Ada Sabaitytė
Kadangi buvo parašyta daug komentarų – jaučiu pareigą atsakyti parašiusiems. Nepaisant atvirai priešiško komentarų tono, ar net tiesioginių patyčių, bei noro mane pažeminti ir suniekinti, dėkoju visiems parašiusiems, nes jie tik patvirtino mano prielaidą, kokio mąstymo ir kokios pasaulėžiūros yra ponios Širinskienės gerbėjai ir rinkėjai.
Mūsų bėda yra ta, kad mūsų Valstybė, mūsų Lietuva, prieš kelis šimtmečius save paaukojusi kaimyninės Lenkijos, kaip valstybės, sutvirtinimui ir iškėlimui, pati nusilpo ir pražuvo, į varganą būklę įstumdama ir savo žmones. Per tuos kelis šimtmečius mes praradome gebėjimą būti savos valstybės piliečiais. Tai labai aiškiai matosi dabar, kai formaliai lyg ir turime Lietuvą, bandome dalyvauti vykstančiuose procesuose, bet, tuo pačiu, didžioji dauguma lietuvių nebeturi nuovokos kas yra politika ir kas yra Valstybė.
Tą puikiai matome santykyje ,,Seimo narys ir rinkėjas“. Kaip, beje, ir šiuo, aptariamu atveju, kur pavyzdžiu buvo pasirinkta tūla Širinskienė.
Taigi, kokią išvadą galime padaryti? Išvada labai paprasta: didelė dalis mūsų žmonių rinkimuose dalyvauja ir balsuoja taip, lyg rinktųsi sau mylimąjį ar mylimąją, o tai yra didelė klaida – mes politikus renkame tam, kad jie dirbtų labai konkretų ir aiškiai apibrėžtą darbą, t.y. mūsų įgalioti, mūsų vardu, valdytų mūsų visų Valstybę, o ne tam, kad būtų mūsų numylėtiniai!
Tai, kad mes jais pasitikėjome ir už juos balsavome, nereiškia, kad juos galima palikti be priežiūros. Juos reikia nuolat stebėti ir auklėti, nes jie, tie naujai iškepti politikai taip pat, kaip ir rinkėjai, neturi valstybės valdymo tradicijos arba ji yra labai iškreipta.
Ir šioje vietoje mums visiems gali padėti tik bendras darbas: rinkėjai prižiūri politikus ir iš jų reikalauja aiškios ir padorios laikysenos. Politikams, tokiomis aplinkybėmis, taip pat tektų grįžti prie bent kiek garbingos ir padorios laikysenos, jei žinos, kad jokie ,,nukrypimai į šalį“ nuo savų pažadų bei pareigų nebus pakenčiami. Ir jiems jokie įgaliojimai nebus suteikiami, jei jie savivaliaus ir neatstovaus tų, kurie už juos balsavo.
Šioje vietoje gal tiktų toks palyginimas: jeigu jūs parašytumėte kokiam nors žmogui įgaliojimą tvarkyti savo turtą, ar jūs to žmogaus visai neprižiūrėtumėte, ir jis, tas įgaliotas žmogus, galėtų daryti viską, kas tik šaus jam į galvą? Manyčiau, kad – ne, priešingu atveju, būtumėte visiškas kvailys! Tas pats ir su politikais – juos reikia nuolat prižiūrėti, kad laiku užkirstume kelią visokiems nukrypimams, nes politikų darbas yra be galo sunkus ta prasme, kad esant aukštose pareigose atsiranda daug ir didelių pagundų.
Visų pirma, žmogus gali pasijusti Likimų Lėmėju ir tai daro jam didelį, dažniausiai neigiamą poveikį. Ne veltui sakoma, kad sunkiausias išbandymas yra išbandymas valdžia! Antra, visur lenda vadinamieji ,,lobistai“, arba kitaip – įstatymu įteisinti kyšininkai. Visa tai smarkiai veikia tuos mūsų išrinktus politikus, nes interesų ir poreikių visur ir visada buvo įvairiausių, o savo tikslui pasiekti lobistams yra lengviausias kelias ,,gražiai paprašyti“ galią ir įtaką turinčių žmonių seime ar vyriausybėje , kad atliktų vienokį ar kitokį veiksmą, arba, atvirkščiai, kad ko nors nedarytų.
Taip pasiekiami įvairūs tikslai, bet bėda čia yra tame, kad tokiose schemose dažniausiai Valstybė su savo piliečiais atsiduria paskutinėje vietoje. Tą matome, kad ir pastarųjų Seimo sprendimų šviesoje: ,,elektros liberalizavimas“ su savo ,,rinkos“ kainomis, bei atviras vartotojų plėšimas! Arba organų transplantacijos įstatymo pataisos, kai žmogui nurodoma, kad, jei jis neužsiregistravo, kad nenori būti transplantacijos objektu, tai reiškia, kad jis ,,pasyviai sutiko“, esant tam tikroms aplinkybėms, būti ,,išmontuotas“ į atskiras detales.
