Po sunkios dienos pavargę, suirzę negalime būti labai pastabūs, atidūs, kritiški. Visą didžiulį mus pasiekiantį informacijos srautą negalime išsaugoti atmintyje. Tačiau kai kas lieka, dažniausiai tai, kas mus sujaudina – išgąsdina, sugraudina, pralinksmina, arba tai, kas mums svarbu. Informaciją, prieštaraujančią mūsų vidiniams įsitikinimams, stengiamės išstumti, o tą, kuri sutampa su mūsų nuostatomis, lengvai užfiksuojame. Mūsų sieloje, kaip ir visur kitur, turi būti pusiausvyra ir galingi psichikos apsaugos mechanizmai padeda ją išlaikyti.
Jei nesame dvasiškai tušti ir abejingi, kasdien įkyriai brukamos bevertės žinios ima mus erzinti ir imame junginėti kanalus, ieškodami naujienų apie niekaip neišsprendžiamą pedofilijos bylą. O kai kas – atvirkščiai – kur kas mieliau stebi dirbtinių žvaigždučių gyvenimo peripetijas.
Kodėl gi vieni įsijaučia į vienos nuskriaustos mergaitės istoriją ir ima išgyventi ją kaip asmeninę, o kiti lieka visai abejingi ar priima priešingą poziciją?
Užjaučiame tik tą, su kuriuo galime susitapatinti, t.y., kuriame galime pajusti ir dalelę savęs. Kas bendra sieja valdininkų neišgirstą pilietį, nuskurdusį pensininką, kasdien darbdavio patyčias nuryjantį žmogų, nėščią FNTT pareigūnų tardytą moterį, bedarbystės ir skurdo į užsienį išguitą žmogų ir mažą nuskriaustą mergaitę? Tas pats bejėgiškumo, nesaugumo ir pažeminimo jausmas. Tas pats nusivylimas ir užgniaužtas pyktis.
Ar gali tai pajusti uolūs įstatymų raidės gynėjai, garsiausiai smerkiantys ir net gąsdinantys nesutinkančius su absurdišku teismo sprendimu? Pavyzdžiui, E. Kūris – Konstitucijos dvasių ganytojas, ne mažiau žymaus teisininko sūnus, raudonu tėvo išmintu kilimu lengvu žingsneliu užbėgęs į teisės Olimpą. O gal žinomo teisės profesoriaus sūnus, taip pat garsus teisės profesorius-rekordininkas V. Nekrošius – jauniausias Lietuvos aukštųjų mokyklų dekanas ir jauniausias Lietuvos Mokslų Akademijos narys?
Gal kenčiančių jausmus supras 26–erių metų į Seimo nario kėdę įsėdęs jaunas „specialistas“ Remigijus Žemaitaitis, kuris dar studijuodamas 2 kurse jau dirbo Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko patarėju, tik gavęs aukštosios mokyklos diplomą – Vilniaus apygardos teismo pirmininko patarėju, Europos Sąjungos teisės specialistu Briuselyje ir tuojau pat Vilniaus mero patarėju teisės ir ekonomikos klausimais?
Gal atjautą parodys vaiko teisių gynėja Edita Žiobienė, kuriai baigus studijas užteko tik kelerių metelių darbo, kad staiga taptų MRU teisės katedros docente, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos nare, dar po metelių – nesuskaičiuojamų ES teisės ekspertų tinklų nare, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininke ir t.t., o praėjus porai metų po MRU teisės bakalauro studijų – svarbiausia vaiko teisių apsaugos specialiste ir kontroliere Lietuvoje?!
Tokie ir armija kitų, sėkmingų, įtakingų, „autoritetingų“, nomenklatūriniais liftais pakilusių įstatymo sargų priimti į „elitą“ ne tam, kad apgintų silpnuosius, – jie turi paremti stipriausius, išvaliusius jiems kelius į stulbinančios karjeros viršūnes. Jie niekada nepatyrė tos nuoskaudos, kurią patiria daug metų sąžiningai dirbantys specialistai žinodami, kad niekada nebus pastebėti, tinkamai įvertinti, paaukštinti pareigose. Jie visada išstums bet kokias abejones, kad gal neužsitarnavo savo vietos, kad gali būti neteisūs, nes jų teisumo įrodymas visada bus kėdė, ant kurios jie sėdi. Sieloje turi būti pusiausvyra ir viskas, kas ją griauna bus atmesta.
Tokiu karjerizmu dažnai užsikrečia dėmesio, supratimo, meilės negavę karjeristų vaikai arba nemylimi, nuvertinti, žeminami vaikai, kuriems pasiekimai tampa jų žmogiškosios vertės pakaitalu. Kai didelių tikslų siekę tėvai nepajėgė jų pasiekti, vaikai taip pat tampa tėvų vertės įrodymu. Visi nori matyti vaikuose savo atvaizdą, bet jei tėvams užimama kėdė ir atlyginimas yra svarbiausias žmogaus vertės įrodymai, jo psichologinio nepilnavertiškumo kompensacija, savo vaikus jie vertins ne apskritai kaip žmogų, o tik tuomet, kai vaikai pateisins jų lūkesčius, pakels tėvų savivertę, demonstruodami tam tikrus pasiekimus, pabaigs prestižines mokyklas, užims atsakingus postus, t.y. taps tokiais pat, kaip jie.
Nepatenkintas meilės troškimas virsta tuščiu karjerizmu, kai veržiamasi aukštyn ne nuveikti reikšmingus darbus, o patvirtinti sau ir aplinkiniams, kad yra šio to verti. Kuo didesnis nepilnavertiškumas, tuo grobuoniškesnis plėšimasis į viršų, nepaisant įstatymų, moralės, garbės. Tuo aršesnis kabinimasis į postus ir jokių metodų nepaisymas, stengiantis juose išsilaikyti. Tokiems labai svarbu laikytis kartu, paremti viens kitą, nes tai juos ir telaiko – ryšiai, bendri interesai, nauda. Grupiniai savisaugos instinktai privers susitelkti ir mesti pačias įžūliausias priemones įtakai ir valdžiai išlaikyti.
