikia žodžių. Jūs atversite jų sielas išminčiai. Niekada nepailskite tai daryti. Tai jūsų pašaukimas ir jeigu jį atliksite blogai, turėsite atsakyti už pasekmes.
Nuolatos kartokite vaikams: „Aš myliu jus“. Jūs neturite teisės pavargti mylėti. O jei pajustumėte, kad nebeturite jėgų, – pasitraukite. Pagalvokite, o gal jūs geriau galėtumėte vairuoti troleibusą?.. Blogai atlikdami mokytojo pareigas jau tarnaujate blogiui.
Žinokite, kad nėra niekieno zonos tarp gėrio ir blogio. Jeigu nesi gėris, – jau esi blogis. O jeigu nesi meilė, – jau esi neapykanta. Tada gydykite savo sielas, bet pasitraukę nuo vaikų. Vaikas – ėjėjas per minų lauką, dažniausiai – vienišas ėjėjas, kur jo tyko mirtini pavojai. Ten už gyvenimo lauko ribos jo laukia, stebi ir drąsinamai šypsosi Amžinybės Tėvas. Virš jo, einančio, sklendžia Angelas Sargas ir ištiestais sparnais jausdamas pavojų nuolat stengiasi jam padėti, apsaugoti, įspėti. Tačiau tai vyksta neregimybėje. O tu, kuriam patikėtas žemiškasis vaiko likimas, nebūk ta klastūnė mina, kuri sprogs jam po kojų ir iškreips jo kelią…
Niekada nesakyk savo vaikui ar savo mokiniui: „Tu blogas, tu nemokša, tu kvailys, idiotas, nusikaltėlis…“ Nes žodis – stipriausias įrankis, kuriuo statomas gyvenimas ir kuriuo griaunamas, o tas, kurs jį ištaria, daug stipresnis už mažąjį keliauninką per pavojų lauką. Tuo žodžiu tu nurodai blogiui kelią į vaiką, jį atiduodi, pasmerki, atsisakai jo. Tuo žodžiu tu išprovokuoji vaiką neigiamam polinkiui, įpročiui, ydai, nuodėmei, atveri jo sąmonės vartus tam, apie ką jis net nepagalvotų, pripratini jį prie neigiamos jo ateities perspektyvos, ir jis tam nebesipriešina. Ir už jo nuodėmes taip pat būsi atsakingas ir tu.
Tik išdavikas atsisako to, kas jam patikėta sergėti. Baisu, kai išdaviku tampa mokytojas, tėvas, motina… Todėl, jeigu gerbiate savąjį pašaukimą būti kuo nors iš jų, nuolatos kartokite savo vaikams ir mokiniams: „Aš myliu jus, vaikai…“ Kartokite, ir jūsų pavargusios sielos pasveiks, jas pagydys tas, kuris atsiuntė į šį pasaulį kūdikius. Kartokite jiems ir kartokite: „Mes mylime jus, vaikai. Mes mylime jus, vaikai. Mes mylime jus, vaikai…“
Naudokitės daugiskaita, nes jūs atstovaujate žmonijai ir turite teisę jos vardu sakyti: „Mes mylime jus, vaikai…“
Mes mylime… Atleiskite mums visi, kurie kentėjote dėl mūsų žiaurumo, neatidumo, paviršutiniškumo ir tamsos, kurie krūpčiodami verkėte mūsų nuskriausti, kurių mažos širdelės susigūždavo iš baimės mus pamačius ar išgirdus, arba kurie neparodytas ašaras paversdavote pykčio iškrovomis ir dėl to nukentėdavo nekaltieji. Dėl viso šito tikrieji kaltininkai esame mes, suaugę žmonės, jūsų mokytojai ir tėvai.
Mes atsiprašome jūsų – būkite mums gailestingi.
Auklėkite mus savo šventu vaikiškumu ir viskuo, kas jame telpa, kad nebūtume amžinai atstumti Ateities Kūrėjo.
Taip kalbėk žmonėms apie jų vaikus, nes jie gėdisi savo jausmų ir vaikus užaugina bejausmiais. Visa, ką gali pasakyti savo vaikams, pasakyk ir jų vaikams arba jiems, kad mokėtų kalbėti. Atverk savo širdį ir Didysis Logosas tegul siunčia per ją savo gražiausius pavidalus. Tegul tavo širdis šiandieną būna tarpinė stotis iš pasaulio viršūnių į žmonių sąmonę ir širdis. Kalbėk jiems, kas tavyje susikaupę, ir nesijausk mažiau išmintinga negu tie, kas kalba apie politiką, ekonomiką ir kitokius alkstančiai sielai ne itin reikšmingus dalykus. Kiekvieno žmogaus siela potenciali dieviškumui, tiktai protas ir sąmonė privalo leisti jai vesti žmogų ta kryptimi.
Kalbėk apie meilę ir kalbėk apie meilę. Ir nepajusi, kiek daug žmonių pradės mąstyti tavo mintimis ir kartoti tavo žodžius, kurie iš tikrųjų nėra tavo.
Visa, ką tu jauti, yra patirtis, ją privalai perteikti tiems, kurie šito laukia. Ką jauti savo tėvams ir savo vaikams, – gali papildyti ir praturtinti kitų jausmus. Ateis laikas, kai tavo vaikai nutols nuo tavęs. Jie pradės tave ignoruoti, žvelgs į tave per atstumą ir tau bus skaudu dėl to. Nenusivilk jais. Tu tebesi jų stiprioji dalis, tebesi jų išmintis, jų drąsa ir jų pasitikėjimas. Bet jie pasaulį turi atrasti patys. Jie turi atsitraukti nuo tavęs, kad savarankiškai padėtų koją ant žemės ir sušuktų iš nuostabos, atradę naują krantą, nors žinai, kad tai ta pati žemė, ant kurios stovi ir tu. Ir tą padaryti jiems padeda jų protestas, pirmiausia – prieš tėvus. Turi priimti šį skaudų smūgį.
Vėliau, kai jie bus atradę patys daugybę dalykų ir savo patirtimi užkariavę savo laiką, jie vėl atras tave. Ir būsi nustebintas, kad jie kalba tavo žodžiais ir išreiškia daugybę tavo minčių ar nuostatų, tik jau praturtintų jų pačių patirtimi. Jeigu jie pernelyg ilgai tave ignoruos, vadinasi, jie dar tebeieško savo identiteto šiame pasaulyje. Būk kantrus ir palauk. Praeis dar kiek laiko, ir pamatysi, kad jie atrado savo tėvus ir nustebę suvokė, kiek daug jūs jiems davėte ir kokie esate išskirtiniai, nes kiekvienam vaikui yra būdinga didžiuotis savo tėvais ir tai daro netgi tie, kuriais tėvai nesididžiavo. O kai jūsų nebebus, jų laukia didžiausiais atradimas, – jie suvoks, kokie jūs neišskiriami, ir tas trumpas išsiskyrimas šioje realybėje jiems bus sunkiausias ir skaudžiausias, – žinoti, kad tas pats gyvenimas, kuris jus sujungė, jau išskyrė jus, ir jie niekad niekad niekad čia jūsų nebepamatys.
Ir liks tik viltis ir neklystanti nuojauta, kad meilė artimas sielas sujungs ir ten, kas žmogaus gyvenime lieka paslaptis.