Ir dar: iš tėvų šiame įstatyme yra atimta galimybė savo vaikų vardu parašyti tą nesutikimą! Ką tai reiškia? Tėvai visais atvejais yra atsakingi už savo vaikus, o šiuo atveju iš jų atimta galimybė nuspręsti už savo vaiką, kad jis negali būti organų donoras! Ar Jums visiems tai atrodo normalu?
Tuo tarpu Širinskienė dėl „Igničio“ nacionalizavimo laikosi tų, vadinamų ,,liberaliųjų“ pažiūrų. Taip pat jai visai nekyla klausimų ir dėl vaikų donorystės, bet kažkodėl registruoja įstatymo pataisas ir plakasi, kad būtų įteisintas privalomas donorystės aktyvinimas visuomenėje ir organų išpjovimo/perkėlimo reklamavimas!?
Aišku, visi visais klausimais turi teisę turėti savo pažiūras ir nuostatas. Logiška, kad ir politiką, kaip savo meilės objektą, žmonės pasirenka panašų į save – su panašiomis pažiūromis ir vertybėmis, todėl, tikiu, kad visi Agnės Širinskienės gerbėjai yra išsiėmę donoro korteles ir paraginę visus savo artimuosius, draugus ir pažįstamus padaryti tą patį. Ir visais kitais klausimais, aktyviai pritaria savo pasirinktai politikei.
Viskas čia yra gerai. Blogybės prasideda tada, kai politikas ar politikė yra pakeliami į garbinamųjų ar šlovinamųjų asmenų rangą ir su jais elgiamasi, kaip su mylimaisiais ar artimaisiais, t.y. besąlygiškai pasitikima. Taip, taip elgtis privalu visiems – besąlygiškai ginti savo artimuosius, nes be mūsų jų niekas kitas negins. Tačiau Seimo nariai, t.y. politikai, nėra nei mūsų artimieji, nei mūsų mylimieji – šito nereikėtų maišyti. Politikai yra mūsų patikėtiniai, gavę generalinį įgaliojimą mūsų vardu valdyti Valstybę, o su savo artimaisiais mes esame susiję kraujo arba dvasiniais, arba jausminiais ryšiais, todėl mes esame dalis jų, kaip ir jie yra dalis mūsų – tai visai kitokie santykiai nei su politikais ar kitais įgaliotais asmenimis.
Jei grįžtume prie piktųjų komentatorių, tai turiu pasakyti štai ką: yra daugybė gestų bei pasisakymų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšmingi, tačiau atskleidžia žmogaus pažiūras, o dažnai ir jo esmę, todėl gyvenime, bendraujant su kitais žmonėmis, o ypač politikais, reikia būti dėmesingiems vadinamoms smulkmenoms ir bandyti išgirsti ar pamatyti tai, kas yra daroma ar sakoma.
Jei pažiūrėtumėte be rėkimo ir svaidymosi niekuo nepagrįstais žodžiais, pamatytumėte, kad jūsų suniekinti faktai nėra išgalvoti, tačiau jie verčia suklusti, bet tada jau jums patiems reikėtų apmąstyti, ką toks politikės elgesys galėtų reikšti? O galvoti neįpratus – visada sunku. Todėl lengviau svaidytis išgalvotais kaltinimais – tai visada lengvas ir patogus būdas užčiaupti savo įsivaizduojamą ,,priešą“.
Kadangi tarp tų visų piktų komentuotojų, kurie tikrai žino, kad ,,žurnalistė yra parsidavusi“, pamačiau keletą savo pažįstamų žmonių, tai man jų komentarai sukėlė keletą minčių ir jų pagrindu teko padaryti tokią išvadą: turbūt ne man vienai teko susidurti su tokiu reiškiniu, kai visai netolimoje praeityje kokiam nors konservų gerbėjui tereikdavo tik užsiminti, kad konservatoriai ką nors daro ,,ne visai gerai“ – koks kildavo pasipiktinimas! Tie gerbėjai būdavo pagatavi paleisti žarnas „niekšui“, išdrįsusiam ,,netinkamai“ atsiliepti apie jų šventenybę – konservatorių partiją!
Taip, ilgus dešimtmečius elgiantis, visi tie, be saiko lepinami politikai, visai pasileido ir virto tokiais atvirais priešais, kad net dalis tų agresyvių gerbėjų pasibaisėjo savo veiklos rezultatais ir atsimetė nuo anksčiau garbintos partijos.
Tačiau tokio tipo žmonės, matyt, negali gyventi, ko nors nešlovinę, tai pasirinko kitą ar kitus ,,lepinimo“ objektus ir dabar draskosi už juos ir nesupranta, kad sugadins ir šituos.
