Antstolio dokumento kopiją gavau naktį prieš dvyliktą ir, prisipažinsiu, užmigti buvo sunku. Stebiuosi „speckomentatorių“ nužmogėjimu, interpretuojant vaiko žodžius. Net už pinigus, net už labai gerus pinigus retas išdrįstų taip „išvartyti“ mergaitės globėjos veiksmus, nes tokia interpretacija yra tiesiog šventvagiška. Nuo seno žmonės vengė lažintis ar prisiekinėti vaikų gyvybėmis, motinos mirtimi… Lygiai taip pat nuo seno, pagal giliai pasąmonėje nusėdusį tabu dėsnį, negalima būdavo tyčiotis ar apkalbėti nėščią moterį, pajuokti žmogų su aiškiais neįgalumo požymiais… Amžių išmintis, matyt, jau buvo patvirtinusi taisyklę: „kaip šauksi – taip atsišauks“, arba „ nekask duobės kitam – pats įkrisi“…
Man teko pažinoti mažą kūdikėlį su didele negalia – jo protas ir vidaus organai vystėsi, o kaulai augo per daug lėtai. Kūnelis nuo pusiaujo beveik neaugo… Tėvai augino vaikelį negalvodami jo atiduoti į kokią nors specialią įstaigą, kad šeimai būtų lengviau, – jie tikėjo, kad šis vaikelis jiems – išbandymas, užduotis, atsiųstas „iš aukščiau“, jie norėjo būti sąžiningi prieš tą „iš aukščiau“. Atsimenu, kaip kentėdavo motina, kai vaikelis, augant plaučiams, imdavo dusti… “Kur tokios nelaimės priežastis?” – nesiliovė galvojusi motina. Ir kartą ją pasiekė žinia iš nelabai gilios jos giminės praeities – ji išgirdo, kad prosenelis ar proprosenelis kadaise buvęs vaitas, dvaro prievaizdas, ir lazda labai sužalojęs vienam baudžiauninkui dubenį… Žmogus ir mirė, daug metų nesikeldamas iš patalo…
Skaitytojas tikriausiai suprato analogiją.
Kažkas turėjo atlyginti skausmo skolą. Kažkas, visai nekaltas, turėjo pripildyti nuosavos kančios dubenį už aną, tolimo protėvio išpiltą ant svetimo gyvenimo. Paslaptingi likimų ryšiai ir priežasties-pasekmės dėsnio apraiškos šioje realybėje. Kaip bebūtų, vėl atsigręžiu į mūsų nuosavą, iš gelmių einančią išmintį: DIEVO GIRNOS MALA SMULKIAI. Ir ne veltui mes prašome atleidimo už tai, kad „nusidėjome mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais“. Ir kai tyčiojamės šiandiena iš globėjos, kuri, matydama, kad į daugybę šiurpinančių šios bylos faktorių yra neatsižvelgiama, visais būdais nori pateikti neginčijamus įrodymus, kad, mergaitę grąžinus motinai, jos laukia pražūtis, mes taip pat prisidedame prie jos prievartavimo, kankinimo, pasmerkimo. Ir mūsų nuodėmė ne ką mažesnė už paties prievartautojo ar motinos tvirkintojos.
Niekas negali aiškiau paliudyti apie sistemingą kūdikio fizinį ir dvasinį luošinimą, nei pati mergaitė. Ir tik piktybiškai siekiant pakeisti normalią jos sąmonės būseną nenatūraliu įsikišimu, galima dar paistyti apie kokį nors psichologinį tyrimą ar „ištyrimą“ kokioje nors įstaigoje arba kokiame nors raidos centre. Mergaitės liudijimas yra nenuginčijamas, jis atliktas Įstatymo numatyta tvarka, jį patvirtino asmuo, kuris turi juridinę teisę ir galią tą daryti. Ir tik stebėtis galima, kaip žmonės savo veiksmais ir žodžiais komentaruose leidžia sau taip tyčiotis iš vienos didžiausių gal viso šimtmečio dramų Lietuvoje, atvirai stodami iškrypimo, nužmogėjimo ir atviro satanizmo pusėn. Nes – ar įsivaizduojate realiai, kas slepiasi už vieno vaiko sakinio apie savo pusseserę: „Dar kišdavo jai į burną pimpalą… dar būdavo ją pririšę…“ Reiškia – klykianti vyresnė mergaitė stengdavosi ištrūkti iš priverstinės grupinės sekso orgijos, kuri vykdavo ne tik stebint motinoms, bet ir siekiant patenkinti klientus, padedančioms surišti, kad dvikojai gyvuliai nepatirtų didesnių nepatogumų?
