Po 33 metų vėl kartojasi JUSTINO MARCINKEVIČIAUS Golgota

Arvydas Juozaitis

APIE LIETUVIŲ RENESANSĄ, prasidėjusį 1965 m.

Praslinko dar vienas Kristaus amžius.
Po 33 metų vėl kartojasi JUSTINO MARCINKEVIČIAUS Golgota.

Atsiliepiu į Veidaknygės (FB) juostoje rastą Dovilės Pakštienės pasisakymą.

DOVILE,
Justino Marcinkevičiaus įrašas, kurį radai jo 1990 metų Advento užrašuose, labai daug pasako ir apie šią dieną:

„Kas griebia už gerklės kito viltį ir smaugia ją, rėkdamas savo teisybę? Tenušvinta jo dvasia šalia mūsų sesers vilties, uždegančios žvakę tamsoje – visiems. Ji žiūri į ateitį, ji viliasi, kad mato. Neišdurkime jai akių, nes apaksime patys.“
Justinas Marcinkevičius
Įrašas bloknote, 1990. 12. 10

Tuo metu Justinas pirmą kartą gyvenime patyrė ideologinę NEAPYKANTĄ SAVO ATŽVILGIU. Iki tol buvo garbintas, net kiek išlepintas. Nors buvę visokių neigiamų „požiūrių“ ir „santykių“: tai jį nutylėdavo, tai mokydavo, tai pavydėdavo, tai pašiepdavo. Bet 1990 metų vasarą neapykantos banga praplyšo. Kodėl? Dingstis bio aiški – jis pasirašė 30 inteligentų Kreipimąsi į Aukščiausiąją Tarybą (AT), kuriame pareikšta, kad nepritaria AT kiršijimo ir tautos skaldymo politikai, o Vyriausybės (kurią pati AT paskyrė) puolimą laiko neleistinu.

Ir prasidėjo. Tautos poetas imtas vadinti tautos priešu, ir ne šiaip sau, o viešai.

Kartą jis man (važiavome, regis, į Panevėžį) pasakęs: „Kodėl būtent man tenka visa tai?“ Atsakiau maždaug taip: „Pagal dydį ir smūgio stiprumas“…

Šiandien Justiną kandžioja visi, kas vykdo Lietuvos „dekonstrukciją“ ir išprotinimą, net nužmoginimą. Kas siekia sunaikinti mūsų bendrumo – sensus communis – jausmą. Jiems 1965 metais prasidėjęs Lietuvos judėjimas Sąjūdžio link tėra „Maskvos sovietizmas“, ir taškas. Mutantų sąmonė, matantį pasaulį pro taikiklio angą.

Tai ir jaunosios kartos aklumas – ji sparčiai nutautinama ir nutaikoma būti „europiečiu-nežinia kokiu“, kai lietuviu būti ir nereikia…

Nei gėdos, nei sarmatos neturi plepiai, kurie 1988-1990 metus mato tik vizijose. Antai populiaria tapusi (savo istoriniais trileriais), Londone gyvenanti rašytoja „supranta visą Lietuvos istoriją“ ir žino, kokia ji turinti būti. Ir ji jau drįsta aistringi aiškinti, kad – neduokdie! – Marcinkevičiui pastatys paminklą! Ir kur? – prie Rašytojų sąjungos… Ne, ne!

Nei gėdos, nei sarmatos neturi kapinynų kalbėtojai á la putinait. Būdami gyvos istorijos marintojai, jie net Dainų šventes pakelbė fu-fu „sovietizmu“. Kapinynuose, o ne gyvoje Lietuvoje jiems mieliau vograut, ne Juškų surinktas ir išsaugotas liaudies dainas dainuoti. Jiems nei Marcinkevičiaus „Laisvės“ nereikia, nei Maironio „Lietuvos brangios“. Nemoka.

Kažkuris iš LRT radijo diskusijoje (2023-07-21) dalyvavusių Just. Marcinkevičiui priskyrė tokią rolę: jis esą „kanalizavo lietuvių sąmonę“. Esą „pataikavo valdžiai“, o ne atliko perversmą lietuvių sielose – ne perversmą laisvės link. Kuris pasakė? Kalbėjo trise – K. Sabaliauskaitė, V. Toleikis ir N. Putinaitė – ir visi į vieną dūdą.

Dėl Justino galime būti ramūs, Dovile.

Jį, jau 1990-1991 metais išstumtą iš Lietuvos viešos erdvės, pavyko grąžinti į tą erdvę per 1994 metų Kalėdas. Neišstums ir dabar, pernelyg daug žmonių – mažiausiai milijonas – jį myli ir gerbia, jo poeziją ir poemas moka, dramas širdyse laiko. Dergliotojai tik save girdi ir savimi žavisi.

Viskas bus gerai, Justinai, Jūs juk žinote, kad „anie nežino, ką daro“. Jūs gyvesnis už juos.

Žiūriu į keturių muškietininkų („komunistų“!) – Krasausko, Maldonio, Marcinkevičiaus ir Baltakio – susigiedojimą ir skaudžiai suprantu, kad nūdieniai gyvos Lietuvos niekdariai tokio gyvenimo džiaugsmo nemoka. Šitaip iš širdies plėšti liaudies dainą galėjo tik naujojo lietuvių Renesanso, prasidėjusio 1965 metais, vyrai.

(Antano Sutkaus nuotr.)
Iš dienoraščio
2023-07-24