Arvydas Juozaitis
Penkios pastabos apie pranešimo „Politinė kultūra ir Lietuva“ priešistorę, t.y. visuomeninės-asmeninės drąsos postūmius.
1) 1987 m. rugpjūčio 23 d. įvykęs mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo pažadino visuomenės dėmesį politikai. Nuostaba, kad šitai tapo įmanoma, o kartu ir nuostaba, kad valdžia nesiėmė represijų, negalėjo nepažadinti tūkstančių širdžių iš politinio letargo.
Nustebino ir kitkas — spauda ir net televizija šio akto, kaip būdavo anksčiau, nenutylėjo. Bet nutiko kitkas: komunistiškai sukaustyta žurnalistika pradėjo masyvią šmeižto kampaniją. Šmeižti buvo ne tik akcijos rengėjai A. Terleckas, N. Sadūnaitė, P. Cizikas ir V. Bogušis, bet ir ją „aplankiusieji“ (jų buvo apie pusė tūkstančio). Pasipylė stalinizmo metų retorika, kurios nuo 1985 pavasario jau nebuvo. Viešo šmeižto bangos kirtosi su atvira stalinizmo kritika, kuri net Lietuvoje jau buvo leista. O ką jau kalbėti apie viešą Stalino ir jo palikimo kritiką Maskvos spaudoje, per centrinę Maskvos TV!
Trečius metus vykstanti M. Gorbačiovo „viešumo“ („glasnost“) politika, pati „perestroika“ leido net gatvės akcijas. Tad kas nutiko? Pabaltijo Respublikose ji pasakė, kad pasiekta viešumo riba. Tik kodėl? Kad viešai pasmerktas stalinistinis, baisiausias trims valstybėms nusikaltimas – Molotovo-Ribentropo paktas?
Tautinei ir patriotinei lietuvių sąžinei tai buvo labai naudingas dušas. Kiekvienam mąstančiam sąžinės žmogui tapo aišku, kad disidentai aukojasi ne savo, o visų labui.
Nuo 1987 metų pradžios Vilniuje veikiančiuose saviveiksmiuose visuomenės klubuose atmosfera ėmė kaisti.
Inteligentų pilietinė drąsa sulaukė iššūkio. Drąsai busti padėjo ir 1987 metų masiniai mitingai Armėnijoje dėl Karabacho – Vilnių lankantys armėnų akademikai ir mokslininkai tai liudijo.
Tuo metu aš parašiau nedidelę studiją „1987 metų RUGPJŪČIO 23-ji!“ ir atidaviau ją pogrindinei spaudai.
2) „Žinijos“ draugijoje veikęs diskusijų klubas „Filosofija ir istorija“ (vadovas B. Genzelis) po mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo sulaukė ypatingo KGB dėmesio, jį ėmė lankyti LKP CK įgaliotinis Č. Juršėnas. 1988 metų pradžioje klubas neteko „Žinijos“ patalpų.
3) 1988 m. vasario 2-15 dienomis per „Amerikos balsą“ skaitytas Sauliaus Sužiedėlio paskaitų ciklas „Kelias į Lietuvos nepriklausomybės atstatytą“. Paskaitas įrašiau į magnetofono juostą, atspausdinau jas mašinėle, susegiau ir nedidelės knygutės pavidalu paskleidžiau Vilniaus Universiteto draugų tarpe.
4) 1988 metų vasario 16 d. proga KGB ir LKP CK surengė Gedimino (dabar Katedros) aikštėje „anti-Nepriklausomybės mitingą“, kuris pasmerkė JAV prezidento R. Reigano sveikinimą lietuvių tautai valstybės 70-čio proga. Mitingas buvo surengtas vasario 15 d. Jo metu tribūnoje pasirodė iki tol gerbtas rašytojas Juozas Baltušis ir krepšinio žvaigždė Šarūnas Marčiulionis. Jų prakeiksmai JAV ir R. Reigano adresu buvo ir atviras pasityčiojimas iš Lietuvos Nepriklausomybės.