Ar įsivaizduojate, ką palaikote?! Ir dar manote, kad tie komentarai taip ir praeis? Atsikvošėkite ir darykite ką nors, kad jus ir jūsų ainius aplenktų nelaimė, kurios jūs patys taip aktyviai šaukiatės gal būt per savo kvailumą, mažatikystę ir dvasinį tamsumą.
Tačiau pagrindinis šio straipsnio pretekstas yra, vis tik, ne išsigimusi teisėtvarka ir net ne parsidavęs, amoralus teisėjas. Ir net ne „grupė draugų“, kuriuos sieja žemiausia moralė ir tolerancija seksualiniams iškrypimams bei sadizmui, arba pragertos smegenys, kurios bet kokia kaina trokšta kompensuoti realią vyrišką impotenciją. Ir net ne oligarchai, šaltai stebintys šį žiaurų žaidimą, laukdami momento, kada galima bus plėsti savo valdžią ar įtakos sferas, pasinaudojant pačiais pragariškiausiais metodais – kankinamų svetimų vaikų ašaromis. Šio straipsnio tikslas yra kai ką įvardyti.
O įvardyti noriu vieno iš dviejų Pasaulį kuriančių principų – Moteriškojo – išsigimimą mūsų vargšėje našlaitėje Tėvynėje. Nes argi ne našlaitė lieka šalis, kur nebėra net užuominos Pasaulio Motinos moralės, kuri ir yra ne kas kita, kaip saugios evoliucijos garantas?… Vyrai vis ieško, rizikuoja, šuoliuoja atradimų keliais ir ties kiekvienu atradimu palieka ženklą – tai jau atrasta. Tada ateina moterys ir kiekviena jų atradimą patikrina kiekvienu savo egzistencijos milimetru, paaukodamos kartais net savo likimą, kad įrodytų, jog šis atradimas nepuošia pasaulio, netarnauja jo tvarkai ir gėriui, ir saugumui. Šis amžius atvėrė moterims kelius į savirealizaciją, jos gali atsirasti ir save išreikšti pačiose valdymo struktūrų viršūnėse, tačiau didysis Ego, išreikšdamas save realybėje per neharmoningą žmogų, tampa garbėtroška, egoizmu, ir perauga į nuolatinį naudos ar puikybės troškimą, ir moteris, užuot buvusi šiek tiek motina visiems, tampa monstru, geležinio, šėtoniško, iškreipto proto, kuris jau niekada nebeveikia panardintas į sielą, trubadūre. Aš tokį pražūtingą moteriškumą vadinu „tarybinės moters sindromu“. (Esu apie tai rašiusi į KK straipsnyje „Simuliakrai bijo moterų, o „tarybinės moterys“ renka žagarus“, ir ten apžvelgusi tokio „moteriškumo“ ypatybes).
Tai, kad mergaitės kankinimų toliau siekia ir antisocialų teismo sprendimą imasi vykdyti išimtinai moterys, laikau didele katastrofa mūsų visuomenės kultūroje. Tai tarsi sprogimas, tarsi išrausta duobė mūsų pasaulėjautoje, kur tebeturi savo garbingą vietą darželiai prie namų, dekoruoti gėlių vazonai, rankdarbiais, tebeskambančios liaudies dainos, pilnos deminutyvų „seserėle“, „motinėle“, tėvužėli“, „bernužėli“, „broluži“… Kur pasaulėjauta spindi pirmapradėmis spalvomis, o užuojauta, gailestis, žmogiškumas, pasiryžimas gelbėti ir saugoti skriaudžiamą ir silpnesnį tebeturi daugybę veidų tiek tautos kūryboje, tiek paprasčiausiuose žmonių santykiuose. Tiek, kad jų nepajėgė išnuodyti tarybinės moters su mėlynu kostiumėliu, juodomis laivutėmis, cigarete rankoje ir valdišku, įsakmiu kalbos tonu geležinis štampas, tiek metų negailestingai ženklinęs mūsų vargšes motinas, atimdamas dalį motinystės ir moteriškumo.
Šių dienų teisėtvarkos moterys beveik visiškai atitinka „tarybinės moters“ stereotipą. Jos, kurių funkcija išsaugoti ir nuolat tobulinti mūsų gyvenime grožį, tampa geležiniais paukščiais, kapojančiais ir lesančiais ir taip iškankintų mergaičių likimus, nes už prigimtines priedermes joms svarbiau sutapti su valdžia ir būti valdžios atstovėmis, jokiu būdu nesuabejojant, ar ta valdžia teisėta, ar ji teisi, ar apskritai ji nėra nusikalstama. Svarbiausia – valdžia…
Štai „didvyrės“, kurios šioje situacijoje ryškiausiai atspindi mano aprašytą moterų tipą – moterų su neharmoninga kairio ir dešinio pusrutulio, pirmos ir antros signalų iš aplinkos priėmimo sistemų pusiausvyra. Tai taikau ne vien šioms ponioms – tiesiog mūsų tėvynėje labai apverktinos universalaus moteriškojo principo reiškimosi formos, labai jau jos apribotos, deformuotos, iškreiptos.