Ar gali toks žmogus nors akimirkai susitapatinti su vargstančiu, skurstančiu, teisybės nerandančiu? Jam tai būtų tas pats, kas pasijusti niekingu, beverčiu, apskritai išnykti.
Tokių aukštų veikėjų nuolat kartojamos protingos frazės, cituojami įstatymų straipsniai tarsi turėtų visus įtikinti, tačiau sutikdami su išsakytais žodžiais apskritai, negalime jų priimti konkrečiu atveju. Kaltiname teisėjus neišmanymu, o „elitas“ mus – įstatymų ignoravimu. Atrodytų, kad neturime pakankamai žinių su jais polemizuoti. Tačiau kiekvienas turime universalų įrankį – loginį mąstymą, todėl greitai pajuntame, kad kažkur čia loginė seka nutrūksta, o kažkas nematomais būdais bando mus apgauti.
Tai galime patikrinti paprastu loginiu ėjimu – sustiprinkime, sušaržuokime situaciją ir taps aišku – karaliai nuogi. Kas, jei vienas teisėjas priimtų tokią nutartį: „Nukirsti vagiui ranką. Sprendimą vykdyti skubiai“. Teisėjas nepastebėtų, kad įstatymas tokios bausmės nenumato, neatsižvelgtų, kad prekybos centre dešrą suvalgęs vaikas buvo labai alkanas, o užanty paslėptos dešrelės buvo skirtos alkanam broliukui, nesvarbu, kad šis sprendimas dar gali būti panaikintas, o nukirstos rankos bus neįmanoma prisiūti.
Tuojau pat imtume protestuoti – tai neteisinga, įstatymas to neleidžia, negalima leisti vykdyti tokio sprendimo. Tuomet turėtume išgirsti Teisingumo ministro žodžius: „reikėtų priminti, kad teismų sprendimai yra tie, kuriuos reikia vykdyti. Jeigu nesutinkama su jais, reikia spręsti klausimus teisine kalba“. Žodį tartų ir garbingas teisės profesorius: „gražu ar negražu, o sprendimai turi būti vykdomi“. Įsiterptų ir Teisėjų tarybos pirmininkas: „manyčiau, kad bet kurio teismo sprendimas turi būti vykdomas, jeigu jis yra galiojantis ir nesustabdytas. Mes negalime pasėti teisinio nihilizmo sėklos, kad žmonės manytų, jog teismų sprendimų galima nevykdyti“. Europarlamentaras A. Sakalas tuoj išvadintų vaiko gynėjus „dešriniais“, smegenų maro apsėstaisiais, o vaiko teisių kontrolierė E. Žiobienė pridėtų: „manau, kad teismas išnagrinėjo visas aplinkybes ir priėmė teisingą sprendimą“. Kas ką bepridurtų, kokiomis teisinėmis sąvokomis bežongliruotų, visiems būtų aišku – arba jie visi išėjo iš proto, arba mus laiko visiškais kvailiais. Argumentas „teismo sprendimą reikia vykdyti“ tėra toks pats argumentas kaip „reikia tai daryti, nes taip yra parašyta“.
Nebūtina turėti mokslinį laipsnį ir krūvą enciklopedinių žinių, užtenka sveiko proto, reikia tiesiog įjungti kritinį mąstymą, kad suprastume, jog nomenklatūrininkų kartojamos teisinės mantos tėra viešosios nuomonės formavimo, psichologinės manipuliacijos priemonė, o paprastai – Lietuvos žmonių mulkinamo priemonė.
Po darbo pavargusiam žmogui apgauti metami rafinuoti metodai: nutylėjimas, dezinformacija, informacinė blokada, grasinimai, rėmėjų juodinimas, kompromitavimas, šantažas ir daug kitų. Kai kas lengvai patikės net ir akivaizdžiu melu, ypač jei norės tuo patikėti. Dauguma aplaidžiai vaikus prižiūrinčių motinų tikrai pritars, kad blogiausia mama yra geriau už geriausią globėją ir neišgirs jokių tai paneigiančių samprotavimų. Nuo įtakingų korumpuotų teisėjų nukentėjusį žmogų sunku bus įtikinti, kad yra ir sąžiningų, kuriems tiesa yra svarbiau už teisėjo mantiją. Pasiturinčio vyro suvedžiota ir palikta panelė Stankūnaitėje atpažins save ir jokie faktai nepakeis jos nuomonės. Priešiškai priimta jaunamartė nesuabejos – Kedienė pikta pagiežinga moteris. Taip pat ir sąžininga teisėja nepatikės, kad, jei į nusikaltimą yra įsivėlę aukšti ir įtakingi pareigūnai, – teisingumo pasiekti beveik neįmanoma. Nepatikės, kad iš pažiūros nuoširdūs rėmėjai gali meluoti, apgauti, apšmeižti, o labiausiai pagyras žarstantys gerbėjai gali būti klastingi savanaudžiai veidmainiai.
Matome tą patį pasaulį ir matome jame kiekvienas save. Kol nesuvokiame savęs tokio, koks esme iš tiesų, matome jį tik vienu kampu – tokį, kokį norime jį matyti.
Kreivų sielos veidrodžių karalystėje vis dėl to galime pamatyti realų pasaulį ir galime jį pakeisti, bet tik pažinę ir pakeitę save – atsikratę tuščių vertybių, kvailų įsitikinimų, naivių iliuzijų, nevilties ir baimės.