Buvau pasirengęs mitingo eigą sutrikdyti dūminiu sprogikliu. Bet lemiamą akimirką gimė išganinga „intelektualinio sprogimo“ idėja . Idėja tapo pranešimo „Politinė kultūra ir Lietuva“ kibirkštimi.
5) 1988 m. kovą, Dailininkų sąjungos (LDS) pirmininkas Bronius Leonavičius, nepriklausantis komunistų partijai, pakvietė „Žinijoje“ veikusį klubą „Filosofija ir istorija“ į LDS patalpas (dabar Vatikano nunciatūra). Taip atsirado būdas viešai paskelbti tezes „Politinė kultūra ir Lietuva“.
Kovo mėnesį paskaita, niekam nežinant jos turinio, buvo anonsuota ir numatyta data —balandžio 20.
Apsisprendimo lūžis veikti manyje jau buvo įvykęs — pogrindžio spaudai buvau įdavęs kelis rašinius. Per patikimą asmenį Mečį Laurinkų rašiniai keliavo pas savilaidinės spaudos leidėją Algirdą Patacką.
***
Balandžio 20 dienai ruošiausi kaip moralinei-politinei akcijai. Suprasdamas laiko iššūkį, numačiau ir „dublerį“ — istoriką Vytautą Berenį. Jis gavo pranešimo tekstą ir buvo pasirengęs jį perskaityti, jeigu dėl nenumatytų priežasčių man būtų užkirstas kelias ateiti į LDS rūmus. Laimei, dublerio neprireikė.
Pranešimą baigiau žodžiais: „Jeigu jums nekilo noro mane sunaikinti ar nutildyti, turiu pagrindo teigti, kad mes visi šiek tiek pasistūmėjome politinės kultūros link.“
Ir vis dėlto akistata su KGB (tardymas ar suėmimas) kybojo prieš akis. A. Patackas tuo metu jau buvo atsidūręs KGB izoliatoriuje.
***
Pranešimas-akcija „Politinė kultūra ir Lietuva“ pavyko net labiau negu tikėjausi. LDS salė buvo sausakimša. Tekstą, iš anksto jį padauginęs 10 egzempliorių, išsyk po paskaitos išdalinau. Bet šalia to, kalba buvo įrašyta į dešimtis magnetofonų, nufilmuota video kamera. Tad ir tekstas, ir garsas, ir net vaizdas sparčiai pasklido po visą kraštą, pasiekė Vakarus.
Birželį (jau susikūrus LPS Iniciatyvinei grupei) visas „Politinės kultūros ir Lietuvos“ tekstas buvo perskaitytas „Amerikos balso“ bangomis, Romo Sakadolskio balsu.
„Politinė kultūra ir Lietuva“ pasitarnavo ne tiek moksliškumu, ne tiek faktų apnuoginimu, o drąsą žadinančiu poveikiu. Visus 1988 metus daugybę kartų žmonių rankose mačiau pranešimo atšvietus, ir žmonės prisipažindavo, kad „Politinė kultūra ir Lietuva“ paskatinusi juos apsispręsti, tapti Sąjūdžio veikėjais.
Antra tiek buvau kviečiamas į Lietuvos miestus ir miestelius pakartoti „Politinės kultūros ir Lietuvos“ tezes, ir po susitikimų su auditorija dažniausiai susikurdavo naujos LPS grupės.
Taip kūrėsi „perestroikos“ savaveiksmės organizacijos. Jos buvo savotiški „kooperatyvų“ analogai, privačios iniciatyvos veikla. Nedrąsiai ėmė plėstis partijos ir KGB tiesiogiai nekontroliuojamos zonos. Baltijos valstybėms tai reiškė ne tiek „perestroikos“ šansą, kiek Nepriklausomybės atkūrimo šansą. Kremlius ne išsyk suprato, kad „perestroika“ Baltijos valstybėse — tai ne imperinė „perestroika“.
***
Itin svarbios buvo dvi „Politinės kultūros ir Lietuvos“ prezentacijos — Kaune ir Panevėžyje.