Negalima taip elgtis! Negalima viskam, be jokių išlygų pritarti ir negalima nematyti, ką jūsų vardu išdarinėja jūsų išrinkti žmonės, nes kitu atveju, jūs tampate pasyviais savos Valstybės griovėjais.
Taip sakau vadovaudamasi tuo, ką žinau apie tuos savo žinomus komentatorius, kurie taip drąsiai rėžė, kad straipsnis aiškiai ,,nupirktas“ (nors jame nerasite nei vieno išgalvoto fakto), kaip pavyzdys gali būti man žinoma architektė iš vieno Lietuvos kurorto – visąlaik ją ir jos vyrą laikiau tikrais patriotais, neabejingais ir aktyviais žmonėmis, kuriems ne tas pats, kaip ir kas vyksta Lietuvoje. Tačiau po tokio pareiškimo, manau, kad turiu teisę sakyti, kad komentatoriai, taip užtikrintai rašantys apie „parsidavėlišką“ žurnalistę, patys buvo, yra arba, esant palankioms aplinkybėms, ką nors arba viską parduotų! Juk ,,kuo kvepi, tuo ir kitą tepi“.
Beje, tokiu atveju ir ponia Širinskienė gal, pvz., transplantacijos aktyvinimu susirūpino ne iš geros širdies ar savo rinkėjų reikalavimu? Ar gal visi tie aršūs komentuotojai kolektyviai kreipėtės į savo mylimąją Seimo narę, reikalaudami, kad ji aktyvintų užstrigusius organų transplantacijos reikalus? Aišku, mano pažįstamai architektei iš kurorto tas klausimas gal ir nėra aktualus, nes jos sūnus tupi užsienyje ir jo tas, sakykim, keistas įstatymas nepalies, tai ji ir gali mėtytis argumentais, kurie jai yra suprantami ir artimi. Tačiau kyla klausimas: ar ji, buvusi savivaldybės architektė, niekada nėra gavusi kokio nors ,,paskatinimo“, kad taip žino apie parsidavėlius?
Kita pastaba apie politinį išprusimą: tikriausiai niekam nėra paslaptis, kad politikai ,,valgo duoną iš savo liežuvio“, t.y. kuo labiau ir geriau jie yra įvaldę kalbų sakymo meną, tuo laisviau ir geriau jie jaučiasi toje politinėje stichijoje, nes gali apgaudinėti daug žmonių vienu metu. Tą žinant, reikia ne tik pamaldžiai klausyti, ką jie kalba, bet ir žiūrėti, ką daro.
Ta tema galima rašyti daug, bet nenoriu varginti jūsų ilgu tekstu, todėl galiu pasakyti, kad mane nudžiugino visas tas puolimas, nes jis tiesiogiai patvirtino, jog neklydau darydama prielaidą apie Širinskienę – ji tikra jūsų atstovė.
Kas nuliūdino? Nuliūdino tai, kad matau, kaip žmonės būtinai nori pasigaminti sau stabą ir jį garbinti, bet visai nenori (o gal negali?) priimti akivaizdžių faktų ir iš to pasidaryti savo išvadų. Jie tik naudoja konservatorių pagamintas kalbines klišes ir visur jas taiko, tuo tik patvirtindami, kad yra praėję konservatorių mokyklą. Aišku, atskira ,,diskusijos šaka“ buvo pašnekesys apie cielkas, pagonis ir žmogas – čia jau tikras aukštuomenės pašnekesys, mielas ir krikščioniškas!
Kas prajuokino? Prajuokino viena rimta komentatorė, kuri, palaikydama Širinskienę, parašė: ,,tu tvirta, kaip OLA“. Deja, neparašė kieno ola: lapės, barsuko, o gal kokio triušio? Būtų gerai patikslinti.
Kas nustebino? Nustebino tie mano pažįstami komentatoriai, atkeliavę iš konservatorių glėbio: išoriškai atrodo tokie išmintingi žmonės – ir še tau! Bet ką aš čia – jeigu jie visi išsirinko sau naują mylimąją ir ją myli karštai karštai, tai nieko čia ir nepadarysi, nes meilė yra akla! Žmonės tiesiog myli, bet myli be atsako – apie tai irgi reikėtų pagalvoti kiekvienam jų.
Ir pabaigai: kadangi esu įsitikinusi, kad žurnalistikos pareiga yra įvykių viešinimas, tai galite pykti kiek tik norite, bet ir ateityje rašysiu tuos jums nemalonius tekstus. O šiaip yra geras pasiūlymas: neskaitykite mano straipsnių ir pykti nereikės! Kepenys ir tulžis bus sveikesnės.
P.S. Prieš porą savaičių buvo pranešta, kad galingieji užsienietiški,, mecenatai“ išskyrė, berods, 21 milijoną eurų (ar dolerių) skundikų bei tam tikrų komentarų rašytojų ir visokių rėkautojų aktyvinimui. Klausimas: ar bent dalis iš jūsų nieko apie tai nežino?