Štai – Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, kurios sudėtis – Danguolė Smetonienė, Birutė Valiulienė ir Ramunė Čeknienė, sausio 26 d. netenkino N.Venckienės atskirojo prašymo sustabdyti mergaitės skubų perdavimą motinai – prašymą atmetė kaip nepagrįstą.Jos teigė, kad kad N.Venckienė nepateikė jokių neginčijamų teiginių, kad būtų pagrindas kolegijai taikyti laikinąją apsaugos priemonę – vykdymo sustabdymo.Teismui pateiktas antstolio faktinių aplinkybių konstatavias – tuščia vieta,nors jį sudaro jau visiems žinomi mergaitės liudijimai, iš kurių akivaizdžiai ryškėja niekur neaptartos aplinkybės ir faktai, kad orgijos būdavo grupinės, kad mergačių tvirkinime dalyvaudavo jų motinos, panaudodamos psichologinę (gąsdinimų) ir fizinę (surišimas) prievartą. Tai aiškiai praplečia nusikaltimo pobūdžio spektrą, ir to nematyti galima tik tyčia.
O štai kitos moterys:
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė – „teismo sprendimą reikia vykdyti”.
Seimo pirmininkė Irena Degutienė – „teismo sprendimą reikia vykdyti humaniškai”.
Kauno miesto vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja B.Daugėlienė – „jau keturias naktis nemiegu, galvoju, kaip mergaitę perduoti Stankūnaitei”, „Neringa, išeikit su mergaite į parduotuvę”.
Kauno rajono vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėja I.Dabašinskienė…
Psichologės -jų pavardės autorei nežinomos, tačiau lengva nustatyti – labai jau “savitais” metodais “bendravo” su mergaite. Įtariama, kad buvo taikoma hipnozė- dėl pakitusio mergaitės elgesio po “seanso” reikėjo kreiptis į medikus… juo labiau, kaip teko girdėti, viena jų skaito apie hipnozę paskaitas.
Antstolė Sonata Vaicekauskienė – kuri kreipėsi į V.Kondratjevo teismą dėl prievartinio mergaitės paėmimo iš globėjos…
Žinia, visi visatos dėsniai žemėje reiškiasi per žmogų. Jei žmogus neturi dvasinės švaros, jei jo kultūros horizontai vos persirita per penkių pojūčių valdžią, jei gyvenimo tikslas – “šilta vieta”, kuri garantuoja bent šiokį tokį priėjimą prie lovelio, toks žmogus neturi moralinės teisės dirbti postuose, nuo kurių priklauso visos šalies ar bent jau didelės visuomenės dalies lūkesčiai. Tačiau kaip taisyklė, tokie žmonės nemąsto apie tai, kam jie pajėgūs ir ko jie verti. Tai tipiška agresyvi vidutinybė su sijonu, ir tik negalvokite, kad tas sijonas gali atstovauti visą moteriškąją moralę, priedermes ir įvykdyti misiją. Apie moters misiją agresyvi vidutinybė nežino nieko. O gaila…
Moteriai visų šalių išminčiai skiria ypatingą reikšmę visoje žmonijos evoliucijos raidoje. Tai lytis, kuriai skirta nuolatos kontaktuoti su visu kosmosu, nekalbant jau apie planetas, priklausančias Zodiakui. Kaip tik dėl to moteris gimdo kūdikius, juos maitina, motinos sukuria ir perteikia šeimose dvasinę programą, moteris išvysto vyrams ir sūnums subtiliuosius pojūčius, plečia išpasaulėjautą, moteris gali įsčiose nešiojamą kūdikį pagimdyti su nuostabiomis savybėmis – tikrą šviesos nešėją. Tačiau su viena sąlyga – moteris turi suprasti, kam ji atėjo į šį pasaulį. Jei ji laiko save tik “antrąja” puse ir dar pasiryžusi rungtyniauti su vyru, kuris kurį… Tai moteris demonė, sėjanti dualizmą pačioje esminėje visuomenės grandyje – šeimoje, kuri yra išimtinai dieviškos programos dalis, nes būtent čia susitinka abu principai – vyriškas ir moteriškas – pačioje pirminėje, pagrindinėje ir esminėje paskirtyje – kurti pasaulį. Patikėkite, jei vyras galėtų atstoti moterį, jam ir pieno liaukos būtų atsiradusios per milijonus metų ir kiti moteriški dalykai, deja… Moteris negali suvyriškėti prasčiausia to žodžio prasme – jai tai nebus atleista.