Kaune ji įvyko 1988 metų birželio 10 dieną, vadinasi, praėjus lygiai savaitei po steigiamojo LPS susirinkimo. Sąjūdžiui nedelsiant reikėjo plėstis, Kauno bazė buvo būtina. Deja, Kaune (nekalbant apie kitus miestus) nebuvo tos intelektinės akumuliacinės energijos, kuri gerus metus kunkuliavo Vilniuje. Laukti, kol inteligentija pakils savaime? Laukti nebuvo galima.
LPS Iniciatyvinės grupės narys A. Kaušpėdas, kartu su Menininkų namų direktoriumi Algimantu Norvilu surengė kviestinių asmenų susirinkimą. Tuo būdu birželio 10 dieną Kauno Architektų sąjungos namuose, man perskaičius pranešimą „Politinė kultūra ir Lietuva“, Kauno LPS grupė buvo įkurta. Kaip ir Vilniuje ją sudarė 35 nariai.
Kitas atvejis — Panevėžys. Penktame pagal dydį Lietuvos mieste įkurti LPS grupę buvo labai sunku, veikė itin budrus KGB ir stipri komunistinė valdžia. Valdžia per vietos LKP komitetus pati bandė organizuoti LPS iniciatyvinę grupę.
Į Panevėžį pakvietęs mane Gintaras Šileikis, Panevėžio rajono kultūros namų inspektorius, gavo susirinkimui „Ekrano“ kultūros rūmų salę. Susirinkimo metu salėje ne kartą geso šviesos, salėje jautėsi įtampa, dauguma būsimų sąjūdininkų matė atėjusius priežiūros organų atstovus. „Politinė kultūra ir Lietuva“ buvo pristatyta tezėmis, LPS grupė po susirinkimo nebuvo įkurta. Ši vieša akcija davė impulsą iniciatyvinei grupei susikurti po gero mėnesio, liepos 28 d.
„Politinė kultūra ir Lietuva“ davė šimteriopą grūdą. Visą revoliucinę vasarą, iki pat Steigiamojo LPS suvažiavimo Spalio pabaigoje, pranešimo tezės plito kartu su „Sąjūdžio žiniomis“.
***
Post scriptum: „Politinė kultūra ir Lietuva“ 1989 metais buvo paskelbta Estijoje,„Vikerkaar“ žurnalo rusiškoje versijoje („Raduga“). Buvo paruoštas ir estiškas vertimas. Tais pačiais metais JAV lietuvių mecenato Juozo Kazicko rūpesčiu tekstas išverstas į anglų kalbą (vertė S. Sužiedėlis).
1991 m. „Politinė kultūra ir Lietuva“, kaip Baltijos revoliucijos dokumentas, paskelbtas vokiškoje knygoje „Auch wir sind Europa: Zur jüngeren Geschichte und aktuellen Entwicklung des Baltikums.“
***
Pagrindinės pranešimo tezės ir idėjos.
Pirma, pranešime aptarta Rusijos bolševikų agresija Lietuvoje 1918-1919 metais, tos agresijos pasekmės 1940 metais, „atkuriant Tarybų valdžios Lietuvoje“.
Antra, o tai svarbiausia, buvo pagrįstos trys europinės-valstybinės tautos principai, jie taikyti Lietuvai.
RACIONALI SAVIMONĖ – bendruomenės gebėjimas būti kultūriškai subrendusia tauta, o ne ideologiškai sukonstruota visuomene; tik taip tampama tarptautinių santykių subjektu.
SVEIKAS PROTAS – žmonių valia ir sukuriamas žemės stebuklas – valstybė — yra ir tautos sveiko proto apraiška. Sveiko proto politinėje tėvynėje Anglijoje tai — „common sense“, vertinys iš lot. sensus communis – „bendrumo jausmo“.
SUVERENITETAS – tautos principas, vainikuojantis abu ankstesnius principus. Neturinti savo valstybės tauta negali turėti ir tikro suvereniteto. „Kiekvienai tautai priklausančių aukščiausių teisių visuma“ (1975 Tarptautinių žodžių žodynas).
