Vytautas Mikalauskas
ES Uršulė, birželio 21 – 22 dienomis Londone vykusioje konferencijoje dėl Ukrainos pokarinio atstatymo, pareiškė, kad šis procesas bus apmokėtas „galų gale iš ES įšaldyto Rusijos Federacijos turto“. Šis vertinamas net 200 milijardų.
Sutikite, sveikintinas siekis, kuris ne vienam ukrainiečiui ar eiliniam vakariečiui pasirodys teisingas. Nuo Rusijos agresijos nukentėjusiai Ukrainai atstatyti bus panaudotas agresorės turtas. Bet prieš tai Ukraina dar turi labai pasistengti ir išvyti agresorę iš užgrobtų žemių. Va, tada vakariečiai ir ateis į pagalbą, nuoširdžiai išties paramos ranką! Ar tai – ne vienybės ir solidarumo demonstracija? Ar tokiais sprendimas kas nors gali abejoti? Tikrai ne… Abejonė būtų žiaurus nedėkingumas.
Deja, bet aš vis dėlto abejoju, nes netikiu, kad tas, kuris turi kapitalą, pasiruošęs paaukoti nors dalį jo iš altruistinių paskatų. Juolab kad ir toje konferencijoje skambėję pasisakymai man nesukelia teigiamų emocijų. Spręskite patys.
Atidarydamas konferenciją, JK Premjeras Sunakas pasakė: „Iki to baisaus karo ukrainiečių ekonomika jau buvo tapusi didele galimybe investicijoms ir, tiesą pasakius, tos galimybės niekur nedingo. Tikrumoje karas tik įrodė, kiek daug Ukraina gali pasiūlyti. Ukraina pasiruošusi investicijoms ir Prezidento Zelenskio vyriausybė nusiteikusi ryžtingai imtis reformų, kad šalis taptų dar labiau atvira, dar labiau skaidri ir PASIRUOŠUSI investicijoms.“
Tuo pačiu metu JK Vyriausybė paviešino pareiškimą – „Tarptautinė bendrija, dalyvaudama konferencijoje, stengiasi įvertinti PRIVATAUS sektoriaus galimybes teikiant pagalbą ir atstatant Ukrainą“.
Anna Bijerdi iš Pasaulio banko pastebėjo: „Ukraina turi didelį potencialą paversti daugumą savo resursų ekonomine nauda“.
Ukrainos Premjeras Vakarų leidinyje „Politico“ dėsto: „Dabartinėje Ukrainoje galima būtų išgauti 21 iš 30 egzistuojančių retųjų gamtos turtų, kurie Europai yra gyvybiškai svarbūs. Ukraina yra antroji Europoje pagal gamtinių dujų atsargas, turi 41,3 milijonus hektarų puikios ariamos žemės, neblogai išvystytą skaitmeninį tinklą. Svarbiausia, kad joje pakanka kvalifikuotų, energingų ir darbščių žmonių. Visa tai, plius šimtų milijardų dolerių vertės atstatymo programa atveria milžiniškas galimybes investavimui“.
Dar vienas įsitikinęs, kad jis privalo pasakyti savo nuomonę, buvo ES komisijos pirmininko pavaduotojas, visiškai atvirai išdėstęs savo požiūrį: „Ukraina valdo požemines dujų saugyklas palei Slovakijos sieną, kuriose galima sutalpinti net 33 milijardus kubinių metrų. Tai tikrai yra didžiulis potencialas. Tai gali tapti strategiškai svarbiausiu elementu Europos energetiniam saugumui.“
Galima tokių pasisakymų cituoti dar daugiau, bet juk niekas šiandien nesiūlo tik pradėti veikti, o jau seniai veikia šia linkme – ruošia dirvą privačiam „investuotojui“. Niekas nesėdi sudėjęs rankų, visi tie kalbėtojai jau seniai viena koja Ukrainoje.
Jei ES planuoja investuoti į Ukrainą per 2024 – 2027 metus 72 milijardus, tai JAV į paramos, ir ne tik, „krepšelį“ jau įmetė 28,4 milijardus dolerių. JK konferencijoje pareiškė, kad suteikia garantijas 3 milijardų kreditams Ukrainai iš Pasaulio banko. TVF per 4 ateinančius metus suteiks papildomai 15 milijardų kreditų, pridėdama prie jau turimo 70 milijardų įsiskolinimo.
Už kreditus ir visą kitą privaloma mokėti. Vien šias metais Ukrainai skolos aptarnavimas kainuos 3 milijardus, o sekančiais, pagal Ukrainos finansų ministerijos duomenis, teks skirti net 10 milijardų. NIEKAS NIEKO VELTUI NEDUODA.
Nors citatų jau pateikiau ganėtinai, bet be dar kelių ne taip būtų aišku, kas tikrumoje vyksta realybėje.
Taigi, JAV Valstybės sekretoriaus pavaduotojas Hose Fernandes sako: „ Drąsių ir originalių PRIVATAUS sektoriaus idėjų būtinumas Ukrainai bus svarbu kaip niekad.“
Ir Ukrainos valdžia stengiasi, labai stengiasi. O kaip kitaip? Valstybė kariauja ir karo veiksmai – toje šalies dalyje, kurioje visada buvo sutelkta gamtos turtų gavyba bei didžiausia dalis pramonės. Vadinasi, be kreditų ir „paramos“ šis karas negali ilgai tęstis.
