Valdas Tutkus
Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas
Galvoju, ne visi sutinka su šia formuluote, nes yra tų, kuriems svarbiausia ne NATO rimtumas, suvokimas savo įsipareigojimų svorio, o noras atrodyti „gražiai“, arba dar blogiau – nekantrauja įvelti Europos ir JAV Tautas, o, svarbiausia, LIETUVĄ į III pasaulinį karą, kuris, be abejonės, ateitų ir į mūsų namus.
Mano manymu, tai istorinis „samitas“ pirmoje eilėje todėl, kad Aljansas pademonstravo savo brandą ir realų požiūrį į geopolitinę situaciją, o ne puolė aklai vykdyti politinio populizmo šalininkų ambicijų.
Tai, kad Ukraina nebuvo pakviesta tapti NATO nare, parodė, kaip rimtai yra žiūrima į 5 straipsnio įsipareigojimus. Matyt, tai ir turėtų būti atsakymas NATO skeptikams, „kad niekas negins“… Nes, jei taip būtų, tai politiškai, labai gražiai ir iškilmingai Ukraina būtų priimta, tačiau realių veiksmų būtų sunku tikėtis.
NATO rimtumą pademonstravo ir tai, kad buvo patvirtinti nauji Aljanso planai, kurie numato reakciją nuo pirmos užpuolimo minutės ir pirmo užpulto NATO teritorijos metro. Įsipareigojimas sustiprinti rytinį flangą irgi labai rimtas signalas.
Noriu priminti, kad NATO buvo sukurtas kaip gynybinis Aljansas, kuris įsipareigojo, esant reikalui, gintis kartu prieš bet kokį priešą, tame tarpe ir Rusiją, jei reikės. Kartu su tuo tai nereiškia, kad mes turime ginti ne Aljanso narius, įveldami savo piliečius į karą, nors ir kaip tai neskambėtų. NATO narės teikia visapusišką pagalbą Ukrainai ir teiks. Jei neklystu, šią dieną ta parama viršija 150 milijardų eurų. Tačiau NATO nenori sukelti III pasaulinio karo, todėl tai daro Aljanso narės, o ne pats Aljansas.
Manau pagrindinė mūsų saugumo garantija yra būtent atgrasyme, kad priešas aiškiai suvoktų, jog Aljansas ginsis visais savo pajėgumais ir dar kartą priminti, kad kaina bus tikrai per didelė ir kad tikrai nėra priežasčių (tikrų, o ne pretekstu), kad priešas nutartų kariauti su NATO ir eitų į susinaikinimą.
Kartu su tuo eilinį kartą mandagiai buvo priminta, kad NATO negali prievarta versti savo narių vienur ar kitur dislokuoti karinių vienetų. Tai yra dvišalis reikalas, kaip vykdyti NATO strategiją.
Taip, kad tie stumdymaisi su Vokietija, kaltinimai ir vadinamasis spaudimas bei gąsdinimas, kad NATO nuspręs ir „tada pamatysite…“, buvo ne kas kita, kaip savo brandos nesuvokimo demonstravimas ne tik Vokietijai, bet ir visoms Aljanso narėms.
Taigi, mano manymu, šio susitikimo svarba yra tai:
I. Aljansas labai rimtai žiūri į savo įsipareigojimus nariams. 5 straipsnis kaip buvo, taip ir išlieka NATO kertinis akmuo.
II. NATO nevirto politine organizacija be rimtų įsipareigojimų (kaip, pavyzdžiui, JTO, ESBO).
III. NATO ne tik kalba, bet ir imasi realių veiksmų, kad būtų visapusiškai pasiruošęs 5 straipsnio realizavimui, jei prireiks.
IV. Galų gale Lietuvai, manau, svarbu buvo tai, kad Aljanso vadovai ir jų delegacijų nariai pamatė mūsų Valstybę, mūsų žmones, galų gale mūsų kultūrą. Manau, aš jau nesulauksiu kito tokio masto renginio, garsinančio Lietuvą. Dažnai tenka girdėti, kad reikia pristatyti Lietuvą pasauliui. Būtent tai ir įvyko Vilniuje ir, manau, nieko baisaus, jei šiam tikslui įgyvendinti teko pakentėti šiek tiek buitinių nepatogumų.
Na, ir baigdamas noriu pasidžiaugti, kad esame šio Aljanso nariai, kad galime jaustis saugūs dėl savęs ir mūsų vaikų, aišku, jei mūsų „išmintingi“ politikai patys neprisiprašys. Didžiuojuosi ir tuo, kad kartu su daugeliu mūsų Valstybės žmonių, politikų, diplomatų ir karių turėjau garbės asmeniškai prisidėti prie šio Lietuvai suteikiančio saugumo garantijas, tikrai istorinio 2004 metų įvykio.