Tezių citata: „Suverenitetas yra bet kokio valstybinio gyvenimo alfa ir omega. Racionali savimonė ir sveikas protas politiniame gyvenime taptų niekuo, jeigu juos įkūnijantis subjektas (tauta) gyventų nesava valia, nebūtų savojoje teritorijoje visišku šeimininku.“
***
1988 metų vasarą KGB ir partiniai organai jau nebevykdė komunistinio teroro, atsisakė ir 1987 metų persekiojimo bei retorikos, nukreiptos prieš Molotovo-Ribentropo pakto paminėjimą.
„Duokite man atramos tašką, ir aš pajudinsiu žemę“ — skelbia Archimedo principas. Tas „taškas“ okupuotuose Baltijos šalyse galėjo būti tik vienas — Nepriklausomybės atkūrimo idealas. Platono idealas.
Viešas šio idealo skelbimas iki 1987 metų buvo neįmanomas, jį skelbė pavieniai asmenys, disidentai. Tų metų rugpjūčio 23 dienos mitingas, paminint Molotovo-Ribentropo paktą, idealas įgavo neįtikėtinai daug viešumo.
Kitų, 1988 metų rugpjūčio 23 d. archimediškasis „taškas“ pakeitė kokybę — tapo politinio poveikio tašku.
Į tašką žemėje buvo galima įremti du laužtuvus — karinio-ginkluoto išsivadavimo laužtuvą, arba taikaus, teisinio-politinio išsivadavimo laužtuvą. 1988 metais Lietuva nė vieno iš šių laužtuvų neturėjo.
Pirmieji taikaus išsivadavimo laužtuvą rado estai.
Kelią į Nepriklausomybę estai pradėjo panaudodami silpniausią M. Gorbačiovo politikos temą — ekonomiką, kurią TSRS imperijos reformatorius suprato kaip ūkiskaitą. Jau 1987 metais estai pasiūlė ne atskirų įmonių ūkiskaitą, ko reikalavo M. Gorbačiovas, o visos Estijos ūkiskaitą.
Profesionalūs ekonomistai, akademikai ir profesoriai, jauni makro-ekonomistai ėmė Maskvai įrodinėti, kad to jai reikia — didžiausio efektyvumo — pasiekti galima suteikus TSRS respublikai teisę pačiai spręsti ekonominio vystymosi galimybes. Tai darė reformatoriai su TSKP bilietais kišenėse, be to, Estijos KP ir valdžioje esantys estai. Net pirmasis EKP sekretorius Karlas Vaino, ortodoksiškas Kremliaus statytinis, negalėjo pažaboti drąsuolių.
1988 metus Estija pasitiko su Estijos TSR ūkiskaitos projektu, pavadintu IME santrumpa. Estiškai IME reiškia „stebuklą“.
Turėdami šį įdarbį, o ir nepalyginamai platesnį demokratijos lauką negu Lietuvoje, 1988 metų balandžio 13 d., TV laidos metu estų ekonomistai ir sociologai paskelbė įkuriantys Rahvarinne, liaudies frontą.
Idėją pagarsino Talino „Mainor“ ekonomikos instituto vadovas Edgaras Savisaras. Oficialiai naują struktūrą jie pavadino „Estijos liaudies frontas M. Gorbačiovo pertvarkai remti“.
Nei atviro TV eterio, nei ekonominių inovacijų inteligentijos, nei savo žmonių LKP viršūnėse lietuviai neturėjo. Paprasčiausiai nebuvo ekonominio savarankiškumo idėjų. Apie IME išgirdome tik perskaitę Šiaulių laikraščio „Raudonoji vėliava“ atšvietus. Dar po mėnesio išgirdome ir iš kelių Estijos lektorių-ekonomistų, atvykusių 1988 m. gegužės pabaigoje į Vilnių.
Bet Estijos ekonominio suvereniteto programa, pristatyta mūsų akademikams MA salėje, jiems atrodė visiška fantazija. Lietuvoje padėtis buvo stagnacinė. Kazimiera Prunskienė, išpažinusi estų idėjas ir juos atsikvietusi į Vilnių, ekonomistų tarpe buvo balta varna.
