Indijoje yra viena labai įdomi beždžionių gaudymo technika. Imamas stiklainis, į jį pripilama riešutų (arba šiaip kokių kitokių skanėstų, kuriuos mėgsta beždžionės), stiklainis pririšamas ir paliekamas. Beždžionės – labai protingi gyvuliai, todėl greitai supranta, jog tam, kad paimtų skanėstus, reikia įkišti ranką į stiklainį. Stiklainio anga tokia siaura, kad beždžionė sugeba įkišti ranką tik ištiesinusi delną ir suglaudusi pirštus. Kai tik ranka būna stiklainyje, protinga beždžionė pasemia saują riešutų ir bando ištraukti kumštyje suspaustą saują skanėsto, bet ranka nebeišlenda. Beždžionė nervinasi, draskosi, bet padaryti nieko negali. Godulio apimta beždžionė, kurios rankoje yra grobis, net minties neturi apie tai, jog galima paleisti iš rankų tai, ką jau turi. Todėl medžiotojui belieka prieiti prie jos ir užmesti maišą ant galvos.
Jau kelis metus besitęsiančioje eurokomedijoje mes stebime panašią techniką. Į euroaferą suleidusios rankas Europos šalių valdančios elitinės beždžionės verčiau savo vedamas tautas atiduos į bedieviškais pagrindais kuriamą naujajį euro zoologijos sodą, kuriame tarnaus už narvą ir maistą, nei atleis sugniaužtą kumštį.
Laisvų valstybių biudžeto formavimo ir išlaidų kontrolė reiškia besąlygišką kontroliuojančių beveidžių eurobiurokratų valdžią. Tai reiškia, kad tautos nebegalės pačios nustatyti savo finansinius prioritetus ir vien tik Briuselio neokomisarai reguliuos, ką ir kaip finansuoti.
Jei manote, kad tai gera mintis, tiesiog pagalvokite, ar sutiktumėte, kad jūsų asmeninius pinigus reguliuotų jūsų rajono seniūnas? Kas kartą iš seniūnijos atsiuntęs buhalterius ir tikrintojus, jis aiškintų jums, kur ir kiek jūs turėtumėte leisti savo pinigų pagal jo asmeninius įsivaizdavimus. Jei leisite pinigus ne taip, kaip jis jums nustatys, jis konstatuos, kad jūs nesugebate tvarkingai reguliuoti savo šeimos biudžetą, todėl tiesiog perims jūsų finansus ir centraliuotai už jūsų pinigus pirks jums tuos daiktus kurių, jo manymu, jums reikia.
Patiktų tokia perspektyva? Tu dirbi ir uždirbi, o kaip leisti tavo pinigus, spręstų seniūnijos paskirti specialistai. Dabartinis stumiamas naujas neteisėtas (nes dėl jo nebuvo jokių referendumų Europos Sąjungos valstybėse) eurosusitarimas – tai kažkas panašaus, tik didesniu mastu.
Tik kelios šalys Europoje parodė, kad jas valdo ne bedvasės dresiruotos beždžionės, o krikščionys (žmonės, sukurti pagal Dievo atvaizdą ir panašumą). Aiškiausiai dėl euroaferos pasisakė Didžiosios Britanijos vadovai ir tai nuteikia optimistiškai. Tai reiškia, kad senosios Europos sąmonė dar ne visiškai okupuota neokomisarų sapalionėmis apie federalinį naujo TSRS kūrimą.
Gal vis dėl to tikrai jau atėjo laikas peržiūrėti laisvų Europos tautų, laisvos sąjungos kūrimo principus? Jie turėtų būti paremti ne totaline administracine federalistine neokomisarų diktatūra, bet bendromis krikščioniškos moralės, visuomeninio susitarimo ir individo sprendimų laisvės principais. Mūsų jėga ne kolonijos tipo disciplinos vienodume, bet bendrose krikščioniškos laisvės vertybėse.
Verta prisiminti kokį pavyzdį šioje vietoje mums duoda Europos laisvės ir gerovės pagrindas – Biblija. 2 Kronikų knygoje mes turime labai pamokomą pasakojimą apie Judo karalių Amaziją. Šis tautos lyderis, vien tik pasitikėdamas Dievu, nugalėjo daug galingesnį priešą – Edomitus. Bet nugalėjęs juos, Amazijas į Judą atsivilko Edomitų stabus, kuriems aukojo ir kuriuos garbino. Dievas užsirūstinos ant Amazijos, Jis siuntė pranašą, kuris sakė: „Kodėl tu ieškai tos tautos dievų, kurie negalėjo išgelbėti savo tautos iš tavo rankų?“ Į tai išdidumo pilnas Karalius atsakė: „Ar tu paskirtas karaliaus patarėju? Nutilk, kad nenužudyčiau tavęs“. Pranašas nutilo, pasakęs: „Žinau, kad Dievas nusprendė pražudyti tave, nes tu taip pasielgei ir neklausei mano patarimo“. Po kiek laiko ir karalius ir jo tauta buvo nugalėta, Šventykla apiplėšta, o Jeruzalės sienos nugriautos. Amazijas papuolė į priešų nelaisvę.
Kažkas panašaus dabar vyksta Europoje. Europa priešpriešoje su Tarybų Sąjunga laimėjo vien dėl to, kad niekada neatsisakė savo krikščioniškų vertybių, tuo tarpu TSRS pasitikėjo neopagonybės mokslo tariamais pasiekimais. Bet, kaip nebūtų keista, be vieno šūvio griuvus laisvosios krikščioniškos Europos priešui, Europos lyderiai suskato vilkti senus sovietinės komandinės biurokratinės sistemos stabus (sistemą) pas save, juos visuotinai šlovinant kaip kažką naują. Naujai-seni eurokomisarai (daugelis jų – tai senos sovietinės komandinės administracinės sistemos sraigteliai) pradėjo įdieginėti griuvusios TSRS valdymo modelį Europoje. Ir niekas dėl to neprotestuoja. Keistas aklumas. Totali kontrolė ir reglamentavimas, visa ko unifikavimas (Eurorublis – svarbiausias unifikavimo įrankis) ir kišimasis į asmens iniciatyvos laisvę – tai svetimi stabai, kurie neišgelbėjo juos šlovinančios šalies. Bet Eurokomisarai, palaikomi įvairių eurooptimistų, kaip pjauti vedamos avys džiugiai blauna apie būtinybę išgelbėti tai, kas neturi jokios vertės žvelgiant iš tikrųjų, Europos laisvųjų tautų, bendrabūvio principų.
Vladimiras Troščenka