Artėjant Maitrėjos epochai moteris turi ruoštis didžiausiam darbui – būti pagrindiniu evoliucijos įrankiu keičiant pasaulį. Ji tai darys atverdama pasaulio širdį. O tai reiškia – jai teks išmokti atverti vyrų ir sūnų širdis. Tos širdys atveriamos tik meile. Nes meilės žmogus neturi savyje – ji išimtinai dievo prerogatyva, ir kai žmogus myli – per jį pasireiškia Dievas. “Jei Dievas su mumis – kas prieš mus?”
Taigi, moteris turės išmokti atlikti tai, kas jai įsakyta “iš aukščiau” – ne teismo pirmininko ir ne kokio nors prokuroro. Jei moterys būtų sąmoningos ir dvasiškai didelės, per šimtą metų pasaulis taptų beveik tobulas ir išnyktų agresija. Jau po vienos kartos pasimatytų viltingi pokyčiai ir daugybė tų, kurie vakar dar nenorėjo gyventi, pajustų, kad gyvenime atsirado daug šviesos.
Moteris turi norėti užimti tą garbingą vietą, kuri jai skirta ir kelti pasaulį iš tamsos. Jei mes nebeturime tokių moterų – našlaitė mūsų tėvynė.
Taigi grįžtu prie seno savo įsitikinimo – reikalingas vieningas, nuoseklus darbas, ugdant visuomeninė sąmonę, plečiant egzistencinio suvokimo ribas – kas aš esu, dėl ko ir iš kur atėjau, kam tarnauju ir kas bus, kai išeisiu neatlikęs savo pareigos ar paskirties. Nieko nebus be Dekalogo vertybių. Tai šen, tai ten nuolatos atsiras kas nors, kas šaudo ar prievartauja vaikus, kas kankina ir žudo žmones, kas ruošia sąmokslus ir atveria vartus į valstybės institucijas nusikaltėliams, jeigu neatsiras Lietuvoje galingas, masinis nepakantumas nepadorumui, nesąžiningumui, žiaurumui, abejingumui. Turime nuolatos budėti.
Kas budės? Tie, kas jaučia poreikį tą daryti. Tie, kas jaučia, jog yra juose poreikis nesavanaudiškam darbui, dvasiai, tiesai. Kiekviena siela potenciali gėriui, tik reikia sugebėti tą žinią atnešti taip, kad žmogus pajustų jos reikalingumą.
Kartais tenka būti kariu ir stabdyti tamsos klonus, tačiau tai vardan to, kad kas nors susimąstytų apie tai, ko niekada nemąstė. O kas pajunta poreikį galvoti ir kalbėti apie šviesą – tas tampa šviesos žmogumi. Ir tamsa išnyksta.
Dabar gyvename didelėje mentalinėje tamsoje dar ir dėl to, kad žmonės neišdrįsta paprastais žodžiais konstatuoti paprasto ir amžino poreikio – būti laimingam. Mes turime atvirai sakyti, kad mums reikia laimės, tiesos, gražaus bendravimo žmogaus su žmogumi. Kad mums reikia ką nors mylėti, kad mumyse yra didelis poreikis apginti ir apsaugoti vertybes. Kad trokštame didžiuotis savo Lietuva ir džiaugtis, būdami jos vaikai. Tai ne poezija – kas tą jaučia, žino, kaip tai realu.
Šių eilučių autorė nesitiki, kad „speckomentatoriai“ susigės ir nebeužsiims tuo, kuo užsiima. Ji į tai nededa kol kas jokių vilčių. Ji gerai žino, kad kada nors jie tiek pavargs, jog nebeturės jėgų gyventi. Jie pamatys, kaip užteršė ir apsunkino, pirmiausiai savo gyvenimą. Tačiau ji deda dideles viltis, kad kas nors šiuose straipsniuose atras tarp eilučių laišką sau, savo sąžinei, savo šviesiajai pusei ir ta pusė taps nenuilstama gynėja visko, kas kam nors teikia laimę, o ne skausmą.
Aš tikiu, kad mūsų kas dieną darosi vis daugiau. Tegul po nedaug, tačiau tvirtai ir nuosekliai… Lipdykime savo Tėvynę iš savęs. Kas nuo jos nutolome – artėkime atgal. Mes turime ką nešti pasauliui – mūsų senovinę ir švelnią pasaulėjautą. Ir būkime tvirti, nepalaužiami – mus sujungė mažas vaikas iš Garliavos, o vaikai kaip ir angelai – nemeluoja. Jie – mūsų rytojus ir geležinžmogiams tebūnie nejauku mūsų pasaulyje.
Būkime visada pasiryžę jį apginti. Ginti, kiek reikės…