Ir vis dėlto po savaitės gimė LPS Iniciatyvinė grupė. Laikas buvo atėjęs.
Į estus lietuviai buvo panašūs tik vienu požiūriu: pusė LPS Iniciatyvinės grupė narių buvo TSKP-LKP nariai. Komunisto bilietą turėjo ir tautos poetas Justinas Marcinkevičius.
LPS Iniciatyvinėje grupėje besąlygiškai dominavo humanitarai (filosofai, rašytojai, menininkai). Ekonomistai buvo tik trys. Bet buvo ir konstitucinės teisės kūrėjas, akademikas Juozas Bulavas. Jam vadovaujant buvo paruošta nauja LTSR Konstitucijos redakcija. Šis projektas ir suvaidino ypatingą, pirmojo „laužtuvo“ funkciją: jo pristatymo valandą visuomenei, MA salėje ir gimė LPS Iniciatyvinė grupė.
***
Neturėdama nei karinio, nei ekonominio-politinio ginklo Lietuva galėjo eiti tik savitu, seniai išbandytu vyskupo Motiejaus Valančiaus keliu — blaivystės ir knygnešystės keliu. Blaivystė reiškė Nepriklausomybės idėjos nuskaidrėjimą, knygnešystė reiškė „Sąjūdžio žinias“ ir palaipsniui gimstančią Sąjūdžio spaudą visuose Lietuvos kampuose.
LPS iniciatoriams iškilo uždavinys praplaukti tarp Scilės ir Charibdės. Viename krante stovėjo galingas LKP ir KGB aparatas, kitame krante — negausi, bet tuo metu jau balsinga Laisvės Lyga (LLL). Praplaukti pavyko, nes LPS Iniciatyvinės grupės sudėtis buvo ideali tiek vienam krantui, tiek kitam. Pirma, grupėje nebuvo disidentų, bet pakankamai akademikų ir liaudies rašytojų. O, antra, radikalus Iniciatyvinės grupės jaunimas, nevengęs ryšių su LLL nariais, atsvėrė pasitikėjimo minimumą radikaliame krante.
LPS informacinis organas „Sąjūdžio žinioms“ aprašė pirmuosius didžiuosius mitingus, skelbė idėjas, programų tezes. Žinios visame krašte skatino naujus mitingus, vis naujų LPS rėmimo grupių kūrimąsi.
Sąjūdžio simboliu tapus Gedimino stulpams, pakilus Trispalvei ir ėmus giedoti „Tautišką giesmę” tapo akivaizdu, kad viešumoje pasirodė Lietuvos valstybės siekiai. Nepriklausomybė idealo simboliai.
Racionalios savimonės, sveiko proto ir suvereniteto manifestacijos apraiškos. Tauta budo.
KAIP IR KADA BUDO?
***
Po 1988 birželio 3-ios Lietuvoje buvo trys „kaip ir kada“ alternatyvos:
„Kaip ir kada“ LPS bus sunaikinta KGB ir LKP pajėgomis, kada Sąjūdis bus integruotas į „perestroikos“ siekius atnaujinti TSRS imperiją?
„Kaip ir kada“ LPS atsilaikys ir taps stipria savistovia organizacija?
„Kaip ir kada“ LPS nueis valstybės atstatymo politinį kelią ir pakeis valdžią Lietuvoje?
Lietuvoje gyveno ir veikė apie 200 000 komunistų, TSKP-LKP narių. Metų metus jie buvo imperijos įgaliotiniai, įpareigoti neleisti abejoti TSRS imperijos sąranga ir integracija.
Bet po 1985 metų padėtis ėmė sparčiai keistis. TSRS imperijos integracija, sukurta Stalino ir stalinistiniais metodais, leido suabejoti pats M. Gorbačiovas ir todėl netvirtumas viršūnėje leido sukelti sumaištį apačioje. Tą sumaištį turėjo sustiprinti stiprėjant LPS struktūra ir įtaka.
