Advokatas Jonas Ivoška
Tik iš kito lūpų girdint, kas vyksta Lietuvos teismų sistemoje, galima ir suabejoti. Juk teisėjo etika, profesinis prestižas, jo priesaika („…būti ištikimas Lietuvos Respublikai, vykdyti teisingumą tik pagal įstatymą”), pagaliau, žmogiškas padorumas ir sąžinė, atrodo, negalėtų leisti žinomiems teisėjų bendruomenės nariams profesinėje veikloje smukti „žemiau plintuso“. Deja, taip yra. Dėl to, visuomenei laiku nesusirūpinus ir nieko nedarius, reikštų šalies valstybingumui dar vienu civilizacinės degradacijos laipteliu leistis žemyn.
Suprantant, kad kiekviena šeima į jos nario kritiką reaguoja skausmingai, tad nėra malonu sisteminę problemą pateikti per konkretaus žmogaus profesinio nuosmukio pavyzdį. Bet nėra kito būdo dokumentuotai pagrįsti, kad institucinė sistema savo degradacinius recidyvus realizuoja ne kaip nors abstrakčiai, o tik konkrečių pareigūnų elgesiu.
Kita vertus, konkrečiam sistemos atstovui užlipus ant „nuospaudos“, gali suveikti jo savimeilė. Dėl to, iššaukus keršto ugnį į save, galbūt pavyktų giliau užčiuopti dalies teisėjų profesinio nuosmukio priežastis ir ieškoti „vaistų“ sistemai „gydyti“. Nenustebčiau, jeigu pažeidžiant principą: „Niekas negali būti teisėju savo byloje“ už teisėjo(s) kritiką aš būsiu tos teismų sistemos teisiamas, nes Lietuva neturi Konstitucinio Tribunolo, kuris, pavyzdžiui, numatytas mūsų parengtos naujos LR Konstitucijos projekte ir skirtas spręsti ginčams, kai ginčo dalyku tampa teisėjų instituciniai interesai.
Vadovaudamasis konstituciniu teisėjo nepriklausomumo principu (LR Konstitucijos 109 str. 2 dalis), Lietuvos teismų sistemos išsigimimą bandysiu pailiustruoti per Vilniaus apygardos teismo teisėjos Astos Pikelienės nagrinėtą bylą apeliacine tvarka ir jos priimtą 2023 m. rugpjūčio 10 dienos nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-1676-866/2023. Nuorodas į konkretų teismo dokumentą šioje publikacijoje teikiu tikslingai, kad skaitytojas, suabejojęs mano teiginių tikrumu, galėtų tai patikrinti.
Štai teisėjai Astai Pikelienei paskiriama nagrinėti bylą, kurioje dėl pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties paduoti dviejų proceso šalių skundai. Viename iš skundų nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas šiurkščiai pažeidė Civilinio proceso kodekso 14 straipsnį, visiškai nepasisakydamas dėl šešių esminių įrodymų, kai įstatymas įsakmiai nurodo, kad teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus.
Nors apylinkės teismo teisėjo netirti įrodymai argumentuotai pateikiami ir skunde apeliacinei teismo instancijai, teisėja Asta Pikelienė tesugeba dalį jų savo nutartyje pakartojamąja forma įrašyti, bet, galimai suprasdama, kad įrodymai jokiais loginiais argumentais nenuneigiami, net nebando jų teisiškai įvertinti.
Greta to, formuluodama teismo nutarties rezoliucinę (direktyvinę) dalį, teisėja Asta Pikelienė rašo, kad išlaidas nutarčiai vykdyti išieškoti iš nustatytų kaltų asmenų, nors byloje niekada nebuvo įvardinti jokie įstatymų pažeidėjai, nenurodyta, kuris kokį teisės aktą pažeidė ir koks nustatytas jų kaltės laipsnis.
Aptardama valstybės institucijoms patikėtų funkcijų (statybos leidimo išdavimas) tariamus pažeidimus, teisėja valstybinėms įstaigoms prilygina ir privatų asmenį, kuris nedirbo jokioje valstybinėje įstaigoje. Tokiu išgalvotu pretekstu dalis finansinių prievolių teismo nutarčiai vykdyti skiriama žmogui, kuris, pasak buvusios prezidentės D. Grybauskaitės, ne prie ko.
Svarbu pažymėti, kad paminėtos, o ir kitos su tiesa prasilenkiančios teisėjos Astos Pikelienės prielaidos skirtos tam, kad būtų sunaikintas daugiau kaip milijono eurų vertės valstybės nustatyta tvarka žmogaus viso gyvenimo santaupomis sukurtas turtas, šį niekuo neapkaltintą pagyvenusį žmogų iki gyvenimo pabaigos paliekant be pastogės.
Ne mažiau kenkėjiškai atrodo biudžeto lėšų švaistymas turto naikinimui, nes pagal statinių ir įrenginių griovimo sąmatą tam reikia dar apie trečdalio milijono eurų.
Kyla pagrįstas klausimas: kokios paskatos stumia teisėją pažeisti Konstituciją ir kitus nacionalinės teisės aktus, Europos Žmogaus Teisių Teismo, saugančio Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, nurodymus, sulaužyti teisėjo priesaiką ir paminti sąžinę bei paprasčiausią žmogišką padorumą?
Kaip tai gali vertinti normalus šalies pilietis, mokesčių mokėtojas, kurio nelengvai uždirbtų lėšų dalis paimta į biudžetą teisėjo valia ne tik verčiama niekais, bet dar ir kenkėjiškai nukreipiama prieš to mokesčių mokėtojo gyvybinius interesus. Tiesiog apgailėtinai atrodo toks teisėjo trumparegiškumas, kai jis tyčia naikina biudžeto išteklius ir tuo pačiu guodžiasi, kad teismams trūksta lėšų.
Kokios mintys tokiais atvejais nepalieka žmogų ramybėje?
Tai teisėjo(s) kerštas, kad nepasiūliau kyšio. Ta(s) teisėja(s) – Lietuvai priešiškos valstybės infiltrantas, kurio užduotis – griauti piliečių lojalumą savo valstybei. Tai žmogysta, turinti sadistinių polinkių, kuri taip tenkina saviraiškos motyvą. Tai galimai susiję su konkrečia mano pilietine veikla, siekiant konstitucinės reformos, kurios išdavoje ne tik būtų užtikrintas teisėjų finansinis nepriklausomumas, jų (kaip ir politikų) atlyginimą konstituciškai susiejant su vidutiniu darbo užmokesčiu, bet tuo pačiu įvesta teismo aktams konstitucingumo kontrolė, kas stipriai suvaržytų teisėjų korupcinius siekius.
Bet kuri prielaida palaipsniui gali įgauti satisfakcijos „pagreitį“ ir vesti prie išvados, jog tai ne teisėja(s), o kenkėja(s), kurį šventa Tėvynės žemė veltui nešioja.