Jei tos teritorijos išliks agresoriaus rankose, kreditai ir, pirmiausia, „parama“ sumenks. Sparčiai sumenks. O tai jau dabartinės valdžios išlikimo klausimas. Tuo labiau, kad kova dėl užimtų teritorijų išlaisvinimo seniai jau paversta sakraline vidine ideologija, kuri palengvina galimybes siųsti į mirtį vis naujus ir naujus žmogiškųjų resursų būrius.
Kol karas tęsiasi, jis pateisina privatizacijos būtinumą, nes tik taip galima padengti skolos aptarnavimo kaštus bei išlaikyti šalies piliečius savo pavaldume, neleidžiant žmonėms nugrimzti visiškon neviltin. Neleidžia atsisukti į veikiančią „vyriausybę“ ir paklausti „už ką?“, nes visiems privalu dalyvauti šventoje savos valstybės gynyboje.
Pereitų metų spalyje Zelenskio patarėjas ekonomikos klausimais interviu „The Guardian“ postringavo: „Ukraina imasi atnaujinti galiojančius darbo įstatymus ir taip panaikinti egzistuojančius barjerus TŪKSTANČIAMS KOMPANIJŲ PRIVATIZUOTI. Tik taip galima atstatyti ekonomiką. Mes turime įstatymiškai užtikrinti, kad darbo užmokestis nebūtų per didelis. Ekonomika griūva ir tokie pakeitimai stabdo augančią bedarbystę“.
Visa tai tėra tik propagandiniai triukai. Tikrumoje, po karo priedanga, vyksta stambiausios Europoje, teritorine prasme, valstybės IŠPARDAVIMAS. Ši schema nėra nauja ir apie ją gerai žino bet kuris tuo besidomintis. Taip privatus kapitalas, naudodamas tarptautines finansines institucijas, pagal paties sukurtą globalią sistemą gimdo kolonijas, o po to jas paverčia privačia nuosavybe.
Pereitais metais Kijevas paskelbė, kad pasiruošęs privatizuoti, tai yra parduoti, 49 procentus 13 stambiausių kompanijų. Vyriausybės pelnas, gautas iš privatizacijos, šių metų pirmame ketvirtyje buvo rekordinis. O kur tas pelnas nukeliavo? Didžiausia dalis – skolų aptarnavimui, nė kiek nemažesnė dalis – amunicijos ir ginkluotės įsigijimui, o juk ši perkama iš tų pačių, kurie skolina arba privatizuoja, nes stambaus kapitalo rankose – ir karinis – pramoninis kompleksas, ir globalūs bankai.
Panašus kąsnis nusėdo korumpuotų valdininkų kišenėse ir tai yra užmokestis už lojalumą, už reikiamų sąlygų išpardavimui sukūrimą.
Jei kas ir liko, tai to nepakako net suluošintiems išlaikyti, nei paramai žuvusiems kare šeimų nariams išmokėti. O juk, kaip tvirtinama, tai – „šventas dalykas“, todėl to „švento“ įsipareigojimo vykdymui būtina ir toliau imti kreditus, įgyvendinti privatizacijos programas ir taip tenkinti užsienio „investitorių“ specialiuosius tikslus.
Todėl jau paruoštas įstatymas, leidžiantis privatizuoti stambiausias chemijos, energetikos kompanijas. Ir visa tai – dėl pergalės ir dėl, kaip tvirtina Ukrainos „Valstybės“ turto valdymo institucijos vadovas Rutemas Umarovas , „Yra tokių įstatymų priešininkų, bet tai bus paskutinė vinis į komunizmo karstą.“
Kol mums visiems ir toliau kemšama baimė „komunizmo šmėklai“, kol mes iki šiol ieškome kaltų už netektis praeityje, skelbiame patriotinius šūkius ir demonstruojame neapykantą kaimynams, kol visu tuo apsiginklavę esame pasiruošę vieni kitiems gerkles perkąsti, gyvybę atimti, taip, pagal aukščiau cituotą pasisakymą, „kaldami paskutinę vinį į komunizmo karstą“, tikrumoje „komunizmas“ kaldinamas iš naujo. Tik dabar – išrinktiesiems, kurie turi valdyti pasaulį.
Ten visko bus daugiau negu reikia ir net nereikės įprasto visiems masalo – pinigų. Visi kiti bus priversti muštis dėl išlikimo, teisės gyventi po saule ir net teisės vadintis žmonėmis. Taip superkamas pasaulis, naikinami žmonės, tautos, valstybės. Taip įgyvendinamas inkliuzyvinio kapitalizmo modelis, pagal kurį Žemėje privalo susiformuoti dvi, absoliučiai skirtingos žmonių rasės: „išrinktieji“ ir vergai. Karas – tik vienas iš būdų, yra „žaliosios energetikos“, „klimato kaitos“, pandemijų ir dar aibė įvairiausių programų, bet apie tai gal kada nors sekantį sykį.