Taip ir nutiko 1988 metų vasarą, praplėšus informacinę Sąjūdžio veiklos blokadą. Galutinai tai įvyko rugsėjo viduryje, kai oficialiai imtas leisti LPS savaitraštis „Atgimimas“.
Dešimtys tūkstančiai TSKP-LKP narių ėmė masiškai palaikyti LPS idėjas ir politiką.
Be to, itin padėjo estų pavyzdys, panaudojant TSRS imperinį politinį kalendorių. Kalendorius panaudotas išsyk, jau pirmais didžiaisiais mitingais birželį ir liepą — išlydint į Maskvą TSKP XIX konferencijos delegatus, ir tuos pačius delegatus pasitinkant.
***
Spartus Nepriklausomybės idėjos vystymasis prasidėjo 1988 rugsėjį — tada ėmė atlikti politinį (aristoteliškąjį idėjos įgyvendinimo) vaidmenį.
RUGSĖJO 6 d.
LPS Iniciatyvinės grupės (IG) posėdyje R. Ozolas pasiūlo parengti tris politinius dokumentus: – nacionaliniu klausimu, – laisvų rinkimų klausimu, – atsiskyrimo nuo TSRS klausimu. (Liudijimas: Erikas Senas „Bundanti Lietuva“, 1992 m.)
RUGSĖJO 7 d.
Atsižvelgdamas į išvakarėse padarytą R. Ozolo pareiškimą, „Sąjūdžio žiniose“ (Nr. 34), paskelbiu straipsnį „Baubas — paskutinis“. A. Rusteika svarsto idėją paskelbti referendumą dėl Lietuvos „įstojimo“ į TSRS teisėtumą. Aš gi prieraše kalbu apie LTSR Konstitucijos 69 straipsniu suteikiamą mums teisę: „Lietuvos TSR pasilieka teisę laisvai išstoti iš TSR Sąjungos.“
SPALIO 1-2 d.
Estijos Liaudies fronto (Rahvarinne) Steigiamasis suvažiavimas Taline. Jame dalyvavę R. Ozolas, K. Prunskienė, A. Juozaitis ir Z. Vaišvila įsitikino, kaip masiškas tautos judėjimas nuosekliai tampa valstybinės Nepriklausomybės judėjimu ir tampa dominuojančia visuomenine teisine-politine jėga, įtraukiančia į savo verpetus nacionalinius komunistus ir jų vadovybę, pirmąją EKP sekretorių V. Vialjasą.
SPALIO 22-23 d.
Steigiamasis LPS suvažiavimas Vilniuje. Pasinaudota Estijos Rahvarinne suvažiavimo patirtimi — tiek suvažiavimo rengimu, tiek pagrindinių pranešimų temomis, tiek sprendimais (30 rezoliucijų).
Kaip ir pas estus, tik kone stichiškai, LKP pirmasis sekretorius A. Brazauskas pademonstravo „liaudies ir partijos“ vienybę judant „suvereniteto“ linkme. Nepriklausomybės idėja nebuvo įvardijama, pasitenkinta MA parengtu ir Sąjūdžio paremtu naujos LTSR Konstitucijos projektu.
Suverenitetas projekte pats save apribojo „atsinaujinančios“ TSRS federacijos rėmuose ir reiškėsi žemės gelmių nuosavybe, valstybiniu lietuvių kalbos statusu, Trispalvės valstybiniu įteisinimu ir Lietuvos TSR pilietybe.
LAPKRIČIO 8 d.
Rygoje įvyko pirmas išrinktų Lietuvos, Latvijos ir Estijos liaudies frontų ir Sąjūdžio vadovų susitikimas. Nieko konkretaus nenuspręsta, pasitenkinta pirmąja pažintimi, bendro pobūdžio pareiškimais. Svarbiausias jų — protestas prieš ruošiamas Maskvoje TSRS Konstitucijos pataisas.
Geriausiai susitikimui pasiruošę buvo tik estai pranešė apie Liaudies fronto inicijuojamus sprendimus artėjančioje Aukščiausios Tarybos sesijoje. Nieko panašaus nei lietuviai, nei latviai neruošė. (Pagal vieningą TSRS politinį kalendorių, sesijos artėjo ir mums). Jie taip pat pareiškė, kad įžengė į politinių sprendimų stadiją, ir kad į Maskvą, į TSRS AT Prezidiumą, pas pirmininką Lukjanovą, vyksta Estijos delegacija, vadovaujama Rahvarinne.
Nieko panašaus lietuviai, tuo labiau latviai nebuvo net pasirengę daryti.
LAPKRIČIO 16 d. Estijoje ir LAPKRIČIO 18 d. Lietuvoje
Estijos AT sesija įvyko vadovaujant EKP primajam sekretoriui V. Vialjesui, kuris, net nebūdamas AT deputatu, pirmininkavo posėdžiams. Rahvarinne paruoštą Deklaraciją dėl ETSR įstatymų viršenybės TSRS įstatymų atžvilgiu. Priimtas nutarimas paneigė ETSR Konstitucijos 70 str,. sakantį, kad visi TSRS įstatymai privalomi respublikoje.
Estų sprendimas Lietuvai buvo netikėtas laimės šokas. LPS vadovybė, nepasiruošusi tokiam žingsniui, faksu gautą Deklaracijos tekstą išvertė iš estų ir pabandė skubos tvarka įtraukti jo svarstymą į AT sesijos dienotvarkę. Tačiau nei AT deputati, nei LKP vadovybė nesirengė pasielgti Estijos pavyzdžiu — mūsų pasiruošimas radikaliam žingsniui buvo per menkas. Vis dėlto pritarta keliems esminiams, jau subrandintiems simbolinės reikšmės reikalavimams: lietuvių kalba paskelbta valstybine LTSR kalba ir Trispalvė paskelbta LTSR valstybine vėliava.
LAPKRIČIO 20 d.
LPS Seimo Taryba, išplėstiniame posėdyje, akumuliuodama Lietuvos nepasitenkinimą, paskelbia „Moralinės nepriklausomybės deklaraciją“:
„Sąjūdis skelbia moralinę Lietuvos nepriklausomybę. Mes tvirtiname, kad jokia politinė situacija negali suvaržyti Lietuvos valios kaip Aukščiausios jos Teisės“.
Deklaracijoje nebėra LPS abreviatūros, tuo tarpu „Aukščiausios“ ir „Teisės“ rašomos didžiąja raide. Tuo būdu pirmą kartą LPS dokumentuose atsiranda „žemės atramos taškas“ — Nepriklausomybės siekis. Tekste jis kartojama tris kartus.
Vidinio vystymosi galimybės buvo išsemtos. Liko konfrontacijos kelias. Platono idėja ima viršų Aristotelio prakticizmo atžvilgiu.
Tačiau to lemiamu laiku TSRS politinis kalendorius padovanojo išeitį iš aklavietės. Kartu padiktuodamas tolesnį kovos pobūdį.
GRUODŽIO 1 d.
Kremliuje priimtas TSRS įstatymas „Dėl rinkimų į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą“. Įstatymas nubrėžė nebūtą naujovę komunistinio totalitarizmo sąlygomis — realios alternatyvos rinkimus, o kartu ir naują aukščiausiąją valstybinės valdžios instituciją — Liaudies Deputatų suvažiavimą. Pusė jo narių turėjo sudaryti organizacijų, nuo kompartijos iki kūrybinių sąjungų, atsiųsti delegatai, o kitą pusę realiai, laisvuose mažoritariniuose rinkimuose išrinkti kandidatai.
Nekomunistinė, net antikomunistinė kandidatų pozicija nebuvo uždrausta.
GRUODŽIO 4 d.
Inercija Lietuvoje.
Vilniuje įvykęs LPS II Seimas apie Maskvoje priimtą įstatymą net nekalba. Nė nesuprantama, kad tai artimiausią ateitį, Nepriklausomybę nulemsiantis sprendimas. Tuo tarpu aptariama moralinė trauma, patirta lapkričio 18 dieną, neanalizuojant savų klaidų, apkaltinant tik LKP CK vadovybė.
Paskelbiamas „Politinis Adventas“.
Sąjūdžio nebrandumą paliudijo ir neįvertintas LTSR AT sesijoje priimtas valstybinės lietuvių kalbos status įstatymas, o taip pat patvirtinti Lietuvos valstybingumo simboliai — V. Kudirkos himnas ir tautinė Trispalvė.
Tolimesnių įvykių eigą lemtingai ėmė diktuoti TSRS politinis kalendorius.
1988 gruodžio II pusėje LPS atstovai ima dalintis rinkiminėmis apylinkėmis.
Svarstant kandidatų į TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą kėlimo ir rinkimo klausimus, iškilo klausimas, kiek atvirai galima pareikšti antiimperinę Sąjūdžio poziciją, jo idealą — kelią į politinę Nepriklausomybę. Imta ruošti rinkiminė platforma, svarbiausias rinkiminis politinis tekstas
1989-02-16 DEKLARACIJA
LPS III Seimo sesija įvyko 1989 metais Kaune, vasario 15-16 d.
Tai buvo ir iškilminga sueiga, priderinta prie Vasario 16. Šventės ir numatyto J. Zikaro „Laisvės“ atstatymo, ir politinės platformos TSRS rinkimams patvirtinimas. Rinkimai į TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą buvo paskirti kovo 26 d.
Atmesti visi radikalų (LLL) raginimai nedalyvauti rinkimuose. Nutarta agitacinį laikotarpį panaudoti atvirai agitacijai už Nepriklausomybę. Kaip bus interpretuojamas Nepriklausomybės atkovojimo kelias, palikta kiekvieno kandidato sąžinei. Bendra pozicija apibrėžta jau po vidurnakčio, vasario16 dieną, priimtoje Deklaracijoje:
„Lietuvos persitvarkymo sąjūdis reiškia tautos ryžtą taikiu būdu atkurti savo teises, gyventi nepriklausomai nuo bet kurio diktato.“
Ir toliau:
„Pasikliaudamas TSRS aukščiausios vadovybės skelbiamu nauju politiniu mąstymu bei Michailo Gorbačiovo kalboje SNO Generalinėje asamblėjoje 1988 m. gruodžio 7 d. pabrėžta tautų pasirinkimo teise, Sąjūdis žengia keliu į teisinį, politinį, ekonominį ir kultūrinį Lietuvos savarankišumą, jos valstybinį suverenitetą, neapsiribodamas daliniais pasiekimais“.
Stebėtinas suvereniteto-nepriklausomybės teisių pagrindimas ir jo istorinės paralelės. 1918 metais vasario 16 Akto signatarai pasinaudojo JAV prezidento V. Vilsono paskelbtomis „tautų apsisprendimo teisėmis“, čia gi, LPS vadovybės 1989 metais paruoštame pareiškime, pasinaudota M. Gorbačiovo paskelbta „tautų pasirinkimo teise“.
***
Lietuvos kelyje į Nepriklausomybę idealistiniai pareiškimai dėl Nepriklausomybės vaidino didesnį vaidmenį negu Estijos kelyje. Estijos žingsniai buvo labiau pragmatiški, bet ir labiau strategiški. Lietuvos — labiau taktiški. Tai liudija Nepriklausomybei pribrendusios tautos išsivadavimo pobūdį. Ir pasirengimą aristoteliškai spręsti idealistines Platono idėjas. Tai reiškia, kad į Nepriklausomybės „tašką“ įrėmus ekonomikos „laužtuvą“ įgyjamas strateginis pranašumas, kuris palieka ir daugiau šansų ateityje.
***
Norom nenorom tenka pripažinti, kad 1988 metų balandžio 20 d. paskaitoje – akcijoje skelbti trys „Politinės kultūros ir Lietuvos“ principai buvo teorinis praktikos aptarimas. Racionali savimonė, Sensus communis ir Suverenitetas išsiskleidė iki galo, įgavo kūną ir kraują.
2023-06-03
MA didžioji salė
